Lapkričio 4 dieną sukanka lygiai metai, kai mus paliko Jūratė Paulėkaitė. Kad metai nieko nereiškia, įrodo mūsų atmintis, kuri Jūratės atžvilgiu neblėsta. Jos darbai minimi dažname kritikų rašinyje, ją prisimena ir jai savo spektaklius skiria aktoriai, šiandien vaidinantys jos sukurtoje erdvėje. Dailininkė liko greta kūrėjų, greta teatro mąstytojų. Apdovanota ne vien dailininkės talentu, Jūratė pasižymėjo ir režisūrine vaizduote, visada mokėjo tiksliai suformuluoti kuriamo spektaklio idėją. Nors kalbėdavo nenoriai, tačiau kiekviename samprotavime slypėjo metafizinė tiesa. Prisimenu jos pokalbį apie „Ugnies veidą" (2000), kuris šiandien skamba netgi pranašiškai: „Nesinori komentuoti nei medžiagos pasirinkimo motyvų, nei to, kas joje mums svarbu, nei kaip mes tą norim išreikšti. Komentarai, instrukcijos, kaip skaityti kūrinį, tik susiaurina žiūrovo interpretacijos lauką, įspraudžia jį į skliaustus. Ypač šios pjesės atveju. Aiškinti, kad tu nesi niekieno pusėje, o gal vis dėlto esi... Netgi pasakymas, kad čia nėra kaltų, jau yra dogma. Net šito nesinori."
Pasirinkusi Hedos Gabler likimą, Jūratė Paulėkaitė liko kiekvieno iš mūsų teatro dalis. Režisieriai atsimena, kokia ji buvo jautri kritikos nuomonei. Šiandien kritikai vėl skiria jai savo išskirtinį dėmesį.
Daiva Šabasevičienė
***
Vlada Kalpokaitė:
Galbūt galėčiau „priverti" virtines teorinių konceptų apie tai, kaip Jūratė gebėjo kurti daiktišką vakuumą, ką jos erdvė darė su spektaklio laiku, kiek visa tai toli ne tik nuo sąvokų „spektaklio scenografija", bet ir abstraktesnio teatro dailininko kūrybos įvardijimo... Tačiau bandymai konceptualizuoti Jūratės Paulėkaitės meną kol kas atrodo nykiai: iš vidaus „išsisprogdina" tiek konkretika, tiek teorija. Ir - labai norėtųsi išvengti patoso (kad jį kur...), kuris tiek svetimas pačiai Jūratės esybei, kiek ir koks nors tuščias ironiškas plepesys apie nieką...
Dėl to pasidalysiu tuo, kas (bent jau man) šiuo metu atrodo įmanoma pasidalyti. Vienu ėjimu greta Jūratės, bandant neatsilikti nuo jos ilgo žingsnio ir (mintyse) dūstant nuo pastangų spėti su jos dar „ilgesnėmis", visiškai netikėto gylio ir sodrumo mintimis. Tai buvo prieš aštuonerius metus Liubline, Oskaro Koršunovo teatras atvežė „Oidipą karalių", o prieš vakarinį spektaklį dar pažiūrėjome Leszeko Mądziko pastatymą, tiksliai jau nepamenu, kurį. Didžiuliai Liublino universitetinio miestelio plotai vis labiau pilkėjo, mes lėkėme per juos ir kalbėjomės apie tai, kaip galima visą spektaklio materiją sudurstyti iš skirtingų atspalvių, tankio, vibracijų - bet vis dėlto absoliučios - tamsos. Jūratė buvo labai įkvėpta, susižavėjusi, bet emocijos bematant vedė į tikslius teorinius vertinimus, reiškinio įvardijimus. Susikaupus ir iškart, be jokio įsibėgėjimo. Ir dar tučtuojau teko patirti, kad pašnekovas jai reikalingas anaiptol ne kaip mąstymo fonas. Ir (su siaubu) kad tam pašnekovui ėmė ir nutiko tokio lygio egzaminas, kokio dar neteko patirti. Ir jau būk mielas atsakyk kaip prieš dievulį, kas tau teatras, kodėl tau teatras, kas tu teatrui... Į tas akis gali pasakyti tik tai, kas yra tau labai svarbu, bent kiek nebanalu ir autentiška, kitaip - nežinia kas nutiks. Be jokio „čiuriko", kaip sakydavome vaikystėje.
