Šį šeštadienį, kovo 2 d. 12 val. Kauno valstybinis lėlių teatras parodys žiūrovams pirmą šių metų premjerą - spektaklį pagal poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės pjesę „Skrudžas, arba diena, kai galima atverti širdį". Tai yra dramaturgės ir teatro sceninė improvizacija pagal britų literatūros klasiko Charles´o Dickens´o (1812-1870) populiarų kūrinį „Kalėdų giesmė".
Vienos valandos trukmės lėlių teatro spektaklį režisavo patyręs dramos teatro režisierius ir aktorius Arvydas Lebeliūnas (g. 1960) , tai jo antrasis darbas Kauno valstybiniame lėlių teatre (po D.Čepauskaitės „Žalio žalio obuoliuko" 2008 m.).
Spektaklio dekoraciją drauge su dailininku Danieliumi Sodeika parengė jau ne vieną lėlių teatro žanro spektaklį kūręs teatro scenografas Sergėjus Bocullo. Ji vaizduoja stebuklingą besisukančią spintą, kurioje, ant kurios ir aplink kurią gyvuoja D.Čepauskaitės ir Ch. Dickenso herojai. Tai - Praeities, Dabarties ir Ateities angelai, šykštuolis Skrudžas, berniukas Timas, Bobas, Fredas, ponai, „žmogystos" ir t.t. - viso keliolika personažų. Šias lėles atviruoju būdu valdo, už jas kalba ir vaidina aktoriai Saulius Bagaliūnas, Mindaugas Černiauskas, Audronė Daugėlytė, Remigijus Endriukaitis, Indrė Taločkaitė ir Andrius Žiurauskas. S. Bocullo drauge su teatro meistrais lėlininkais Jūrate Bartaškiene, Žaneta Jakštiene ir Ričardu Stankevičiumi sukūrė ypatingai meniškas lėles, kurios puikiai perteikia Ch. Dickenso pavaizduotą epochą ir jo kūrinio veikėjų charakterius.
Spektaklio muziką sukūrė kompozitorius Jonas Sakalauskas, jau ne kartą kūręs teatrui. Ji panardina žiūrovus į įvaizdžių pasaulį, tarsi kino filme, kur realią šiurkščia tikrovę čia pat keičia vaizduotės ir fantazijų pagimdyti paveikslai ir herojai.
Spektaklis nėra tiesioginis Ch. Dickenso „Kalėdų giesmės" atpasakojimas, jis nėra ir to paties teatro 1992 m. spektaklio „Kalėdų giesmė" (rež. Elena Žekienė) atkartojimas. Tai - dramaturgės D.Čepauskaitės ir Kauno lėlininkų laisva sceninė improvizacija gyvenimo kertinių vertybių, prasmės, visa įprasminančios laiko tėkmės temomis. Todėl spektaklio kūrėjai skiria jį visų pirma tiems vaikams, kurie ateis į teatrą patirti bendrų meninių įspūdžių kartu su suaugusiaisiais.
Antroji spektaklio premjera bus vaidinama Kauno valstybiniame lėlių teatre kovo 23 dieną.
* * *
Prieš premjerą režisierius Arvydas Lebeliūnas pasidalino mintimis apie rengiamą spektaklį:
- Idėja sukurti lėlių teatro vaidinimą pagal Ch. Dickenso „Kalėdų giesmę" atsirado jau gana seniai, ir iš pradžių tai turėjo būti spektaklis, skirtas Kalėdoms. Bet ilgainiui tapo aišku, kad šio kūrinio tema nėra vien kalendorinė. Juk Ch. Dickenso kūrinyje krikščioniškosios Kalėdos nėra vaizduojamos tiesiogiai. Nėra Kristaus gimimo, nėra Trijų Karalių, nėra prakartėlės. Kalėdos atvaizduotos daugiau kaip šventiška atmosfera, pakylėta nuotaika, ypatingas dvasios būvis, kai tampa įmanomas dvasinio atsivertimo stebuklas.
Pjesės autorė D. Čepauskaitė taip pat nesiėmė tiesiogiai perteikti klasikinio kūrinio siužetą, pasirinko meninės improvizacijos kelią. Taip atsirado ir personažai, kurių nėra originalo tekste - pvz., Praeities, Dabarties ir Ateities angelai. Juk Kalėdos būna tik kartą metuose, bet jų laukimo nuojautą, jų įkvėptus jausmus žmonės yra linkę nešioti savyje ištisus metus.
- Neseniai Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje vyko garsaus lenkų teatro reformatoriaus Tadeuszo Kantoro (1915-1990) scenografijos ir lėlių paroda. Lėlės, kurias žiūrovai išvys Jūsų kurtame spektaklyje, yra daug kuo panašios į tuos meniškus „manekenus", kuriuos kūrė savo teatre T. Kantoras. Atvirai vaidindami su šiomis lėlėmis, aktoriai peržengia ir už lėlių teatro, ir už dramos teatro, ir už „lėlyčių teatro" vien vaikams ribų...
- Taip, mes tai darome sąmoningai. Kai kuriomis galimybėmis šiuolaikinis lėlių teatras pralenkia dramos teatrą, ir tai mane labai domina. Kiekviena lėlė mūsų spektaklyje turi savo charakterį, savo „veidą", tuos tipus galima pažinti gyvenime. Mūsų žiūrovams, ypač tiems vaikams, kas ateitų į teatrą pirmą kartą, gali net kilti klausimas - į ką čia žiūrėti, ar į lėlę, ar į aktorių? Todėl mes ir manome, kad šis spektaklis geriausiai tinka vaikų ir vyresnės kartos bendravimui su tais, kas juos už rankos atvedė į teatrą. Teatro sąlygiškumų pasaulyje vaikai kartais būna geresni „gidai" nei suaugę. Vyresnieji turės progą pažvelgti į spektaklį vaikų akimis, vaikai iš suaugusiųjų pasisems patirties - tokie bendri potyriai gali būti labai vertingi.
- Štai Jūs Kauno lėlių teatre parengėte vaidinimą apie Skrudžą, kuris yra tapęs savanaudiškumo, gobšumo simboliu. Tuo pat metu čia pat, gretimame Kauno Kameriniame teatre vyksta Moliere´o „Šykštuolio" repeticijos. Kas tai - sutapimas, ar šykštumo tema dabar tapo itin aktuali?
- Per du su viršum dešimtmečius mūsų nepriklausomo gyvenimo užaugo kelios kartos vaikų, kurie tik ir matė, kaip jų tėvai aukojo savo gyvenimus dėl pinigų. Kad tai nesuteikė laimės nei vaikams, nei jų tėvams, jau tapo akivaizdu. Bet mūsų sumanymas nėra vien apie gobšumą. Žmonių dvasios jau krypsta link kitų, amžinų vertybių - ir apie tai pasakoja mūsų spektaklis.
Mes nesitikime, kad mūsų spektaklio paveikti tėvai ir jų vaikai akimirksniu taps filantropais. Mes norėjome sukurti įtaigią istoriją, kuri paveiks vaikų ir suaugusiųjų širdis, padės jiems suartėti ir suprasti vienas kitą, ir suvokti, kad didžiausia gyvenimo vertybė yra artimi žmonės ir galimybė pasidalinti su artimuoju savo sielos šiluma, savo dvasiniais turtais.
Jeigu tai bent iš dalies mums pavyks, mes būsim labai patenkinti.
Kalbino K.B.
Kauno valstybinio lėlių teatro informacija
