Lapkričio 5-10 d. Londono Noelio Cowardo teatre buvo rodomas Rimo Tumino režisuotas spektaklis „Dėdė Vania", kurį režisierius pastatė Maskvos J.Vachtangovo teatre. Spektaklis buvo rodomas programoje „Rusų sezonas Vest Ende" ir sulaukė įvairių atsiliepimų bei lyginimų su neseniai daugelį žiovauti privertusiu Lindsay Posnerio pastatymu Vaudeville teatre („Britų produkcijoje ant stalo yra samovaras, rusiškoje - ne" - lygino „Financial Times"). Pateikiame pirmąsias recenzijas.
Nenatūraliai ekscentriškas požiūris
„Šis Čechovo šedevro pastatymas - tai 150 minučių visa niokojančios režisieriaus tuštybės", - tokia antrašte pasirodė Dominico Cavendisho recenzija dienraštyje „The Telegraph".
„Tiesą sakant, manau, kad geriau jau sugadinti paskutinę „Dėdės Vanios" spektaklio sceną kiek per garsiu bambėjimu iš parterio nei imtis Čechovo 1899 m. šedevro ir iškraipyti jį iki tiesiog mirtinai dusinančios, dvi su puse valandos trunkančios, visa niokojančios režisieriaus tuštybės agonijos.
Pirmiausia turiu omenyje serą Peterį Hallą, kurio protrūkis per „Dėdės Vanios" premjerą Londono Vaudeville teatre nuskambėjo per visas naujienas (režisierius teigia, kad tai buvęs tik nelaimingas atsitiktinumas jam užsnūdus), o galiausiai, be abejonės, lietuvių režisierių Rimą Tuminą bei jo trumpai viešintį „Dėdę Vanią", kuris kažkokiu neįtikėtinai paralyžiuojančiu būdu apvertė visus mano standartinius lūkesčius aukštyn kojomis.
Toks naujas Tumino vadovaujamo Maskvos J.Vachtangovo teatro požiūris buvo vertinamas kaip plačiai atveriantis akis. Mus įspėjo: „Čia nepamatysite nei Čechovo laikų dvaro, nei patogių fotelių, nei pietums padengto stalo su nėriniuota staltiese ir garuojančiu samovaru". Vietoje to teatro trupė pažadėjo sukelti scenoje: „aistrų, sudužusių iliuzijų ir neįgyvendintų svajonių kovą".
Gal bėda tame, jog esame per daug įpratę prie mandagios, miesčioniškos nuostatos apie tai, kaip Čechovas turėtų atrodyti ar skambėti, o nenatūraliai ekscentriškas Tumino požiūris (nukreipiant žiūrovų dėmesį į atviras, mintis užvaldančias emocijas) panašus ne tiek į priemonę savo tikslui pasiekti, kiek į trikdantį savaiminį tikslą.
Kiekvienoje scenoje slepiasi netikėta stilizuota staigmena - nuo pat pradžių, kai Vladimiro Vdovičenkovo įkūnytas gražuolis daktaras Astrovas, stovėdamas it įbestas, įsmeigęs žvilgsnį į žiūrovus tarsi į veidrodį, lavono balsu išsako nevilties kupinas mintis, iki paskutiniosios mizanscenos, kuomet Sergejaus Makoveckio Vania, aukštai iškelta galva atbulomis it manekenas atsitraukia į tamsą. Tarp jų taip pat nestinga keistų vaizdų: profesorius Serebriakovas (Vladimiras Simonovas), sėdintis ant didžiulio kilimo, išvelkamas iš scenos; jo dailioji, nelaimingoji rūgštoko veido žmona Jelena (Ana Dubrovskaja) savo povyza veikiau primena statulą; o į beprotišką dramatizmą linkusi Vanios dukterėčia Sonia (Marija Berdinskaja) staiga leidžiasi šokti su senu plūgu.
