Karina Metrikytė
Teatro, televizijos, kino ir poezijos aktorė Virginija Kochanskytė daugeliui mūsų pažįstama iš spektaklių Šiaulių dramos teatre, Kauno valstybinio dramos teatro pastatymų, o mažesnių miestelių gyventojai, kultūros puoselėtojai, išsiilgę poetinio žodžio, džiaugiasi aktorės rengiamomis poezijos programomis ir alsuoja jos balsu perteikta poetų kūryba.
Po aktorystės studijų tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (1982 m.) penkerius metus Virginija Kochanskytė vaidino Šiauliuose, vėliau net 20 metų džiugino Kauno žiūrovus ir jau dešimtmetį Virginija Kochanskytė gyvena tik Klaipėdoje. Šią vasarą aktorė kukliai, be pompastikos atšventė 35 metų kūrybinės veiklos jubiliejų ir su viltimi pasitinka naują teatro sezoną - pagaliau vaidins profesionalioje scenoje.
Lietuvos ir užsienio poetų bei rašytojų literatūrinių kompozicijų režisierė bei atlikėja jau nuo pat savo kaip aktorės karjeros pradžios įvairiuose susitikimuose, poetinėse vakaronėse skleidžia poezijos teikiamą atgaivą.
Su aktore Virginija Kochanskyte susitikome Klaipėdoje saulėtą rugpjūčio pavakarę netoli Taravos Anikės skulptūros, teatro aikštėje. Kartu su latvių režisiere Mara Kimėle žingsniavo palengvėle, turbūt diskutuodamos apie būsimą pagal Pero Olovo Enkvisto pjesę „Lūšies valanda".
Pokalbis transliuotas LR „Klasika" laidoje „Ryto allegro" 2012 08 30.
35-ąjį sezoną vaidinsianti aktorė prisipažįsta, kad gyvenimas iki šiol jai dovanoja nuostabius, nuoširdžius žmones. „Trečiame stojamųjų į aktorinį meistriškumą ture profesorei Irenai Vaišytei paklausus, kas man yra teatras ir kodėl į jį einu, atsakiau, kad teatras man yra kaip bažnyčia", - prisimena Virginija Kochanskytė ir šiandien, prabėgus beveik keturiems dešimtmečiams nuo stojamųjų, sakanti, kad teatras jai yra kaip bažnyčia. Tad paklausėme, kodėl ji pasirinko aktorės profesiją?
Virginija Kochanskytė: Viename susitikime jauni žmonės manęs paklausė - kaip aš tapau aktore? Pabandžiau suformuluoti ir tada prisiminiau tą pradžią. Buvau vienišė, man būdavo nejauku kompanijoje - nedrąsi, kampe mėgdavau sėdėti ir žiūrėti, kaip kiti linksmindavosi, o man neišeidavo įsijungti. Bet iš prigimties turėjau labai aiškų, gerą balsą ir labai gerą atmintį. Mokytojos išnaudoja tokius vaikus, ar ne? Vaikai deklamuoja eilėraštukus mamai, lapkričiui, spalio šventėms, visiems Naujiems metams, Kalėdoms. Tada liepdavo išmokti eilėraštį, aš lengvai su malonumu ir išmokdavau. Dar prisimenu, kad mano mama žiūrėdavo į mane kaip į bjaurųjį ančiuką - labai ilgos kojos, labai ilgos rankos, labai ilgas kaklas, ilgos kasos. Lyg ir nėra į ką žiūrėti, tik akys ir plaukai. Tai mane, tą bjaurųjį ančiuką, išstumdavo į sceną, ir aš ten - su visais savo kompleksais, visa savo esatimi - jausdavausi labai gerai. Manęs gi klausydavosi visa grupė, aš tapdavau grupės nariu ir man patiko kažką veikti scenoje. Žinoma, įsijungiau į šokių būrelius, svajojau būti balerina, Isadora Duncan. Tada pradėjau ieškoti kažkokių erdvių, būrelių už mokyklos ribų - Kauno profsąjungų kultūros rūmai, išraiškos šokių kolektyvas, liaudies šokių kolektyvas, literatūrinis teatras - tai erdvės, kurioje aš jaučiausi su visais bendraamžiais kaip lygi su lygiais. Intuicija, pasąmonė vertė ieškoti tam tikros harmoningos erdvės ir taip vedė į teatrą. Taip radau tą kelią, nors profesionalia aktore nesvajojau būti.