Tada pagalvojau ir paskui kaskart įsitikindavau, kad Jūratė - mąstytoja. Ne praktikė, ne teoretikė, ir net ne „filosofė"... Mąstytoja, savyje ir savimi kurianti autentišką, dėl to skaudžią ir apčiuopiamą minties erdvę. Šioje erdvėje kūryba nenutrūksta niekada, čia viskas masyvu ir rimta, bet koks atsainumas ar ironija - fiziškai neįmanomi.
Beje, beveik priėjusi kažkokią „postindustrinę" vietą, kur technikai jau pradėjo montuoti Sofoklio tragedijos žaidimų aikštelę, Jūratė už apgriuvusios metalinės tvoros įžiūrėjo jai įdomias faktūras ir nusprendė pafotografuoti. Ir dingo tarp betoninių konstrukcijų trupmenų. Palikusi negailestingą matavimo skalę, kurią, tiesą sakant, taikyti dažniausiai baisu.
Alma Braškytė:
Mes beveik nebuvome pažįstamos, bet visada žinojau, kad esi. (Tuos nedaugelį kartų, kai bendravom, sakydavau „Tu", todėl leisiu sau ir čia išsaugoti šitą kreipinį. Tavo atveju jis neturi nė mažiausio familiarumo.) Buvai (ir tebesi) atskaitos taškas. Etalonas scenografės-interpretatorės, aktyviai pasisakančios spektaklio tema. Scenografės-režisierės, kuri ne tik formuoja sceninio vyksmo erdvę, bet ir modeliuoja aktorių buvimą scenoje, užduodama ir spręsdama mizanscenines užduotis. Tavo nemoteriški (teatleidžia man feministiškai nusiteikusieji, bet jeigu jie matė metalinius „Bembilendo" nusileidimo takus ar milžiniškus „Roberto Zucco" spąstus - riedutininkų rampą, su bauginančiu pagreičiu išsviedžiančią herojų aukštyn ir nutrenkiančią žemyn, turės sutikti, kad moteriškumas Tavo atveju turėjo itin griežtą ir negailestingą veidą), - taigi, Tavo nemoteriški užmojai ir mąstymo būdas ne tik kėlė pagarbą, bet ir teikė pojūtį, kad pasaulis yra suvokiamas ir įmanomas gyventi, jei tik randi būdą jį interpretuoti.
O Tu, regis, visad rasdavai. Ir tada, kai konstravai stebuklingąsias „degtukų dėžutes" - „Malыšo", „Ugnies veido", „Helverio nakties" scenovaizdžius - mažyčius vienos šeimos mikrokosmus, tokius uždarus, sakytum hermetiškus, ir sykiu tokius neapsaugotus, perveriamus savojo laiko skersvėjų. Ir tada, kai Tavo scenovaizdžiai modeliavo Pasaulio sanklodą, kurioje Šiapus ir Anapus gyvuoja ir veikia šalia vienas kito ir vienas kitą („Meistras ir Margarita", „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", „Oidipas", „Kelias į Damaską"). Ir ypač tada, kai kurdama scenografiją norėjai lipdyti ne tik meninės tikrovės, bet ir savosios bendruomenės gyvenimo formas („Visuomenės priešas"). Man visad atrodė, kad tokia stipri valia kurti yra susijusi su (o gal net maitinama) nežinau kaip pasiekiamo tamsiųjų žmogiško buvimo klodų pažinimo ir neeilinės drąsos. (Kažkur juk turėjai būti mačius „Kelio į Damaską" panoptikumus?) Ir išmanymo apie meilę ir mirtį, kurios (deja) atsiduria greta ne tik teoriniuose diskursuose, žongliruojančiuose erosais ir tanatais.
Vaidas Jauniškis:
Prisimenant Jūratę Paulėkaitę man labiau norisi kalbėti ne apie atskirus jos scenografijos darbus, bet apie visą jos kurtą teatrą, kuris pasireikšdavo ne tik įdomių idėjų generavimu drauge su režisieriais ar atskirai nuo jų, bet ir surandamais žmonėmis, kuriuos ji atvesdavo į teatrą. Lygiai taip pat sėkmingai ji ieškojo erdvių, kuriose galėtų „padėti" sceną, žiūrovą ar įbrukti jam į rankas suglamžytą popieriaus lapelį, kuris pasirodydavo besąs Pinterio „Sargo" programėlė. Jos visas teatras man ir regisi kaip toks „padėjimas", instaliacija - ar tai būtų virtuvės rakandų ar užgyvento gyvenimo kolekcijos (OKT „Įstabioji ir graudžioji... " ir ypač „Ugnies veidas" bei jį lydėjusi programėlė), ar gyvenimo įspaudai baltoje sienoje („Malыš", susilaukęs vėliau net keleto kitų scenografų replikų). Regis, ji norėjo net teisingai padėti aktorius su jų kūnais („Pupos") ir aktorius su jų mąstysena - ar net keisti ją, nes pati buvo gerokai toliau nukeliavusi (gal ir gerokai toliau režisierių). Todėl ir džiazuojantis agresyvus „Uždaras vakaras", ir Teatro dienų švenčių kūrimas, ir Justės Janulytės „Smėlio laikrodžių" „įstiklinimas" nėra marginaliniai įvykiai greta pagrindinės autostrados, jei mąstysime apie žmogaus mąstymo ir vaizduotės kelius. Teatras lieka teatru, bet svarbiau buvo Jūratės mintijimas per teatrą. Baisiai gaila, kad taip ir liko neįgyvendintas - o ir galutinai dingo, kaip ji sakė, jos sumanymas filmuoti aktorius scenoje per spektaklį - kada jie slepiasi už dekoracijų, o ir ji pati pasislėpusi po „Meistro ir Margaritos" stalu. Matyt, stalo bedugnė surijo skaitmeną.