Apmaudžiausia, kad Sergejaus Makoveckio Vania išties pasižymi subtiliai pavergiančiomis savybėmis (retsykiais sukeliančiomis graudžias sielvarto bangas, galinčias pramušti aukštas režisieriaus puikybės sienas), - deja, jį pančioja pats pastatymas, kurio perdėtą meniškumą gal kiek ir sušvelnina nuolatos skambantis, jaudinantis klasikinis Fausto Latėno muzikos peizažas. Įdomu, kaip rusiškai skambėtų: „Stop, stop, stop! To nepakanka! Juk galėčiau būti namuose ir žiūrėti televizorių"?
Mejerholdo tradicija
Bene garsiausias britų teatro kritikas ir ilgametis „The Guardian" apžvalgininkas Michaelas Billingtonas savo recenzijoje rašo:
„Vargu ar įmanoma įsivaizduoti didesnį kontrastą nei tarp Londono Vaudeville teatre debiutavusio flegmatiškojo „Dėdės Vanios" ir šio gyvsidabriškai žėrinčio Maskvos J.Vachtangovo teatro atvežto pastatymo. Britiškasis Čechovas linkęs į Stanislavskio realizmo variacijas, tuo tarpu puikus režisieriaus Rimo Tumino darbas vadovaujasi absoliučiai kita tradicija, pradėta dar rusų režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo, plėtojusio vaidybos sistemą, grindžiamą sportu, akrobatika ir klounišku grotesku.
Tuminas išsaugojo kiekvieną Čechovo teksto žodį ir visgi tai nė iš tolo nepanašu į tai, ką būtų galima tikėtis išvysti ar išgirsti scenoje. Čia nėra griozdiškų dekoracijų, nors tolumoje matosi Peterburgą simbolizuojančio akmeninio liūto siluetas. Nepaprastai gyvai ir tuo pačiu visiškai kitaip apibrėžti pjesės veikėjai. Paprastai profesorius ir jo jauna žmona Jelena (kurių apsilankymas kaime sukelia tokį sąmyšį) vaizduojami kaip tragiškai nederančios asmenybės, o čia jie akivaizdžiai mėgaujasi aktyviu, triukšmingu seksualiniu gyvenimu. Vaniai pamėginus nušauti senį profesorių, Jelena pirmoji mėgina šį užstoti savo kūnu. Daktaras Astrovas čia tampa ne tik apie ekologiją postringaujančiu karštakošiu, bet ir prasigėrusiu juokdariu, mėgstančiu kartu su čapliniškuoju Vaflia prie taurelės užsiimti pražūtingais dailidės darbais. Tuo tarpu Vanios dukterėčia Sonia nebėra neskoningai ir senamadiškai apsirėdžiusi kvėša, o veikiau jauna moteris, kurios aistra daktarui beveik prilygsta isterijai.
Ir visgi didžiausią pastatymo žavesį lemia teatrinis žodžių, muzikos, mimikos ir simbolizmo derinys. Pribloškianti, baltu šilku apsitaisiusi Anos Dubrovskajos Jelena ridena cirko lanką. Astrovas rodo jai miškų kirtimų vaizdus per projektorių, kurio garais besispjaudantis kaminas neabejotinai primena falą. Spektaklio pabaigoje yra nepaprastai graži akimirka, kai Sonia rūpinasi Sergejaus Makoveckio Vania taip, tarsi jis būtų išsieikvojęs mechanizmas, kurį reikia iš naujo su meile surinkti. Bet kuris, matęs Vachtangovo teatro spektaklį „Akis už akį" Williamo Shakespeare´o pjesių festivalyje „Globe to Globe" šią vasarą, tikrai žino, jog tai - aukščiausio lygio trupė. Nors tai ir nėra vienintelis būdas interpretuoti „Dėdę Vanią", jų Čechovas išties turi neužmirštamos ekspresionistinės drąsos.
Vertė Monika Kisliakovaitė-Čaplikienė