Mes tikrai gyvenome labai kukliai. Man ir į galvą neatėjo, kad aš galėčiau studijuoti stacionare. Po aštuonių klasių ėjau į politechnikumą, - man patiko svajoti apie tai, kad aš statysiu namus dideliais langais, stikliniais stogais, matysiu žvaigždes ir mėnulį. Mes gyvenom tokiame mažam priemiesčio namelyje su mažais langeliais. Aišku, plius gaudavau stipendiją. Mama mus augino viena, mano tėtis žuvo, kai man buvo ketveri, o broliui dveji su puse. Ką gyvenimas man dovanojo ir, turiu pasakyti, tebedovanoja - tai nuostabius, gražius, fantastiškus žmones, apie kuriuos aš skaičiau knygose.
O tame priemiestyje nebuvo ypatingų žmonių. Visi gyveno įprastą gyvenimą - daržai, laistymai, darbas. Na, po darbo kartais kažkokios šventės, maudymasis Neryje, Joninių laužai. Tiek tų švenčių ir buvo. Bet knygose... Mama mėgo skaityti knygas ir man tas knygų pasaulis vėrėsi nuostabus, ten tokie gražūs žmonės ir aš taip jų ilgėjausi. Stiprių, galingų, tvirtų. Gal pati turėjau daugybę kompleksų. Ir štai aš baigiau Kauno politechnikumą, o mano kurso vadovas buvo tikrai labai ištikimas statybininko profesijai ir labai nemėgo visuomenininkų, saviveiklininkų, komjaunuolių, nes sakė, kad tam yra kiti institutai, norite tuo užsiiminėti - eikite ten. O čia prašau studijuoti statybą - ir jokių nuolaidų niekam nedarydavo. Bet kai aš baigiau, jis mane pasikvietė į laboratoriją ir pasakė - tau išeina raudonas diplomas. Tais laikais raudonas diplomas suteikdavo teisę mokytis aukštojoj mokykloje - neatidirbti trejus metus baigus studijas, o mokytis iškart. Tai sakau, man nereikia, aš vis tiek eisiu į vakarinį mokytis, o jis sako man - nesvarbu, aš sutvarkysiu tau tuos dokumentus. Paskui patylėjo ir sako - tai tu, vaikeli, man pasakyk, ar tau tikrai patinka šokti? Aš sakau - patinka, vadovas. Tai, jis sako, žinai, tu eik ir šok, o namus bus kam statyti ir be tavęs. Dar tą pačią vasarą neturėdama visų dokumentų važiavau iš Kauno į Vilnių, konservatoriją, į aktorinio meistriškumo stojamuosius egzaminus. Taip aš atsidūriau kely, kuris veda į scenos erdvę.
Tai Jūsų pirmoji specialybė buvo...
... pramoninė civilinė statyba. Aš - technikos konstruktorius (juokiasi). Iš tiesų, gal šiek tiek keistokas derinys. Pamenu, buvo dešimt metų praėję, kai mes baigėm studijas, atėjo kažkoks Kauno politechnikumo jubiliejus, susitikome, ir kiti dėstytojai man sakė (jau aš buvau Šiaulių dramos teatre), kad jie žiūrėdavo į mane ir jiems buvo mįslė - ką ta romantiška mergaitė veiks tose statybose? Iš tiesų, nieko ir neveikiau statybose, bet studijos man, chaotiškam, romantiškam jaunam žmogui, įdėjo stuburą. Matematika, fizika yra logika, reikia išspręsti uždavinį. O uždavinį reikia visada išspręsti - savo gyvenimo ir vaidmens. Aš esu labai dėkinga šitai patirčiai.
Gerbiama Virginija, kaip matematika, fizika, konstrukcijų teorinės žinios jums padėjo per stojamuosius į tuometinę konservatoriją?
