Vakar Berlyne baigėsi „Lietuvos šokio savaitgalis", spalio 25-28 d. vykęs vienoje žinomiausių Vokietijos šokio erdvių „Dock 11". Paskutinė šokio savaitgalio diena baigėsi audringais plojimais - renginį uždarė Raimondos Gudavičiūtės, Manto Stabačinsko ir Audros Molytės spektaklis „Taip".
Pasak Berlyne gyvenančios šokio kritikės Ingridos Gerbutavičiūtės, toks renginys Lietuvos kultūros atašė Gabrielės Žaidytės dėka Berlyne surengtas pirmą kartą. Per keturis vakarus buvo pristatyti trys lietuvių šokio darbai: Loretos Juodkaitės ir Valentino Masalskio Menų spaustuvėje sukurti spektakliai „Salamandros sapnas" ir „Sibilė" bei Raimondos Gudavičiūtės, Manto Stabačinsko ir Audros Molytės šokio performansas „Taip".
Kaip teigia Heike Diehm, vienos didžiausių kultūros ir komunikacijos agentūrų Berlyne „k3 berlin", teikiančios viešųjų ryšių paslaugas šiuolaikinio šokio kūrėjams bei šokio festivaliams, direktorė, „Dock 11" yra viena svarbiausių šiuolaikinio šokio scenų Vokietijoje, todėl jau vien pasirodyti čia yra didžiulis Lietuvos šiuolaikinio šokio pripažinimas, kuriuo didžiuotis turėtų ne tik rengėjai, bet ir visa Lietuvos šokio bendruomenė.
Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielės Žaidytės teigimu, per „Lietuvos šokio savaitgalį" Berlyne šokio mylėtojai turėjo puikią progą ne tik pirmą kartą „prisiliesti" prie Lietuvos šiuolaikinio šokio ir pamatyti bei suvokti, kuo ir kaip šiandien gyvena šokis Lietuvoje, bet ir dar kartą permąstyti mūsų šokėjų „kitaip papasakotas" istorijas.
Trys istorijos buvo iš tiesų skirtingos. Didžiausio susidomėjimo ir audringų ovacijų susilaukė du kartus rodytas spektaklis „Taip" apie meilę sau, savęs ieškojimo kituose, vidines moteriškumo ir vyriškumo temas. Idėjos autorė ir prodiuserė Audra Molytė džiaugėsi itin šiltu spektaklio sutikimu. „Be galo džiugu, kad čia, Berlyne - mieste, turinčiame didžiulę meno pasiūlą ir meniškai itin išprususį žiūrovą - sulaukėme tokio susidomėjimo ir tiek daug gerų atsiliepimų", -sėkme dalijosi Molytė. Idėjos autorė vylėsi, jog žiūrovai sugebėjo ne tik mėgautis spektakliu, bet ir pasisemti to sąmoningumo ir žmogiškojo potencialo, apie kurį lietuviai ir šnekėjo savuoju spektakliu. Prodiuserė ir visas atlikėjų kolektyvas taip pat negailėjo komplimentų ir pačiai šokio erdvei „Dock 11", tiesiog idealiai atitikusiai spektaklio dvasią.
Nemažo dėmesio sulaukė ir Juodkaitės bei režisieriaus Masalskio spektakliai „Salamandros sapnas" ir „Sibilė". Garsusis Juodkaitės sukinys, naudojamas abiejuose spektakliuose, prikaustė ir Berlyno publikos dėmesį. Nors „Salamandros sapno" sukinys buvo sutiktas kiek santūriau, „Sibilės" sukinys medžiagos klostėse susilaukė vokiečiams būdingų, tačiau nedažnų patrepsėjimų kojomis kaip didelio susižavėjimo ir padėkos ženklo. Net pati „Dock 11" meno direktorė Wibke Janssen neslėpė emocingo susižavėjimo „Sibile".
Keturis vakarus iš eilės „Dock 11" scenoje lankėsi ne tik Berlyno gyventojai, miesto svečiai, bet ir čia gyvenantys Lietuvos piliečiai. Pastarieji džiaugėsi, kad toks reiškinys pagaliau įvyko. „Lietuvos filmų savaitė" (Litauische Filmwoche) - jau gerai žinomas renginys, turintis net savo publiką; tačiau Lietuvos šiuolaikinio šokio esą dar nėra buvę. Berlyno lietuviai vylėsi, kad šis renginys bus toliau tęsiamas, jog jis augs bei pristatys ir kitus mūsų šalies šokio menininkus.
Beje, Berlyno „Dock 11" - ne pirma iš garsiausių pasaulio scenų, kuriose pristatyti šie lietuvių choreografų šokio spektakliai. Menų spaustuvė ankstesniais metais Loretos Juodkaitės spektaklį „Salamandros sapnas" pristatė Londono „The Place", Tel Avivo Suzanne Dellal centro, Diuseldorfo „Tanzhaus NRW" bei Maskvos „Aktovyj zal" žiūrovams. Audros Molytės spektaklį „Taip" jau matė Kenterberio (Jungtinė karalystė) šiuolaikinės muzikos festivalio „Sounds New" publika. „Salamandros sapnas" ir „Taip" kartu yra atstovavę Lietuvai ir Graco (Austrija) šokio spektaklių dienoje.
Menų spaustuvės inf.
