Visiškas sutapimas, kad rugsėjis tapo performanso mėnesiu: po miestą iš plakatų tebežiūri Darius Gumauskas, reprezentuojantis Mindaugą 11-oje Baltijos tarptautinio meno trienalėje, „Naujojo cirko savaitgalyje" taip pat buvo performatyvaus veiksmo, kur kroatų trupė „Room 100" interpretavo režisieriaus brolio schizofreniją per kūno iškraipymus ir dokumentiką, o visai netikėtai vietoje koncerto Laurie Anderson pateikė savo asmeninių prisiminimų ir komentarų spektaklį. Gerai būtų ir toliau išlaikyti tokią tradiciją, idant šis visiškai vegetuojantis meno žanras mūsų krašte parodytų gyvybės. Bet dirbtinį kvėpavimą mums kol kas daro atvykusios asmenybės.
Koncepcijos prieš praktiką
Su savais menininkais sunkiau, net jei jų imasi užsienio kuratoriai. Vadinamosios „Mindaugo trienalės" vadovai aiškiai nubrėžė performanso kaitos ribas: „Reikėtų skirti vizualiojo meno atstovų kuriamus performansus ir performanso teatrą. Jie dažniausiai rodomi skirtinguose festivaliuose", teigė viena trienalės vadovių Ieva Misevičiūtė, pati kurianti performansus Niujorke.
Bet štai šioje vietoje performansas ir „užlūžo". Suprantama, jis gali ir nebūti akcionistinis meno kūrinys, ištinkantis praeivius ar žiūrovus bet kur, pažadėtoje ar netikėtoje vietoje, jis gali būti pristatomas scenoje ar į ją panašioje erdvėje su numatytomis vietomis publikai. Galima skirti ir aktorinius performansus nuo vizualiojo meno kūrėjų, kuriems, pasak Misevičiūtės, „svarbiausias dalykas - koncepcija. Aktorinis atlikėjo meistriškumas nebūtinas. Performanso teatrui aktoriaus meistrystė ir jo charizma - svarbiausi dalykai". Bet ar tai reiškia, kad teatriniame performanse atlikėjas tampa aktoriumi? Iki kokios ribos? Ir ar tada reikalingas klausimas, į kieno „performavimą" orientuojamasi - performerio ar žiūrovo, kai pastarasis turimas omenyje visada? Nesu tikras, ar „Mindaugo trienalėje" matyti keletas spektaklių patvirtino šią teoriją. Greičiau tai, ką teko matyti, kaip tik paneigė teatralizuoto performanso sampratą.
Savaime aišku, kad aktorinis pasirengimas nelygus kitam aktoriniam pasirengimui. Trienalės atidarymui pasirinkti Michaelo Porntoy „100 iškilmingų pasirodymų" privertė stipriai suabejoti reklaminiu trienalės veidu: ar iš tiesų buvo tikslu pasirinkti tikrai gerą tradicinio teatro aktorių performansų - ir jo paties - maratonui. Galima būtų nebent po visko paklausti paties aktoriaus, ką jam davė ši patirtis. Bet prisiminus britų „Forced Entertainment", „Volcano", „Stan´s Cafe" ir kitų trupių aktorius, peršasi viena mintis: tai buvo kuratorių klaida, nes mūsų aktoriai tiesiog parengti visiškai kitam teatrui ir net per stiklą nėra lyžtelėję performanso - nei teorijoje, nei praktiškai (nors čia mane pataiso vienintelė išimtis: to paties Dariaus Gumausko nuostabus balansavimas tarp performanso ir teatro spektaklio Oskaro Koršunovo režisuotame „Dugne").