Man pačiai tą pirmą kartą, sakytum, niekuo nepadėjo. Aš labai emocionaliai išlaikiau ir pirmą, ir antrą turą, o trečiame ture atsitiko toks dalykas: aš su savo nesutvarkytais dokumentais buvau paskutinė stojančiųjų sąraše ir, pamenu, atėjau į Konservatoriją, prie Mokomojo teatro. Trečias turas prasidėjo apie 10 ar 11 valandą, o baigėsi apie septintą vakaro. Tai aš drąsinau visus įeinančius ir guodžiau visus išeinančius. Kai septintą valandą vakaro pati įėjau į Mokomojo teatro sceną, jau buvau tuščia. Nieko negalėjau padaryti. Pamenu, tik stovėjau scenoje ir visi prašė manęs - ir Čibiras, ir Tamulevičiūtė, ir Vaišytė, ir Jurkūnas, dar daugiau komisijos narių, - kad aš nors kažką, o aš - nieko. O paskui, kai vėliau pasižiūri - nieko nėra šiaip sau. Aš tikrai dėkinga tam likimo vingiui, kad tada neįstojau. Kitais metais rinko kursą Kauno muzikiniam teatrui, o aš tikrai nesvajojau būti muzikinio teatro aktorė ir stojau dar po metų. Tai štai, per tuos dvejus metus aš sutikau savo Mokytojus iš didžiosios raidės, kūrybingo, savarankiško gyvenimo, savęs kūrimo Mokytojus.
Tai buvo susieta su Kauno pantomima. Grįžau į Kauną, nuėjau dirbti į „Pramprojektą" pagal savo specialybę. Pradėjau lankyti literatūrinį teatrą, nes tada supratau, kad man reikia (aš iki tol tiktai šokau) pabandyti suprasti, kas gi yra tas teatras. Nuėjau į Kauno literatūrinį teatrą, kuriam vadovavo puikus Kauno pantomimos aktorius Giedrius Mackevičius. Mes buvome tarsi Giedriaus vaikai, ir taip tapom visos trupės vaikais. Jie dalinosi įvairiomis žiniomis. Į mūsų gyvenimą atėjo tokie modernūs garsūs kūrėjai - Salvadoras Dali, Krzysztofas Pendereckis, Jerzy Grotowskis, visos tos sistemos. Giedrius bandė jas mums taikyti. Paskui, žinoma, tas dramatiškas pavasaris, kada susidegino Romas Kalanta. Kauno pantomimos trupę sunaikino, visus išvaikė, dalis jų išvažiavo į Maskvą. Aš dar turėjau laimę iškeliauti į Maskvą, į didžiulį miestą, ir būti drauge su jais. Turėjau laimę drauge su jais patekti į tenykščių dailininkų studijas, kompozitorių, muzikų, garsiausių, įdomiausių, kūrybingiausių aktorių namus. Man tai buvo glėbys, jūra, marios naujų patyrimų. Trupės vadovas Modris Tenisonas sakė: jeigu nori būti aktore - būk, čia tavo reikalas, tu pati turi spręsti. Iš tiesų tada, vasarą po tų dvejų metų atvažiavau į Vilnių, į konservatoriją ir nors buvo turbūt didžiausias konkursas per visus laikus - 20 į vieną vietą, - įstojau studijuoti aktorinio meistriškumo. Man atrodė, kad nebuvo jokio konkurso. Lengvai, daug nekontaktuodama, lyg atskirai nuo kitų, nes jie buvo už mane keliais metais jaunesni. Jaučiau, kad komisija mane kaip ir atsimena, atidžiai žiūri. Aš buvau labai rimtai pasiruošusi, labai rimtai laikiau. Kai atėjo lemiamas trečias turas, nepamenu, ar aš dariau kokį etiudą, ar ne, bet profesorė Irena Vaišytė tiesiog priėjo prie manęs scenoje, paėmė mane už rankų ir sako, - tai tu man pasakyk, kas tau yra teatras, kodėl tu eini į teatrą? Ir aš atsakiau, kad iš tiesų taip negalima sakyti, bet teatras man yra kaip bažnyčia. Gerai, sako ji. Aš tapau konservatorijos studente.
Po studijų jūs grįžote į laikinąją sostinę?
