„Nesuklyskime kovodami su kristianofobija, kuria mus nori įtikinti.
Manifestuoti prieš Castellucci - perspektyvos klaida."
- Monsinjoras d´Ornellas, Reno miesto arkivyskupas
Italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" dar neparodytas Lietuvoje sulaukė daugiau dėmesio nei bet koks kitas pastaraisiais metais rodytas spektaklis. Dėl klaidinančios informacijos, paskelbtos keliose žiniasklaidos priemonėse neva spektaklyje išniekintas Jėzaus atvaizdas, praeitą savaitę jį uždrausti siūlė viena Seimo narė, o pirmadienį buvo išplatintas Vilniaus arkivyskupijos skatinimas Lietuvos katalikams „drąsiau reaguoti į mums brangių dalykų niekinimą". Kai kurie kunigai atvirai kvietė boikotuoti festivalio „Sirenos" ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare esančius spektaklius.
Spektaklis, kurį prodiusavo daugiau nei 20 teatro organizacijų visame pasaulyje, keliauja per tarptautines scenas nuo 2009-ųjų: iš daugybės aplankytų šalių tik Prancūzijoje spektaklį boikotavo katalikiška organizacija „Institut Civitas". Po tokio radikalaus tikinčiųjų žingsnio buvo išplatinta Monsinjoro Pascalio Wintzerio, Puatjė vyskupijos apaštalinio administratoriaus bei Prancūzijos vyskupų konferencijos tikėjimo ir kultūros observatorijos pirmininko, nota vyskupams, kurioje protesto veiksmai yra nepateisinami bei raginama pasirinkti dialogą ir akistatą.
Monsinjoras Pascal Wintzer pabrėžia: „Kaip mus ir ragina popiežius Benediktas XVI-asis, visų pirma, renkuosi dialogo kelią ir jo vaisingumą. Todėl apgailestauju dėl protesto akcijų už Théâtre de Ville (Paryžiaus miesto teatro) sienų ir jo viduje, kai buvo rodomas Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją". Net jei šiomis akcijomis norima išreikšti tam tikrų žmonių maištą spektaklio atžvilgiu, jos griauna Katalikų bažnyčios santykius su menu ir jo atstovais, kuriuos ji stengėsi nuolatos palaikyti. Šie santykiai buvo palaikomi per visą krikščionybės istoriją. Neseniai, atsakydamas į žurnalo „La Croix" („Kryžius", 2009m. lapkričio 14-15 d.d. numeryje, 9 psl.) klausimus, popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Gianfranco Ravasi skatino ir toliau juos puoselėti: „Mes tikime galimu tikėjimo ir kultūros sąlyčiu, jei menas atsikratys provokatoriško bejėgiškumo. Lygiai taip pat Bažnyčia neturi laikytis pavojingai įsikibusi į senovinę stilistiką ir užmojo stokojančią amatininkišką „produkciją". Ji turi nevengti akistatos su šia nauja kalba, su naujais išraiškos būdais. Šis dialogas bus jai vaisingas."
Vyskupijos apaštalinis administratorius Monsinjoras Wintzeris tiki, kad žmonės turi ne plūsti ar pasmerkti, bet imtis darbo: tokio darbo, kai kiekvienas skiria laiką suprasti kitą - kas jis ir ko nori. Kaip teigia notos autorius, „Dialogas yra proto ir širdies darbas. Jis persmelktas kuklumo. Tai - geranoriškas klausymas. Tai - į tiesą ir grožį atgręžiantis žodis. Jis džiaugiasi, galėdamas drauge ieškoti tiesos".