Klausimas, kurioje Jūratės vertybių skalės vietoje turėjo būti padėtas gyvas žmogus? Scenoje, gyvenime, gyvensenoje. Jai buvo svarbu paminėti išėjusius „Vyšnių sodo" nuotraukose, nusegusiose vasarnamio sienas, vardan idėjos paaukoti gyvą sodą (ačiū Dievui, medžiai išliko). Išgriauti bet kokią sieną - tai įrodymas, kad žengi tolyn. Matyt, idėjos tam ir yra, kad jos važnyčiotų menininką ir tuos, kurie vėliau iškorę liežuvius bandys vytis jį. Panašu, kad laikiniausiais iš menų, teatras, Jūratei buvo amžinesnis už jį kas vakarą pergyvenantį žmogų. Už save.
Andrius Jevsejevas:
Pamenu, kai man buvo dvylika metų, šeimyninis Donato ir Raimundo Banionių duetas Panevėžio dramos teatre repetavo Ernesto Thompsono pjesę „Prie auksinio ežero". Mums, „teatro vaikams", dažnai tekdavo įvairiuose spektakliuose atlikti vaikų vaidmenis. Tąsyk taip jau nutiko, kad - laimė ir siaubas - eiti į sceną teko man. Atsimenu, spektaklį režisavęs Raimundas Banionis aktorių komandai pristatė „įdomią jauną scenovaizdžio dailininkę, atvykusią su juo iš sostinės". Jūratę Paulėkaitę. Jūratė tada man atrodė labai reikli ir griežta, aštrių veido bruožų, gilių tamsių akių, - puikiai pamenu, kad anuomet Jos net prisibijodavau.
Dabar, pamąsčius retrospektyviai, atrodo, kad galbūt anuometinis pastatymas Panevėžyje Jai pačiai ir nebuvo pats įdomiausias ir svarbiausias Jos darbas (ypač turint omeny estetiką, vyravusią daugelyje kitų Jos scenos kūrinių), nors, kiek teko girdėti ir, manau, kiekvienas režisierius, kuriam teko dirbti vienoje komandoje su Jūrate, tai patvirtins, - kiekvienam spektakliui Ji atsiduodavo visu šimtu procentų. Nežinau... Bet dėl vieno esu tikras: būtent tada, prieš daugiau nei penkiolika metų, pajutau, kad teatras man yra įdomus. Ir pajutau tai „gyvendamas" Jūratės sukurtame scenovaizdyje, Jos sutvertame teatriniame pasaulyje.
Už tai esu Jai skolingas.
O tą lemtingą penktadienį pačiame vidudienio šurmulyje skendinčio Prospekto vidury sutiktas kolega drebančiu balsu paklausė: „Girdėjai? Jūratė išėjo!". Atsimenu, labai spontaniškai atsakiau jam tarsi savaime galvoje gimusiu kontrklausimu: „Kur išėjo? Iš kur išėjo?" Ir pradėjau isteriškai kvatoti. Ne dėl to, kad buvo juokinga, o dėl to, kad net mintis apie kokį nors kitokį „maršrutą" atrodė mažų mažiausiai neįtikėtina.
Net ir dabar, prabėgus beveik metams, apie Jūratę neišeina kalbėti niekaip kitaip, tik kaip apie žmogų, su kuriuo kurį laiką nesusikirto keliai. Bet dar būtinai susikirs. Bent jau tol, kol teberūksta dūmai iš Montekių ir Kapulečių kepyklų kaminų, kol scenos centre tebesisuka masyvus „Meistro ir Margaritos" stalas, galiausiai, kol tebestūkso iš geltonų plytų sumūryta Stokmanų namų siena.