Ne. Tada - žinote, kaip buvo ir ko dabar visi labai pavydi ir ilgisi: tavęs ta blogoji diktatūra nenumesdavo kautis kaip džiunglėse už išgyvenimą, o gaudavai paskyrimą ir darbo vietą. Štai visam mūsų kursui teko paskyrimas važiuoti į Šiaulių dramos teatrą ir mes, dvylika, iškeliavome į Šiaulius, kur jam tuo metu vadovavo nuostabi režisierė Aurelija Ragauskaitė. Jos spektakliai buvo žinomi ir žiūrimi. Be to - teatre nebuvo tokių jaunų žmonių, mes buvom jauniausi ir tapom tarsi teatro vaikais. Mūsų laukė, mes niekam nebuvom konkurentai, jauniems vaidmenims trūko jaunų aktorių. Mes atėjom su trimis savo Mokomojo teatro spektakliais ir iškart tapom žvaigždėmis. Mūsų spektakliai būdavo antšlaginiai, buvom apipilti gėlėmis, dėmesiu, tikru žmonių gerumu, bičiuliavimusi. Galvoju, kad kokius pirmus ketverius metus aš Šiaulius prisimenu tamsoje, - aš Šiaulių neprisimenu dieną, nes į teatrą ateini ryte ir išeini naktį. Paskui mes gavome tris butus kaip bendrabutyje, apgyvendino po du, po vieną, gretimuose kambariuose. Grįžti po spektaklio, repeticijų, dar kažkur arbatą geri, kalbi, dar gitara groji. Žinot, kaip kokiame Fellinio „Amarkorde" - ten kažkokiu vienu metu, kai Viduržemio jūra naktį plaukia kruizinis laivas, visas miestelis vakare ruošiasi kaip šventei. Jie ten kažkur baliavoja ir visa kita, nes turi praplaukti kruizinis laivas. Visi sėda į laivelius ir plaukia į jūrą, ir laukia, kol tas kruizinis laivas „tu-tūūūū" ... Tolumoje mirga langai, groja muzika. Kai kas miega tam laivelyje, o kai kas mojuoja, betgi niekas nemato. Tai mes ne tam laivelyje buvome, mes plaukėme kruiziniu laivu! Man Šiaulių periodas, tie penkeri metai... Mes gyvenome įdomų, intensyvų gyvenimą, ir iš tiesų mes taip mylėjom teatrą ir vienas kitą tame laike!..
O paskui... Žinote, gal kaip ir kiekviename teatre atsitinka, keičiasi vadovai. Atėjo režisierius, žinoma, jaunas. O jaunas žmogus yra egoistiškas. Jis nukrypo į savo teatro modelį, rūpinosi tais, kurie jam buvo reikalingi. Aš likau šalia. Ir pamenu tuos penktus metus, kai prabundi ryte ir nereikia eiti į repeticiją. Tai tikrai ir krizę, ir, ko gero, depresiją išgyvenau. Ir tuo metu mane kviesdavo į bibliotekas ir į kažkokius kitokius renginius (buvau paruošusi Antano A. Jonyno programą). Tada atradau sau Birutę Baltrušaitytę, jos poeziją, ir užsimojau sukurti programą. Atsirado Saulius Šiaučiulis, mes dar nuo studijų laikų bičiuliavomės, atsirado jo improvizacijos. Nors vaidinau daug, spektaklių per tuos ketverius metus turėjau daug užgyvenusi, bet jaučiausi nereikalinga, nuošalėje... Pamenu, Vilniuje, dabartiniame Rusų dramos teatre, žiūrėjau Kauno dramos teatro gastrolių spektaklį. Tada rodė Jono Vaitkaus spektaklį, jisai buvo tą vakarą teatre - tame, kuriam dabar vadovauja. Buvo masė žmonių ir aš stovėjau prie sienos. Per pertrauką jis priėjo, paklausė, kaip sekasi, ar turiu darbo? Sakau, šiuo metu - ne. Tai, jis sako, gal tu nori ateiti į Kauną? Ir taip aš po penkių metų perėjau į Kauno dramos teatrą. Perėjau grynai dėl aktyvesnio gyvenimo ilgesio.
