Slovėnijos Jaunimo teatras spalio 18 ir 19 dienomis Menų spaustuvėje pristatys garsiausią savo spektaklį „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!" su ženklu „N-18”. Kusturiciškas orkestrėlis, Balkanų muzika, madų šou ir aštrios politinės temos kelia daug pasipiktinimų buvusios Jugoslavijos šalyse, o drauge ir žavi žiūrovus bei pelno prizus. Kroatų scenos teroristu vadinamas režisierius Oliveris Frljičius pasakoja apie vieną garsiausių savo spektaklių.
- Spektaklio „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!" scenarijus paremtas bendra aktorių improvizacija. Ar tai yra įprastinis Jūsų darbo metodas, ar tik šiam spektakliui pasirinkote dirbti improvizacijos principu?
- Aš jau seniai norėjau teatro scenoje nagrinėti buvusios Jugoslavijos skilimo temą. Mano idėja buvo peržvelgti, kas atsitiko su šia šalimi, jos kultūriniu ir politiniu palikimu ir kodėl kai kurios šios valstybės idėjos ir nacionalinis identitetas buvo išduoti. Gavęs kvietimą dirbti su Slovėnijos jaunimo teatru, jau žinojau, kaip pradėsiu darbą su trupe. Devintajame dešimtmetyje Jugoslavijoje ši teatro trupė buvo vadinama avangardine, nes jie jau tuomet nevengė eksperimentinių darbų. Mano scenarijus buvo paremtas diskusijomis ir improvizacijomis kartu su aktoriais. Patys aktoriai buvo išgyvenę Jugoslavijos skilimą ir kai kurių jų pasakotos realios istorijos atrodė kaip dramatiškiausia pjesė.
Aš pats esu kilęs iš šeimos, kuri nevaikščiojo į teatrą, tad neturėjau jokio supratimo apie teatrines tradicijas. Požiūris į teatrą atėjo natūraliai, be jokių tradicinių teatro mokymų. Tiesą pasakius, atradau teatrą per performansą. Dažnai aktoriams kartoju, kad noriu, jog jie scenoje būtų politiniai subjektai, o ne valdžios demagogijos objektai. Tačiau auklėti aktorius, kad šie būtų emancipuoti, yra subtilus darbas.
- Jūsų pastatymas skirtas buvusios Jugoslavijos žmonėms. Tačiau su šiuo pasirodymu esate apkeliavę ne vieną šalį. Kaip jį sutinka žiūrovai, kurie nėra dalyvavę šiame kare?
- Visai neseniai mūsų spektaklį stebėjo aukštosios mokyklos studentai, ir jiems atrodė, kad spektaklis atspindi jų problemas: šovinizmą, homofobiją, ksenofobiją ir t.t. Šie žmonės dar labai jauni ir jie nėra susipažinę su Jugoslavijos istorija ir jos suirimu, bet jie atpažįsta savo šių dienų problemas. Vyresni žiūrovai reaguoja skirtingai. Kai kurie jų būna pasipiktinę tuo, kad spektaklyje nevengiame kritiško tono. Tačiau kiti džiaugiasi, kad mes demistifikavome šį istorinį laikotarpį.
Spektaklis ištrina ribą tarp realybės ir fikcijos. Tačiau tiesa ir jos demonstravimas yra visuomeninio sutarimo reikalas. Mes naudojame skirtingas priemones klausti, kas yra tikra scenoje. Tačiau nepateikiame atsakymų ir neatspindime nė vienos konflikto pusės. Manau, kad teatrinė forma viską paverčia fikcija.
- Spektaklyje tiesiogiai klausiama žiūrovų. Kokios jų reakcijos siekiate?
- Sarajeve auditorija reagavo garsiau už aktorius scenoje. Serbijoje per pasirodymą, kuomet vienas aktorius pasakė, kad dabar skaitys Srebrenicos žudynių aukų vardus, kažkas iš auditorijos sušuko - „Nedaryk to!". Komunikacija teatre neturėtų būti vienkryptė, manau, kad tai labai slegia. Tai tarsi televizorius, kur tu gali būti tik pasyvus informacijos gavėjas. Manau, kad ne tai yra teatro prigimtis, nors ji vis dar dominuoja daugelyje teatro pastatymų. Aš visuomet stengiuosi sukurti situaciją, kur auditorija galėtų išeiti iš pasyvios rolės, kartais net iš komforto zonos.
Taip pat aš nemanau, kad teatras turėtų atspindėti vieną balsą - vieną tiesą. Teatre turi būti išgirsti skirtingi balsai ir požiūriai. Aš netikiu tiesiogine demokratija kaip politine sistema, nes manau, kad tai neįmanoma dabartinėmis aplinkybėmis. Bet esu tvirtai įsitikinęs, kad teatre negalime kartoti blogų politinių ir visuomeninių hierarchijų, kokios yra visuomenėje.
Norėčiau, kad teatras būtų visuomeninės kaitos generatorius. Šiandien tai atrodo neįmanoma, nes naujoji žiniasklaida nepajėgi padaryti nieko kito, tik tarnauti kapitalizmo interesams. Pakeisti žmonių mąstymą yra labai svarbu, tačiau dar svarbiau sukurti tokią aplinką, kurioje šis mąstymas galėtų veikti.