Romeo Castellucci spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" scenografijos dalimi ir savotišku veikėju tampa Antonello da Messinos tapytas Jėzaus Kristaus portretas, tapęs ir šįmetiniu festivalio „Sirenos" vizualiniu simboliu, dėl ko yra smerkiami festivalio organizatoriai. Pats spektaklio režisierius Romeo Castellucci savo pasirinkimą šiuo klausimu įvardija kaip žiūrovo ir portrete nutapyto Kristaus žvilgsnių akistatą: „Kartą vartydamas knygą pamačiau šį Jėzaus portretą. Mane tiesiog įtraukė tas į mano, žiūrinčiojo, akis neriantis žvilgsnis; tada ilgokai stabtelėjau, toji pauzė buvo neįprasta ir supratau, kad tuo metu vyksta susitikimas. Aš žiūrėjau ne tik į meno istorijos puslapį, bet ir į kažką kita. Tame žvilgsnyje slypėjo kvietimas. Paprasčiausiai: tai jis į mane žiūrėjo. Spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" šis Kristaus žvilgsnis yra pačiame centre ir susiduria su kiekvieno žiūrovo žvilgsniu asmeniškai. Dievo sūnus nuolat stebi žiūrovą."
Monsinjoras d´Ornellis, Reno miesto arkivyskupas, matęs spektaklį Reno mieste, Prancūzijoje, išplatino pranešimą apie jį Lurdo vyskupų susirinkimo dalyviams, kuriame arkivyskupas analizuoja spektaklį ir pagrindžia savo argumentus: „Akivaizdu, kad šiame spektaklyje nėra kristianofobijos. Tad kas yra? Jame yra provokuojanti režisūra. Menininkas provokuoja žiūrovą norėdamas nupurtyti jo įpročius ir pastūmėti įsijausti į autoriaus rodomą dramą, o tada „įminti užmintą paslaptį". Pasak paties Reno miesto arkivyskupo, toks menininkų vaidmuo: „Remdamiesi žmogaus jautrumu, menininkai įstengia mums parodyti tai, ko paprastai nematome. [...]".
Tačiau sumaištį sukėlęs Antonello da Messinos tapytas Kristaus portretas nėra vienintelė spektaklio provokacija. Spektaklyje, prasidedančiame seno ir ligoto tėvo bei jo sūnaus dialogu, nemaloniame ir pasibjaurėtiname fone jautriai ir skaudžiai išryškėja meilės stiprybė. Nebefunkcionuojantis kūnas bei senatvinė gėda kviečia analizuoti ryšio tarp tėvo ir sūnaus tvirtumą. Reno miesto arkivyskupas Monsinjoras d´Ornellis tai komentuoja teigdamas, jog „Castellucci mizanscenos provokuojančios. Iš tiesų rodyti pačią paprasčiausią, banalią kančią - senstančio žmogaus irimą - yra provokacija. Tai banalu, bet taip pat ir labai tikroviška ir tikra, tai kasdieniška. [...] Užduodamas klausimas žiūrovui: kaip jis suderins šio Kristaus - kurį iš visos širdies tiki, netiki ar siekia tikėti - veido grožį su banaliu irstančio senio kūno bjaurumu?"
Spektaklyje veikiantys vaikai ir jų mėtomos dirbtinės granatos arkivyskupui primena Kristaus kančią. Režisierius Romeo Castellucci tai žino ir patikslina: „Jokiu būdu nesiekiu desakralizuoti Jėzaus veido, priešingai: man tai savotiška malda - ji slypi vaiko gesto tyrume". „Sirenų" festivalio organizatoriai, kaip ir Monsinjoras d´Ornellas kviečia tikinčiuosius ir kitus spektaklio žiūrovus nespręsti apie spektaklį paviršutiniškai. Reno miesto arkivyskupas net pabrėžia, jog iš pirmo žvilgsnio pernelyg provokuojantys gestai reikalauja gilesnio apmąstymo, kad paaiškėtų, ką norėjo pasakyti autorius.
