Lietuvos rusų dramos teatre šį savaitgalį įvyko spektaklio „Iš meilės man" premjera, kurią režisavo Kauno mažojo bei Kauno kamerinio teatrų publikai bei Menų spaustuvei pažįstama režisierė Agnė Dilytė. Debiutui rusakalbėje scenoje menininkė pasirinko susvetimėjimo šeimoje temą.
Pagal šiuolaikinės suomių dramaturgės Annos Krogerus pjesę sukurtame spektaklyje pasakojama apie dešimtmetę mergaitę, kenčiančią šeimoje įsivyravusios krizės padarinius. Depresiją taurelėje skandinanti jos motina svaičioja apie nenusisekusį gyvenimą, sarkazmo nevengiantis tėvas geidulingai žvalgosi į kaimynes, o ji pati jaučia mokyklos draugų patyčias.
Susižavėjusi pjesėje glūdinčia psichologija, Agnė Dilytė ketina pasiūlyti žiūrovams „išsikrapštyti molį iš ausų ir akių" bei išsivaduoti nuo savo pačių ydų. Kūrybinėms užmačioms įgyvendinti menininkė pasikvietė scenografą Artūrą Šimonį ir subūrė keturių aktorių komandą. Tarp jų - ir „Auksinio scenos kryžiaus" savininkas Valentinas Kirejevas bei mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pavasarį baigiančio rusų aktorių kurso studentė Edita Gončarova.
Kodėl pasirinkote būtent suomių dramaturgės Annos Krogerus pjesę?
Man ji ypatinga savo tematika. Statau jau nebe pirmą spektaklį apie vaikus, analizuoju jų psichologiją. Labai nudžiugau radusi suaugusiems skirtą medžiagą apie tai, kaip apleidžiami vaikai, apie per anksti tėvų užkrautą atsakomybę, skausmą. Pjesėje tiek daug vaikiškos išminties, nuginkluojančios savo paprastumu ir humoro, kokiu gali spinduliuoti tik labai įžvalgus vaikas! Pjesė parašyta Suomijoje, bet ji nepaprastai reikalinga mūsų šaliai. Ypač šiandien, čia ir dabar. Noriu - iš visos širdies - kad mūsų piliečiai, žiūrovai, išsikrapštytų iš ausų ir akių molį, ir vieną gražią dieną išgirstų, ką nori pasakyti vaikai. O jie šaukia net užkimę...
Tą pačią istoriją skirtingi žmonės neretai mato skirtingai. Apie ką šis spektaklis Jums pačiai?
Iš pradžių maniau, kad tai bus spektaklis apie begalinę vaiko, išsiilgusio tėvų meilės, šilumos ir elementaraus šilto bendravimo, vienatvę, bet repetuojant išsikristalizavo gilesnės mintys. Juk tai - kūrinys apie mūsų pačių vidinį vaiką. Vaiką kaip sąžinės balsą, kaip vertybių lakmuso popierėlį. Kol tas vidinis vaikas protestuoja, pyksta, bjaurisi mūsų pačių ydomis, galima sakyti, kad mums ne taip jau ir blogai. Deja, dažniausiai esame kurti jo šauksmui. Mums patogiau apsistatyti egoizmo sienomis, reikšti pretenzijas visam pasauliui, vaidinti aukas, jei kas nepasisekė, kaltinti artimuosius nedėmesingumu, bet ne mylėti. Mes taip įpratome prie savo ydų ir silpnybių, kaip įprantama prie blogo kvapo, ir, neduok Dieve, kas nors sujudins tą balą! Aš šiuo spektakliu noriu pasakyti: išsivalykime savo namų planetas. O kiekvienas tegul pats susivokia, kur yra jo namai, ir kas tuos namus sukuria ar griauna.
Jūsų kelias iki šiol driekėsi išilgai visos Lietuvos: gimėte Kaune, mokyklą baigėte Ignalinoje, studijavote Klaipėdoje, kuriate Kaune ir Vilniuje. Kur yra Jūsų namai kūrybos prasme?
Kai kas nors manęs klausia, iš kur esu, mėgstu pajuokauti - iš Lietuvos. Esu grynakraujė lietuvė ir man labai patinka čia gyventi, kurti, nepaisant visų mūsų šalies problemų. Turbūt negalėčiau ilgai gyventi emigracijoje - nostalgija suėstų. Nesvarbu, kuriame Lietuvos mieste esu, svarbiausia - brangūs žmonės, kurie yra šalia. Šeima, artimieji ir draugai yra mano namai.
Tai - pirmas Jūsų spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre. Kokie keliai Jus į jį atvedė?
