Mindaugas Klusas
Šį penktadienį, kovo 8 dieną, „Meno forte" įvyks monospektaklio pagal Fiodoro Dostojevskio apsakymą „Juokingo žmogaus sapnas" premjera. Idėjos autorius ir atlikėjas Povilas Budrys žada pasistengti, kad kompanija su ponu Fiodoru Michailovičiumi visiems būtų šilta ir jauki.
Itin retai Lietuvoje inscenizuojamą apsakymą F.Dostojevskis sukūrė 1877-aisiais, ketveri metai prieš mirtį. Tai jautrus pasakojimas apie viskuo nusivylusį žmogų, nusprendusį baigti savo gyvenimą savižudybe. „Juokingas žmogus" kelia klausimus apie egzistencijos šioje žemėje prasmę, patiria dvasinę tuštumą suvokdamas, kad gyvenimas neturi jokios vertės. Tačiau vienas atsitiktinis susitikimas priverčia jį persigalvoti...
Rinkdamasis šį F.Dostojevskio kūrinį, aktorius ieško sau artimo pašnekovo ir partnerio. „Nors apsakymas parašytas daugiau kaip prieš šimtmetį, jis nepraranda aktualumo ir šiandien, nes kalba apie amžinus dvasios dalykus, žmogaus išgyvenimus. Siela neturi amžiaus", - LŽ teigė P.Budrys. Jis ne tik režisavo savo vaidmenį, bet ir sukūrė spektaklio scenografiją iš autentiškų daiktų. Jie kartu su aktoriaus įkūnytu „juokingu žmogumi" nukels žiūrovus į kitą, nebeegzistuojantį pasaulį.
P.Budrys yra sukūręs daug ryškių ir įsimintinų vaidmenų Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo spektakliuose. Tačiau kartais jis pradžiugina žiūrovus ir autoriniais darbais - monospektakliais. Publikos simpatijų yra pelnę prieš 20 metų sukurti ir vaidinti „Lozoriaus giedojimai" ir „Arčiau nei toli".
Artėjančios premjeros proga „Lietuvos žinios" pakalbino aktorių Povilą Budrį.
Daugiau amunicijos
- Teigėte, jog šį apsakymą perskaitėte vos pradėjęs dirbti teatre. Ir laukėte, kol jį naujai suvoksite, subręsite pastatymui. Kokių permainų patyrėte, kokių patirčių sukaupėte, kad pagaliau imatės šio veikalo?
- Pamaniau, jei nepastatysiu dabar, - niekada nepastatysiu. Kad labai subrendau, nepasakyčiau. (Juokiasi.) Siela neturi amžiaus. Ji išliko tokia pati - ir kai apsakymą skaičiau būdamas dvidešimt kelerių, ir dabar. Tačiau dabar turėsiu daugiau priemonių. Tais laikais jį būčiau statęs kaip naivus jaunuolis, kalbantis apie savižudybę. Visi jaunystėje panašiai elgėmės. O čia reikia, kad apmalštų jaunatviškas polėkis. F.Dostojevskio kūrinyje pateikiama tobulo pasaulio vizija. Padarysiu ekskursą į Ezekielio knygą: keturi rabinai buvo pakelti į dangų, jiems parodytas septintasis Rojaus ratas. Grįžę atgal, vienas išprotėjo, antras regėtus dalykus laikė sapnu, trečias burbėjo kažką nesuprantamo ir galiausiai išdavė tikėjimą. O ketvirtasis supo savo vaiką, rašė eilėraščius, stebėjo balandėlę, žiūrėjo į žvaigždes, ir jo gyvenimas pasikeitė. Norėčiau, kad matyta vizija būtų ne koks išprotėjusio vaikino „burbėjimas", o paprastas grįžimas į gyvenimą.
- Personažas išvysta sapną, kuriame jam paaiškėja tiesa apie žmogaus, tiksliau, visos žmonijos, egzistenciją. Jis atsiduria meilės karalystėje, savotiškoje meilės utopijoje, kurios gyventojai nežino kančios ir prigimtinės nuodėmės. Ar tikite, kad F.Dostojevskio vizija gali būti įgyvendinta?