Rasa Vasinauskaitė:
Neabejoju, kad tie, kurie dirbo su Jūrate, jos netektį jaučia itin stipriai. Ji nebuvo tik scenografė (nors būti scenografu jai reiškė būti ir spektaklio bendraautoriumi, ir generuoti idėjas, ir atlikti gausybę darbų, kad spektaklis gimtų toks, koks sumanytas); turėjusi ypatingą teatro ir gyvenimo jausmą, visuose savo darbuose ji bandydavo šias dvi sritis supriešinti, papildyti, iš jų susidūrimo įskelti dramatišką ugnį. Sakytum, ji alsavo gyvenimo pokyčiais, siekė jų ir kartu siekė jais užkrėsti teatrą.
Jūratės scenografijos kūrimo priemonėmis norėtųsi vadinti tikrus daiktus, atkeliavusius iš gyvenimo tikrovės. Tas daiktų tikrumas - savotiškas tiesumas, būdingas ir jai pačiai, scenoje įgydavo naują vertę, tačiau pirminės reikšmės neprarasdavo - jis kalbėdavo apie konkretų laiką ir konkrečią žmogaus jame būseną. Nuo abstrahuotų konstrukcijų iki atpažįstamų buities daiktų, nuo bareljefinių kompozicijų iki interjero detalių jos scenovaizdžiai buvo persmelkti dabarties žmogaus žvilgsniu. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Jūratė viena pirmųjų mūsų scenos estetikai įpūtė šiuolaikiškos dvasios, privertė žiūrėti į scenos erdvę iš dabarties pozicijų. Neatsitiktinai po 1990-ųjų jos kurti darbai tapo savotiška jungiamąja grandimi tarp dekoratyvios, funkcionalios ir naujas estetines, net socialines funkcijas atliepiančios teatrinės erdvės paieškų. Taip buvo lemta, kad pradėjusi gerokai anksčiau (nuo 1984 m. dirbusi su Dalia Tamulevičiūte, Jonu Vaitkum, Gyčiu Padegimu, Algirdu Latėnu, Gintaru Liutkevičium, Gintaru Varnu), ji pagaliau susitiko su Oskaru Koršunovu - tapo neatsiejama jo spektaklių bendrakūrėja, paženklinusia ir šio režisieriaus stilistiką. Kūrybinis Jūratės polėkis neapsiribojo vien teatro pastatu ar scena - šie tebuvo pretekstas kalbėti apie menininko vaidmenį visuomenėje, apie pačios visuomenės būklę, ir aštrus, kritiškas jos požiūris sutapo su Oskaro Koršunovo teatro deklaruota pozicija. Sakytum, ji net negalėjo kurti kitaip. To pavyzdys - paskutinis Jūratės darbas Vaitkui režisuojant „Visuomenės priešą", kuriame materializuodama, konkretizuodama dramatiškas priešpriešas, dėl kurių, jei reikia, galėjo paaukoti ir teatro sieną.
Be abejo, buvo ir kita Jūratė - kartu su Dainium Gavenoniu stačiusi „Kartu" ir „Uždarą vakarą", spektaklius-performansus, kuriuose išbandė visai kitokios - sapniškai užburiančios - vaizdinių kalbos galimybes; apipavidalinusi Teatro dienos šventes, kurios spinduliavo tokia meile ir pagarba kuriantiesiems, tarsi ji pati būtų dėkojusi visiems, su kuriais dirbo ar dar dirbs. Teatras išties buvo jos aistra, skatinusi ieškoti vis naujų vaizdinės, plastinės kalbos formų, trykštančių neišsemiama fantazija ir kartu paradoksaliais, individualiais tų formų deriniais. Ir turbūt tik prabėgus dar kuriam laikui, atsigręždami atgal sugebėsime pasakyti, kokiais šuoliais jos dėka stūmėsi į priekį lietuviškosios scenografijos, o kartu ir teatro, pokyčiai.