Bet šiandien mes kalbamės Klaipėdoje. Kaip pasisuko likimo vingiai, kad jūs atsidūrėte pajūryje?
Kai išvažiavau dirbti į Kauną, kai jau buvau sutarusi, Nidoje sutikau savo vyrą. Tuomet tik Arūną. Kažkaip labai greitai tapo aišku, kad arba gyvename, arba ne. Turbūt jau buvome išaugę iš romanų laiko, o jis tuo metu kaip tik buvo atvykęs į Klaipėdą. Viskas tvarkoj, sako, eik į savo Kauną, vis tiek mes važiuosime gyventi į Vilnių. Nieko nėra amžino už tai, kas laikina. Mes abudu tikrai labai mylėjome tai, ką darėme. Visa širdimi atsidavėm savo pašaukimui, pasinėrėme į darbus. Vis atrodė - va dar tą darbą, dabar aš jau pabaigiau, bet jis dar nebaigė... Ir taip ritosi. Paskui kažkokiu momentu jau tapo aišku, kad jis čia ir dėstytojas, ir profesorius, ir katedros vedėjas, ir Dailininkų sąjungos pirmininkas. Jau dvejus metus kažkurį darbą kuria, kitą jau ketverius, skulptūra pastovumo reikalauja. Kažkaip tu esi irgi susisaistęs, įsipareigojęs, ir teatre dar lauki, kažko tikiesi... Bet buvo išgerta ta laukimo taurė ir kažkokiu metu teatre aš, tiesiog sėdėdama per repeticiją, savęs paklausiau: ką gi aš čia darau? Dar kažko laukiu šitoj erdvėj, galbūt po metų ar kelių bus kažkas man, bet dabar nėra. Tai ir laukti nėra ko. O turiu daugybę savo projektų, savo idėjų, ir man reikia eiti ir jas įgyvendinti. Sėdėjau repeticijoje ir supratau, kad man niekam daugiau nebeliko laiko, tiktai daryti tai, ką aš noriu, ir daryti taip, kaip aš noriu, kas man patinka. Viskas. Tai buvo turbūt ketvirtadienio rytas arba trečiadienio vakaras, nes ketvirtadienį ryte nuėjau ir parašiau pareiškimą, o penktadienį parašu buvo patvirtinta, kad manęs nebėra teatre.
Buvo pavasaris ir aš išėjau į niekur. Žinoma, negaliu pasakyti, kad visiškai į niekur, nes vis tik penkerius metus dirbau Šiaulių dramos teatre, 20 metų Kauno dramos teatre ir dešimt metų, sakykim, esu Klaipėdoje. Pradedu 35-ąjį kūrybinį sezoną kaip tik šį rudenį. Dar Šiauliuose būdama, kaip minėjau, surengiau pirmą Birutės Baltrušaitytės poezijos ir muzikos vakarą su Mindaugu Urbaičiu, jo paskatinti įrašėme vinilinę plokštelę. Tiek daug keliavau po Lietuvą. Aš jau be to negalėjau gyventi, nes atradau kamerinių renginių, kuriuose, pasirodo, yra publikos. Dar pamenu, kad manęs teatre paklausė, kokį tu agentą ar vadybininką turi, kas tau visa tai organizuoja? Sakau, neturiu, man skambina. Gal dėl to labai gerai, kai gyveni ne Vilniuje. Nes Vilniuje labai daug apie tavo darbus skleidžia informacijos, čia pat yra žurnalistai, žurnalai, redakcijos, radijas, televizija. Mano visa esatis suprato, kad mane turi patirti ir manęs asmeniškai turi norėti, privačiai, intymiai, kaip norit. Tik ne iš laikraščio, ne iš žurnalo viršelio, ne iš televizoriaus. Vadinasi, aš ateinu ir žmonės turi patirti, tada jie tavęs nepamiršta, jie nori, kad tu pas juos atvažiuotum kitą kartą. Tie 10 metų buvo pilni. Aš maudausi geruose jausmuose. Aišku, būni nepatenkintas, nusiminęs - to nepadarei, ano nepasakei ir negalėsi pakartoti, nes tas renginys tik vieną kartą, čia ne spektaklis. Bet vis tiek tu keliauji ir veži šventę, dalyvauji, tai ir tave pripildo tos gyvenimo šventės, geros nuotaikos. Ir čia taip nepaprastai maloniai atsirado latvių režisierė Mara Kimelė, tikrai puiki pedagogė, pastačiusi daugybę spektaklių Latvijoje, pakviesta Klaipėdos dramos teatro vadovybės statyti teatre. Keletą metų vyko kalba ir buvo nuspręsta, kad štai kamerinė Pero Olavo Enkvisto pjesė „Lūšies valanda". Vienam vaidmeniui buvau pakviesta ir aš. Labai smagu. Trisdešimt penktas mano sezonas ir, sakytum, pats Dievas ar pats likimas suorganizavo man tą dovaną - sutikti, pradėti gražų pusiau jubiliejų. Dešimt metų Klaipėdoj gyvenu, pagaliau būsiu jų scenoje.