Ilgėjausi aktorinio spektaklio, kuriame dominuotų ne ryški forma, o aktoriaus meistriškumo menas, santykiai, psichologija. Kažkodėl atrodė, kad toks teatrinio meno principas turėtų būti artimas būtent rusų aktoriams. Gal tai - mano susikurtas stereotipas, nežinau. Labai magėjo prisiliesti prie slaviško temperamento, prie jų nervo. Radusi į rusų kalbą išverstą pjesę pasiūliau teatro vadovui Jonui Vaitkui - taip čia ir atsiradau. Man įdomu čia dirbti. Nelengva, bet labai įdomu.
Čia aktoriai itin aktyvūs ir iniciatyvūs. Dėl teatro specifikos - kalbos - jie gyvena tarsi tam tikrame rezervate: turi mažai galimybių reikštis plačiau, atsiskleisti įvairesnėmis spalvomis, o dirbti tikrai nori. Labai gerai, kad pastaruoju metu čia nemažai kuria ir lietuvių režisieriai. Ir Vaitkus, ir Adomaitienė, ir Jankevičius įnešė įvairovės, sujudino kūrybinę apykaitą. Teatre cirkuliacija, judėjimas būtini - taip pastovi trupė turi galimybę augti, tobulėti, plėsti savo akiratį.
Ar turėjote minčių kada nors išbandyti rusų dramaturgiją?
Jau galvoju ir esu pasirinkusi kitam spektakliui šiuolaikinio rusų dramaturgo pjesę. Kokią - kol kas nenorėčiau išduoti. Aš apskritai esu linkusi rinktis šiuolaikinę dramaturgiją, kapstyti naujas, šiandien „karščiuojančias" temas ir nematau prasmės statyti tūkstantis pirmojo „Žuvėdros" ar „Trijų seserų" varianto. Nors rusų klasiką - o ypač Čechovą - labai mėgstu.
Esate ne tik režisierė, bet ir dramaturgė.
Tai - kaip susisiekiantys ir vienas kitą papildantys indai. Jei anksčiau konfliktuodavau pati su savimi, kas gi esu, ką labiau noriu kurti, kada jaučiu didesnį savirealizacijos džiaugsmą - rašydama ar režisuodama - tai šiuo metu tokie klausimai nebekankina. Skirtumai tik tokie, jog rašymas yra intravertiškas, individualistinis darbas, kuriame patenkinu visiškos kūrybinės laisvės ir savarankiškumo poreikį. O režisūra - kolektyvinis darbas. Tai - erdvė, kurioje susitinka daug ryškių ir stiprių asmenybių, kurioje kartais tenka dantimis ir nagais apginti savo idėjas. Vaizdžiai tariant, darbas teatre man - kovos klubas, kuriame auginu savo dvasios raumenis, o rašymas - atgaiva. Tačiau abi sritys man visų pirma reiškia tą patį - kūrybą.
Ar jaučiate skirtumų statydama savo parašytą kūrinį ir - kito autoriaus?
Tiesą sakant, skirtumų labai mažai. Dar nesu stačiusi atsitiktinių medžiagų: visos jos atsirado laiku ir vietoje. Pakanka sau suformuluoti dominančius klausimus, problematiką, išsidėstyti „skaudančias" temas, ir dramaturgija tarsi pati įkrenta į rankas. Būtent tokia, kokios man reikia. Statant savo medžiagą pliusas tas, kad galiu šiek tiek koreguoti tekstą - perrašyti kokią sceną, dialogus, keisti finalą ir panašiai. Nereikia bijoti tamsiame skersgatvyje sutikti įniršusį dramaturgą, kurio genialų kūrinį ką tik sudarkiau. O toliau - juodas režisūrinis darbas, susitikimas su kitais spektaklio kūrėjais, sprendimo ir veiksmo paieškos. Tie patys principai galioja ir statant spektaklį pagal telefonų knygą.
Spektaklio „Iš meilės man" scenografiją patikėjote dailininkui Artūrui Šimoniui. Tai jau penktasis jūsų bendras darbas. Kaip gimė šis kūrybinis tandemas?
Yra toks posakis: savus sutinka tie, kurie moka garsiai staugti. 2009 metais „stūgtelėjau": parašiau turbūt nuoširdžiausią savo pjesę „Lauros kosmosas" ir pasikviečiau kartu dirbti Artūrą. Labai imponavo jo estetika, idėjos. Jis atviras eksperimentams, teatrinėms provokacijoms, turi fantastišką vaizduotę, kažkokį pavydėtinai neišsenkantį kūrybiškumą ir yra nepaprastai organizuotas, kas ne itin būdinga lietuvių teatre. Kartu dirbame iki šiol ir dar krūva sumanymų laukia prieš akis. Mes susikalbame idėjine, estetine prasme, o tai yra svarbiausia teatre - partnerystė. Tai - kaip badmintono žaidimas: tandemas gyvuoja, kol plunksnelė grakščiai skrieja ore.
Kalbėjosi Eglė Ivanauskaitė
