„Apie gyvenimo trumpumą"
Žinoma, Michelio Schröderio ir „kraut_produktion" spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą" (2012) yra nepaprastai palankus praktiniams įvairių postdraminės estetikos aspektų išbandymams.
Aišku, jis yra atviras įvairiems kultūrologiniams elitiškumo ir masinės sąmonės sankirtų tyrimams.
Neabejoju - kalbant „Apie gyvenimo trumpumą" galima išdidžiai cituoti Senekos „De brevitate vitae" ar kažką panašaus ir leistis į intelektualines vaildiško stiliaus pramogas.
Išties -Schröderis yra dosnus. Dosnus beveik negailestingai - savo spektaklyje jis įsuka tiesiog apakinančią ir apkurtinančią įvairiarūšių nuorodų, užuominų, nuotrupų, citatų, replikų karuselę, kurioje vienas paskui kitą praskrieja „aukšto ir žemio lygio" problemas diskutuojantys aktoriai, kažkokie sniego žmonės, Albert´as Camus, transvestitai, Marilyn Monroe, „rusai ant suolelio", supermenai, klausimai apie gyvenimo prasmę ir talk show imitacijos bei parodijos, video, mimezės, fantazijos, akcijos ir interakcijos, techno beat parties, private parties ir glamour-punk solo (kaip gražiai dainuoja Schröderis!), monologai prie savižudžio kapo, „monologai iš klasikos iki dviejų nakties", žiopčiojimai ir t.t.
Kita vertus, negaliu negalvoti - ši tikrai geros konstrukcijos karuselė sukasi taip nieko smarkiau neužkabindama, kad, regis, sunaikina visas natūralias išeigas į teorinių, kultūrologinių ar filosofinių diskursų kontekstus ir atveria tik tai, ką Hansas-Thiesas Lehmannas vadina cool fun teatro pozicija.
T.y. „Apie gyvenimo trumpumą" scenoje yra taip, kaip tikriausiai ir turi būti cool fun erdvėje,- daugybės potencialių reikšmių gausmas susilaiko nuo galimybės išreikšti ką nors daugiau už malonumą ir pasitenkinimą (tiesa, kartais - tarytum mėgindamas įtikinti, kad yra ne tik tai, - „Apie gyvenimo trumpumą" sulėtina savo veiksmo ritmą, užsitęsia, netenka cool fun draivo, tačiau neatranda, kuo dar be to galėtų būti). Michaelis Schröderis ir nesako kitaip - jis neturi intencijos suformuluoti kažkokią potekstę, užčiuopti kokį nors geluonį, įvardinti kokią nors problemą, išryškinti vienokią ar kitokią poziciją.
***
Po „Apie gyvenimo trumpumą" labiausiai norisi galvoti tiesiog apie „kraut_produktion" aktorių žavesį. Būtent jis stipriausiai įsminga į atmintį. Ir, ko gero, būtent dėl jo šis spektaklis yra toks malonus žiūrėti, o pažiūrėtas, atrodo, ne daug ką palieka bepridurti prie „o jie labai fine" (nepaisant to, kad, išskyrus patį Schröderį, nemoka dainuoti) - tokie simpatiški, išsilavinę, sąmojingi, turintys puikų humoro jausmą, gerą skonį ir neišsibalansavusį sceninės laisvės bei rimties, „tūso" bei atsakomybės pusiausvyros pojūtį (kaip viso šito stokoja ekstravagantiškasis Artūro Areimos „Julijus Cezaris"!).
***
„Apie gyvenimo trumpumą" labai lengva pamiršti. Jis eina ir praeina su visais savo triukšmais, slysta ir praslysta tarytum nepasiūlydamas, už ko nusitverti. Ko gero, kaip tik dėl to jis, atrodo, ir lengvabūdiškai nutolsta nuo į pavadinimą įsirašytos temos ir originaliai interpretuoja ją - savaip suteatrindamas, išversdamas į patį spektaklio/teatro įspūdžio praeinamumo, trumpumo, netvarumo pojūtį. Kitaip sakant, gyvenimo prasmės klausimą jis - bent jau iš dalies - paverčia teatro prasmės klausimu.
Šiuo požiūriu labai iškalbingas yra Michaelio Schröderio finalas, kuris tarytum sako: ai, tiek to, nėra čia ko gilintis, simuliuoti ar parodijuoti gilinimąsi, kai taip gera tiesiog pasileisti kokią nors romantišką dainą ir dviese (neblogai ir trise) pamirkti vonioje...
Paradoksalu - bet kaip tik tada „Apie gyvenimo trumpumą" užfiksuoja/sukuria tikro, nors trumpo akimirkos grožio įspūdį ir atranda prasmingą savo pavadinimo pateisinimą...
 |
| „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“. teatro.es nuotrauka |
„Mirtis ir reinkarnacija į kaubojus"
Rodrigo Garcios tinklalapyje skaitau ir negaliu patikėti - tie Theatre National de Bretagne/„La Carniceria" spektaklyje „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų" (2009) šėliojantys raumeningi vyrukai nuogais užpakaliais ir žvangučiais nukabinėtomis bankų plėšikų kaukėmis (Juanas Loriente ir Juanas Navarro) yra „du vieniši kaubojai, kurie stoja į kovą prieš šiandieninę Vakarų visuomenę".