Pasak Monsinjoro d´Ornellio, „Svarbiausia suprasti autoriaus siekį. Tada bus įmanoma suprasti jo spektaklį. Jo spektaklis nori parodyti mums tai, ko paprastai nematome. Vienokios ar kitokios režisūros provokacija - jei ji atitinka autoriaus siekį - yra ne šventvagystė, o aštrus žodis ar gestas, kuris sujudina, sukrečia, verčia reaguoti. Ar Castellucciui pavyko? Tegu pasisako kiekvienas žiūrovas. Suprantama, šis kūrinys, kaip ir kiekvienas kitas, gali nepatikti. Tačiau Bažnyčios ir šiuolaikinio meno dialogas yra būtinas evangelizavimui. Dialogas, kad ir sudėtingas, skatina bendrauti tarpusavyje pačius krikščionis, kurie taip pat žavisi Kristaus veidu ir myli Bažnyčią - tam, kad geriau suvoktų meno vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Tegu šis dialogas - net jeigu verčia abejoti - sustiprina kiekvieno tikėjimą."
Romeo Castellucci ir Jėzaus Kristaus veidas
Antverpeno vyskupo Johano Bonny pasisakymas
(tekstas paskelbtas Belgijos laikraščiuose De Morgen ir De Standaard 2012 m. vasario 7 d.)
Nesu nei teatro kritikas, nei juo labiau šiuolaikinio teatro žinovas, todėl nė nebandysiu vertinti Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" meninės pusės. Tačiau galiu užtikrintai pareikšti, kad šis spektaklis man paliko didelį įspūdį. Apie ką šis spektaklis, aišku jau iš pavadinimo: jis apie Jėzaus veidą. Viso spektaklio metu nuo scenos į mus žvelgia realaus dydžio Antonello da Messina tapytas Jėzaus Pasaulio Išganytojo portretas („Salvator Mundi", apie 1465-1475). Jėzus tarsi stebi spektaklį, žvelgdamas tiesiai publikai į akis. Pirmas dalykas, kuris mane apstulbino, buvo istorijos autentiškumas: sūnus su neišsemiama kantrybe rūpinasi savo senu ir paliegusiu tėvu. Nors kai kurie režisūriniai sprendimai gali pasirodyti šokiruojantys, vaizduojami įvykiai išties labai tikroviški. Tai realybė, su kuria kas dieną susiduria daugybė žmonių, stebinčių, kaip prieš jų akis nyksta artimas žmogus bei padedančių jam tai ištverti. Man asmeniškai tai yra pats svarbiausias Kristaus paveikslas. Sūnus, atsiklaupiantis prieš savo tėvą, kad jį nupraustų, daro tą patį, ką darė Kristus, kai plovė savo mokinio kojas vos kelios valandos iki kitam mokiniui jį išduodant, o visiems likusiems nuo jo nusigręžiant.
Tėvas savo dvasine bei fizine negalia mums primena Jėzaus žodžius: „Aš buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte." (Mt 25:35-36). Silpstantis tėvas taip pat yra Jėzaus atvaizdas. Dėl tos beviltiškos situacijos, kurioje atsidūrė abu, tėvas ir sūnus, automatiškai kyla Dievo buvimo klausimas. Kur yra Dievas, kai žmonės kenčia? Šis klausimas buvo aktualus visais laikais, net ir iki krikščionybės. Jei Jėzus yra Pasaulio Gelbėtojas, tuomet kur jis? Būtent šis klausimas kyla visiems spektaklio žiūrovams, tiek tikintiems, tiek ne. Nieko neturėtų stebinti tai, kad sūnų apninka abejonės ir jis sukyla prieš šį nuostabų Jėzaus portretą. Neviltis bei maištas prieš nesikišantį Viešpatį ateina tiesiai iš Biblijos. Juk pats Jėzus galų gale