Todėl 100 pasirodymų buvo tiesiog aktorinių etiudų, paprastai improvizuojamų dar pirmame Teatro akademijos kurse, serija. Darius Gumauskas juos atliko puikiai - taip, kaip tai supranta prieš publiką čia pat kuriantis artistas: žaviai, išmoningai, iliustratyviai iki „pažodinio vertimo" ir - kad būtų kiek juokinga, nes publika turi būti patenkinta. Maža to - nurodymą „Įženk, kaip Lietuva įžengė į Kijevą ir Krymą, kaip Rusija - į Lietuvą, o Lietuva - į Europos Sąjungą" tradicinis performeris permaltų savo smegenimis ir - sakykime - pateiktų vieną būseną, kuri tuoj ir sukurtų keliagubus klausimus: ar visos šalys tai atliko džiugiai? Ar surūgusios? O jei taip, tai suteikia dar papildomų prasmių... Bet tradicinis Lietuvos aktorius visą šią užduoti išskaido į tris segmentus ir iš pradžių rodo vieną įžengimą, tada Rusijos triumfą, o tada jau ES glėbį. Ir tai ne aktoriaus kaltė ar klaida, kad šis performansas tapo tiesiog etaloniniu tradicinės vaidybos ir performanso skirtumų pavyzdžiu. Tai kuratoriai mus išvedė iš ŠMC ir atvedė prie LMTA Mokomojo teatro salės.
Deja, kitų Mindaugo apsireiškimų liaudžiai nemačiau - vienas pasibaigė gerokai anksčiau (o ir kiek galėjo Mindaugas paišyti ant sienų pagal Timo Etchellso, minėtos „Forced Entertainment" trupės vadovo, instrukcijas, ypač kai britas gali sugalvoti šimtus užduočių kelioms paroms į priekį - ką jis nesunkiai ir padarė, sprendžiant iš nuotraukų ir reportažų); kito veiksmo buvimo vieta liko nežinoma, ir čia jau galėjo juo gėrėtis atsitiktiniai ateiviai. Tad lietuviško performanso mokykla man taip ir liko priklausanti ne scenos menų sričiai.
Kaip ir erdvė: ŠMC, nuo kadaise surengtos didžiulės „Fluxus" parodos laikų pažindinantis su kitomis, nebūtinai vizualiojo meno, sritimis ar, tiksliau, jų paribiais, lieka kur kas atviresnė ir liberalesnė vieta nei bet koks scenos menų fabrikas. Net ir užėjusi į Menų spaustuvę publika vistiek tikisi TEATRO meno, ir kitoks sutinkamas itin rezervuotai. Ar tai neliudija, kad ne tik teatras drauge su didele dalimi publikos, vis dar dėl gajos tradicijos, lieka viena konservatyviausių meno sferų, bet ir išduoda edukacinius trūkumus parengiamojoje jo stadijoje - scenos kūrėjų mokyklose?
Iš vadovėlių: imkite ir žiūrėkite
Keletas užsienio performerių savo biografijomis atstovauja jau konceptualiesiems menininkams: Goodiepalas, t.y. Parlas Kristianas Bjørnas Vesteris, yra muzikantas ir kompozitorius, menininkė Claude Wampler studijavo performansą, šokį, kūno judesio technikas, Marianne Vitale, kaip ir Miet Warlop - vizualiųjų menų atstovės, o Ivo Dimchevas - choreografas ir performeris - susieja abi sritis. Tad šiaip ar taip, mes turėjome progos susipažinti su anaiptol ne aktorių mąstysena ir jų atlikimo menu.
 |
| Miet Warlop tragiška solenizantė. ŠMC nuotraukos |
Miet Warlop „Tragiški herojai" - simpatiškas siurrealistinis reportažas iš gimtadienio vakarėlio, kai beveik viskas išgertą ir aušta kita diena. Warlop veikėjus sukuria iš keleto kūno dalių ar objektų, kurie tarsi svarbiausi ir kuriais komunikuojama su kitais personažais. Vaikštančios smokinginės kelnės - ir atitinkamos išdidžios pozos, kurios leidžia geltonais dažais šlapintis ant sienų; kojos, peraugančios į stalą; iš žmogaus-dėžės iškišamas straublys kaip lytėjimo (lyties) organas; plaukai, slepiantys pusę kūno. Ir solenizantė, pririšta prie balionų ir skleidžianti savo egzistencijos garsus aukštais kulniukais. „Taip jau darė Mejerholdas, konstruktyvistai...", - tuoj sustabdo mane nuo žavėjimosi Vladimiras Tarasovas, pažėręs dar keletą meno istorijos faktų. Taip, buvo, bet čia Warlop bando kurti siužetą iš būsenų ir per montažą, ir tai kiek skiriasi nuo tiesiog dekoratyvių objektų ar juo labiau biomechanikos: staliukas-kojos, ant jo statomas šampanas ir kavos puodeliai - tai dar yra šventės akimirka, o kai kojos išsitiesia po jas stalu - baliaus pabaiga. Iš solenizantės lieka tik idiotiškas ją persekiojantis balionėlis. Žmogus-dėžė „užsilenkia" po šampano purslais. Plaukuotieji padorūs, kol sėdi, bet vėliau vemia itin spalvotais dažais. Tai tik figūrų paradas, nieko ypatinga, bet į vakarėlį žvelgiama su užuojauta ir šypsena.