Audronė Girdzijauskaitė:
Jūratė buvo grynakraujė moderni scenografė - savarankiška, racionali, bet kaskart besąlygiškai prisitaikanti prie teatro ir kūrinio poreikių, prie režisieriaus reikalavimų. Kartu ir pamaitinanti jį savo idėjomis. Turbūt todėl, nors tai paradoksalu, gali sakyti, jog ji neturėjo savo atpažįstamo braižo, kaip kad jį turėjo teatro dailininkai tapytojai - koks nors Dobužinskis, Ušinskas, Truikys ar Jacovskis. Jūratės scenovaizdžių išskirtinumas, man regis, slypi pačiame jos santykyje su teatru, jos mąstyme, gebėjime prisitaikyti ir kurti griežtai funkcionalią ir konceptualią scenografiją, kurioje visuomet efektingai gali atrodyti kito sukurtas kostiumas (kaip „Rigolete"), kartais prasismelkia lyrinis motyvas (kaip „šešėlių teatras" „Hedoje Gabler"; ji nekūrė scenovaizdžio eskizų nei teatrui, nei parodoms, netapė, nepiešė (nors, kolegų tvirtinimu, buvo gera piešėja). Ar liks kas, išskyrus fotografijas, muziejui, istorijai? Ar patirs kas dailininko eskizų lakštų sklaidymo malonumą? Todėl rašydamas apie jos kūrybą turi pasikliauti tik savo atmintimi, tik tuo, ką pats patyrei žiūrėdamas spektaklį.
Per ketvirtį amžiaus teatre Jūratė yra sukūrusi apie pusšimtį spektaklių ir dirbusi su skirtingais režisieriais. Nevienodai sėkmingai. Pirmieji, paprastesni spektakliai jau blėsta atmintyje. Bet jie buvo profesionalūs. Ilgainiui jai nebuvo sunku iš vienos epochos ar žanro persikelti į kitą, jai nebuvo sunkūs šuoliai nuo sąlyginio natūralizmo („Shopping and Fucking") per nuogą funkciją į groteskinę fantasmagoriją. Jos geriausi darbai su Jonu Vaitkum, Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu neatskiriami nuo sceninio vyksmo, tarsi suaugę su spektakliu. Kas liktų, jei iš „Roberto Zucco" atimtume tą metalu žvilgantį „treką", užimantį kone visą sceną ir primenantį du didžiulius skerdyklos peilius, žiūrinčius vienas į kitą ir laukiančius eilinės aukos? Iš „Malыšo" - sniego sieną su namų apyvokos daiktų įspaudais? Iš „Hedos Gabler" - tą metalinę treniruoklių konstrukciją - Hedos vaidybos ir gyvenimo „aikštelę"? Iš „Romeo ir Džuljetos" - kepyklą su visais kubilais ir tešlom? Iš „Meistro ir Margaritos" - raudoną apskritą stalą, tarsi suplotą, juodųjų jėgų valdomą Žemės rutulį? Iš „Visuomenės priešo" - tą baseiną be vandens? Sunku atskirti Jūratės darbą nuo spektaklio visumos. Jo ir nėra atskirai. Mes nežinom ir jau nesužinosim, kas vykdavo režisieriaus ir dailininkės kūrybos lauke...
Aurimas Minsevičius:
Totalios griūties suvaldymas „Ugnies veide" - tai buvo priežastis, paskatinusi žvelgti giliau tiek į Jūratės kūrybą, tiek į scenografiją apskritai. Bekompromisė scenovaizdžio elementų perkrova, bet tokia daili, tiksliai išdėstyta, jog, atrodo, net aktoriams dėl to tik patogiau. Arba absoliutaus nestabilumo pažabojimas „Roberto Zucco" spektaklyje. Nuolatos važiuojantys biuro krėslai, nuožulnus rampos paviršius ir jos sukimasis aplink savo ašį. Klibantis pasaulis, praradęs bet kokią pusiausvyrą. Šią akimirką galvoju, gal kiek per daug destrukcijos, griūčių, klibėjimų, nestabilumų... Tikiuosi, dabar Jūratės pasaulyje ramu - kaip „Ugnies veido" scenos kairėje pusėje.
Valdas Gedgaudas
AKROSTICHAS
JŪRATEI
Jonų Šventų pastoliai - sutema
ūgli žvarboka baltanytė
raudona kamža šermeninga džuljeta
agnùs gaidys blyškiu šventiko veidu švyti
tebaldas - auklė - kunigaikštis - ten
ėdrūnų nusiaubtoj veronoj - šiapus
picerija dangaus kur juodu sidabru šalvena
afišos senos su išblunkančiom premjerų datom
ugniasienių nebėr - tik žilas juokdarys
livrėja priešo barzdele oria kulisų kilpom
ėglingas lapkritis tarytum ėduonis
kur smaugia šitaip - net erinijos prikimsta
audra nurimo jau kraujingais pagardais
ignalina - mergaitė - ežeras - kraupokas
tavasis farewell - na pagaliau o kaip kitaip
-- ėtrioj tamsoj kurtus romeo juokas --
2011-11-06