Kur jau ten?! Sakyčiau - ne tik kad ne taip, bet visiškai priešingai, - jie yra du ant visko „padėję" šiandieninės Vakarų (aišku, nebūtinai Vakarų) visuomenės „bičai", kurie, užuot stoję į kokią nors kovą, tuščiai leidžia laiką raitydamiesi ant grindų, grumdamiesi, pasiglamonėdami ir vėl grumdamiesi, karts nuo karto dar papramogaudami su užkulisiuose jų lūkuriuojančia geiša (Marina Hoisnard), kartkartėmis prasiliuobdami savo viščiukų ūkyje, o galiausiai išsidrėbdami ant „liažakų" pagerti alaus ir padiskutuoti apie tai, kad šiame pasaulyje nebeliko tikros meilės, tikro juoko, tikros laimės ir pan.
Nors šiaip jau nėra aišku - ir nėra svarbu,- kas jie tokie. Garcia pabrėžtinai ištrina visus savo veikėjų „tapatybių kortelių" įrašus, išryškindamas tik apatines kūno dalis ir paslėpdamas veidus (po kaukėmis, paskui po akiniais nuo saulės ir kaubojiškomis skrybėlėmis). Tiesiog paverčia juos x-men´ais. Ar tiksliau - neutraliais režisūrinio savo piešinio įrankiais su aiškiai išreikštu vyriškumo ženklu.
***
„Mirtį..." Rodrigo Garcia kuria kaip intensyvių, pertekliškų bei neprognozuojamų „išorinių veiksmų" (gal ir senamadiškai skamba, bet manau, kad čia labai tinka) grandinę. Ir, atrodo, nė nesistengia atsakyti į labai žmogišką klausimą „na, ir kas po tuo?" ar „kas iš to?" - kas iš visų tų lakstymų iki prakaito, gitarų trankymų, nusirenginėjimų, apsirenginėjimų, padainavimų, stumdymųsi, voliojimųsi, viščiukų šėrimų, trimitavimų į tarp kojų įsistatytus ragus, kruasanų maigymų ir kt., sakyčiau, ant išradingumo ir bejėgiškumo ribos balansuojančios režisūrinės vaizduotės blyksnių.
Kita vertus, nujaučiu - šis absurdiškų atrakcionų parkas yra sumanytas tam, kad išspinduliuotų kažkokią desperacijos energiją ir sukeltų liūdesio/pykčio dėl egzistencijos betiksliškumo pojūtį ar tiesiog sukeltų norą pagiežingai juoktis. Ir, ko gero, tokia „Mirties..." patirtis yra įmanoma. Nors, jei įmanoma, ji, aišku, priklauso vien tik nuo pavojingai atsitiktinių faktorių - nuo emocinės adresato sanklodos, savijautos, nuotaikos ar pan.
Garcia, man atrodo, pernelyg pasitiki atsitiktinumais ir savo „Mirties..." niekaip neapsaugo nuo to, kas nutinka, kai ta patirtis nenutinka, - nuo abejingumo, kuris norom nenorom atsiranda, kai niekas taip ir neišgąsdina, nesujaudina, nesukrečia, neprajuokina, neapstulbina, nešokiruoja. O palieka tik tuštumo įspūdį.
***
Galvoju - galbūt apie „Mirtį..." ką nors prasmingesnio galėtų pasakyti šiuolaikinio šokio ar kūniškumo/lytiškumo raiškos specialistai. Galbūt jie žinotų, kaip pratęsti gražų Garcios kalbėjimą apie šį spektaklį įkvėpusią „ligos, agonijos, mirčiai besipriešinančio virpančio kūno idėją".
Galbūt „Mirtyje..." ką nors įdomesnio galėtų įžiūrėti audiovizualinio meno ekspertai, analizuodami jos garso, šviesų bei video vaizdų partitūrą.
Visiškai neabejoju, kad apie „Mirtį..." turėtų daug ką pasakyti gyvūnų globos draugijų atstovai - šiaip ar taip viena iš pagrindinių, o gal ir pati pagrindinė jos atrakcija yra tas finalinis „katino ir viščiukų konfliktas" (tiesa, neįvykstantis, bet vis tiek, ko gero, stipriausiai atgaivinantis dėmesingumą scenos veiksmui).
Visgi negaliu negalvoti - visa tai - visas tas kūniškumo eksponavimas, audiovizualinė ornamentika, visi tie animal circus fragmentai - egzistuoja tarytum šiaip sau, savitiksliškai, kaip ištuštėjimo dekoras.
Toks teatras neturi objektyvios savo vertės - jis arba patinka, arba ne.