Ivo Dimchevas ir jo „Som Faves" (t.y. „Some Favourites", dešimt jo mėgiamiausių scenarijų) privertė konstatuoti: geriausią būsimojo teatro sezono spektaklį jau mačiau. Žinoma, tai skonio ir nuostatų reikalas. Bet stebint jo kuriamas nesvarbu-kokių-personažų ir paties savęs būsenas, trumpas gyvenimo filmo ištraukas, perteikiamas itin sugestyviai, o tuoj pat iš šalies pakomentuojant jas, krenta į akis ne tik jo, kaip performerio, itin profesionalus pasiruošimas, bet ir idealus performanso kaip žanro pateikimas. Su atsiribojimais, su punktyrinėmis linijomis, su postdraminiais principais organizuotu siužetu; su kūno, pozų, balso moduliacijų, dialogų su publika ir įsivaizduojamo Aš kaita. Gebėjimai išlaikyti pusiausvyrą itin nepatogioje pozoje, uždainuoti kone Anthony balsu, pritariant trimis klavišais ir iš keistos nedermės išgaunant harmoniją, puikiai valdyti kūną, pateikti įtaigių aktorinių scenų - vėlgi būsenų, o ne „pjesių", nors ir kalbama, diskutuojama (apie kraują ant veido, kurio nėra - jis yra - jo nesimato - aš matau). Tarpais tarsi lengvai, tarsi per absurdą - būti itin dėmesingam bendraujant su publika, pašiepti save („apdovanosiu jus šio spektaklio DVD"), sukalbėti patetišką monologą ir kreiptis į garso operatorių („Ne, Wagneris čia netinka. Pernelyg iškilminga". Paleidžiama kita melodija, ir scena suvaidinama jau kaip visiška melodrama). Ir visa tai - apie formos ir turinio santykį. Apie tai, kam kas tinka, kaip formos turinys keičia turinio turinį, o turinio frazės tėra forma, nulemianti žanrą (filmo, demonstracijos, teatrališkų scenų ...). Taip, jis kalba ir apie meną, kaip ikoną laikydamas kažkokį neva pop-artišką paveikslą ir mojuodamas juo prieš visus: „Respect the art!" Augančia įtampa - gerbti meną reikalaujama grasinimais ir skanduote „Respect! Respect!" Menas yra diktatūra ir jai pirmiausia kūrėjas ir paklūsta. Su šlapiais marškiniais, kurie, atrodo, daugiau reikalingi pačiam Dimchevui jausti savo kūną ir prakaitą, nei mums tai matyti. Su peroksidiniu peruku, kurį po pusvalandžio nusiėmęs jis atrodo jau keistai su savo plika galva ir jau normaliai - su peruku. Su queer kultūros šokiais, muzika, kūno eksponavimu (plg. čia - http://vimeo.com/22521420). Su įsiūčiu ir ašaromis.
Jis perrašo Čechovą: jei pradžioje buvo kalbama apie kraują, pabaigoje kraujo bus. Tai ir pagarba performansui kaip žanrui. Jis prasikerpa antakį, iš jo bėga kraujas, ir dar sykį pakartotas „Gerbkime meną!" tampa nebe scenos, o gyvenimo dalimi. Jo gyvenimo. „Aš menininkas, ir man tai svarbu", sakė burtininkas Merlinas „Nusiaubtoje šalyje". Dimchevas yra tos pačios mokyklos šamanas ir triksteris, prostitutė ir kankinys, ir per-formą regėti, kaip jam tai svarbu.