sušunka: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?" (Mk 15:34). Tėvo blogėjanti sveikata bei jo sūnaus bejėgiškumas neišvengiamai kertasi su Antonello da Messinos tapytu Jėzaus atvaizdu. Su Jėzum, įsmeigusiu priešais save savo romias šviesias akis ir vos vos besišypsančiu. Tikrai ne su tokiu Jėzumi gali save tapatinti palūžęs žmogus. Aš, kaip krikščionis, būtent taip suprantu šią problemą. Tėvo ir sūnaus neviltis visiškai neatsispindi giedrame Pasaulio Išganytojo veide. Jos atspindys būtų nukryžiuoto, kenčiančio Jėzaus atvaizdas. Tačiau spektaklyje jie pamato ir tai. Vaikų į Išganytojo atvaizdą mėtomos granatos - tarsi įsikūniję minios šuksniai per Didijį Penktadienį: „Ant kryžiaus jį!" (Mk, 15:13). Po kelių minučių audros bei sąmyšio, teatras paskęsta tamsoje. Pasaulio Išganytojo vaizdas išnyksta. Kurį laiką nesimato nieko. Tai yra Didžiojo Penktadienio tuštumos absurdas. Triukšmui nutilus, Išganytojas vėl tampa matomas, Tačiau nebe taip ryškiai kaip anksčiau. Dabar jis tarsi filigraninis, ant ribos tarp matomo ir nematomo. Visiems veidams išnykus, lieka tik vienas - Kristaus - veidas. Man šie vaizdai - sukrečiantys. Menininkas mus palydi iki tikėjimo kryžkelių. Vieną dieną iš šio pasaulio išnyks visi veidai ir liks vien beveidė tamsa arba išliks tik vienas veidas, veidas, kuriame atpažinsime bei atrasime save - prisikėlusio Jėzaus Veidas.
Ši, antroji, galimybė yra troškimo, kurį vadinu tikėjimu, variklis. Pjesės pabaigoje ant Jėzaus veido pasirodo žodžiai: „Tu - (ne) mano ganytojas". Žodis „ne" nedominuoja, jis lieka šone - miglotas ir neapibrėžtas. Jis reiškia abejonę. Ar Jėzus „mano ganytojas", ar ne? Režisierius neturi man duoti atsakymo. Aš pats turiu jį surasti. Tačiau jis gali man užduoti klausimą. Ar galiu teigti, kad Jėzus - mano ganytojas? Prisiminiau žodžius, kuriuos pasirinkau savo vyskupiškajam šūkiui: „Ėriukas taps jų piemeniu." Ėriukas, tapęs mūsų piemeniu nėra miela maža avelė, strykčiojanti po pavasario pievą. Tai ėriukas, apie kurį Biblijoje sakoma: "Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos" (Iz 53:7). Kančiose negalėčiau susitaikyti su jokiu kitu ganytoju, kaip tik su šiuo avinėliu. Tai tikinčiojo mintys. Būtent tokią žinią man siuntė Castellucci spektaklio vaizdai. Kiti tikintieji ir netikintieji, ko gero, šį spektaklį interpretavo visiškai kitaip. Tikras menininkas visuomet užduoda klausimą, teisę surasti atsakymą palikdamas žiūrovui. Po spektaklio pasilikau ir pabendravau su režisieriumi bei abiem aktoriais. Tai buvo nuostabus pokalbis. Jie man papasakojo, ko siekė šiuo spektakliu, o aš jiems pasakiau, kaip jį supratau bei ką patyriau jį žiūrėdamas, ir ką apie tai ruošiuosi parašyti. Būtent tai jūs dabar ir skaitote. Jie gali patvirtinti kiekvieną iš šių teiginių. Man neprivalu užimti kokią nors poziciją, tačiau diskusijoje dėl Castelucci spektaklyje naudojamų vaizdinių, noriu tarti savo, kaip Bažnyčios atstovo, konstruktyvų žodį.
Ištraukas iš prancūzų kalbos vertė Rūta Kisielytė ir Akvilė Melkūnaitė
„Sirenų" festivalio inf.