- Tikime tuo ar ne, tačiau turime siekti tobulo pasaulio. Esame pašaukti gyventi ir su visa didžiule patirtimi galų gale vėl sugrįžti į Kūrėją. Nesu naivuolis, nemanau, kad grįšime į Rojų, kuriame gieda paukšteliai, teka medaus upės ir laukia Dievas su barzda. Labiau tikiu, kad patys pasikeisime, permainos įvyks mumyse.
Dvasinė aušra
- Šį veikalą norisi statyti į vieną gretą su Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašais", F.Dostojevskio „Nuolankiąja". Kūriniais, atskleidžiančiais ribines žmogaus situacijos. Kas yra tas „juokingas žmogus"? Ir kodėl jis „juokingas"?
- Kiekvienas žmogus, žvilgtelėjęs į savo praeitį, prisimintų epizodų, kai elgėsi, buvo, atrodė juokingas. F.Dostojevskis irgi buvo juokingas: ir švelnus, ir dygus, irzlus, niūrus. Man pačiam didelis klausimas - kuo tas personažas toks juokingas? Kuriant spektaklį tai nedavė ramybės.
Apsakyme yra keletas svarbių dalykų. Pirmasis - realybės suvokimas, kai atsidūręs ribinėje situacijoje personažas sako: „O gal visas pasaulis - viskas, viskas - tik aš vienas ir tesu?" Atrodytų, didžiulis egoizmo pasireiškimas. Kita vertus, tai teisybė, nes kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Žmogus atsidūręs ant savižudybės slenksčio, tačiau jame jau veikia didesnės jėgos. Toje tamsoje jau brėkšta dvasinė aušra. Antra, apsakymas viltingas. Tariami žodžiai, kad artimą reikia mylėti kaip save patį. Tačiau F.Dostojevskis nepasako, kaip tai padaryti. Jis tik nurodo, kad tai ilgo kelio pradžia, dvasinė žmogaus vaikystė. Dar daug kartų reikės kilti ir kristi.
Reikėtų daugiau
- Įdomu, kokios sceninės kūrinio interpretacijos imsitės?
- F.Dostojevskio vardas visus nuteikia labai rimtai, jis reiškia tam tikrą sunkumą. To visiškai netrokštu. Iš savęs tikiuosi aktorinio žaidimo ir žmogiškos avantiūros, iš spektaklio - netikėtumo.
Kad ir kokia baugi dostojevskiška dvasia, kad ir kaip norisi nuo jos sprukti, esama aktorinių triukų, kai kompaniją su F.Dostojevskiu galima padaryti šiltą ir jaukią. Tai didžiulė užduotis man, pats dar visas drebu. (Juokiasi.) Dėl vieno esu tikras - šis darbas verčia ieškoti ir keistis.
- Ar kas nors talkina jums, pasižiūri, pataria iš šalies?
- Rodžiau kolegoms, Viktorijai Kuodytei, jos auklėtiniams, Daliai Storyk, Arūnui Sakalauskui. Parodžiau ir Eimuntui Nekrošiui. Jis pasakė: „Nu, kaip tau, tai reikėtų daugiau." Esą iš savęs reikėtų daugiau reikalauti. Nuomonių būna labai skirtingų, net sutrinki. Vis dėlto galiausiai padarysiu taip, kaip pats manau.
- „Juokingasis" peterburgietis po sapno iškart pasiryžta skelbti jam apreikštą tiesą. Tam tikra prasme jį įkūnijantis aktorius, kildamas į sceną, daro tą patį. Ar įžvelgiate tokią paralelę?
- Pamokslavimo vengčiau. Mintys, kaip ir radiacija, yra nematomos, tačiau veikia mus. „Juokingo žmogaus sapnas" tarsi primena, kad turėtume daugiau galvoti vieni apie kitus. Nes esame labai susiję.