Internete galima rasti jūsų tinklalapį. Jame cituojate Nobelio premijos laureatę, lenkų poetę Wisławą Szymborską: „Norėčiau savęs, mylinčios žmones, o ne žmogiškumą". Kodėl pasirinkote šią citatą?
Galbūt kažkuriuo metu pajunti deklaracijų tuštumą. Buvo kaip tik tas laikas, kai buvo labai daug Sąjūdžio lozungų. Po to virsmo, kada visi iš visos širdies tikėjome, kad gyvensim naujai, gyvensim tikrai, kursim naują Lietuvą, žmogišką. Tame polėkyje, tame virsme buvo tikrai daug romantizmo, daug kilnumo daug taurumo - ir paskui nedidelė dalis žmonių, sakytum, labai sąmoningai pasigriebė visa tai, pradėjo deklaruoti, o iš tiesų - gyventi visai kitaip. Man Szymborskos frazė prieš kokią dešimt ar penketą metų nepaprastai įstrigo, nes atvertė. Ką mes mylim? Mes deklaracijas apie žmogiškumą mylim, bet jokio žmogiškumo neliko.
Prisiminiau, kaip pasakėte, kad jau 35 metai vaidinate. Ką suteikia, kaip jus pakeičia ar papildo prabėgę metai?
Gal didina aktorės atsakomybę. Pašaukimui. Štai paskutiniu metu mąstydama ir matydama kito žmogaus likimą pirmą kartą taip aiškiai suvokiau, kad vis tik yra toks turtas, kurį gauni genetiškai iš tėčio, mamos arba iš likimo, iš Dievo, iš pačios gamtos. Tu gauni talentą. Tu negali jo iššvaistyti, nes kitas negavo. Kažkokiu momentu turi suvokti, kad tai yra tokia dovana...Nes daugybė žmonių, kurie norėtų taip dainuoti, to negali. Tai turi branginti, nes ne visiems tai yra duota. Kaip menininkas turi tą suvokti ir nuoširdžiai vykdyti misiją, kuriai esi skirtas.
Klausimas turbūt pasikartos. Jums jį uždavė prof. Irena Vaišytė - kas jums teatras? Bažnyčia?
Atsakyčiau taip pat: kad negalima taip sakyti, bet tikrai taip. Mano nuomone, aktorius, kuris išeina į sceną, turi sukurti dvasinę bažnyčią. Priemonės gali būti įvairios - drastiškos, žiaurios. Tu gali sukrėsti, supurtyti žmogų, bet tu jo negali sutraiškyti. Turi sukrėtęs pakylėti, pripildyti šviesos ir su viltimi išleisti. Kad jo pasąmonė sakytų - gyventi verta. Aš noriu, kad išėję po susitikimo su manimi žmonės niekur neskubėtų. Kad norėtų užeiti į kavinę, išgerti vyno, išeiti į naktį, jausti, kaip apgobia vėsa, kaip lapai šiugžda, mišku, grybais kvepia, koks aukštas dangus, kad mėnulis tikrai turi akis. Kad kaip jaunystėje ilgėtųsi, kad prisipildytų gyvenimo, grožio ilgesio. Kad pripildyti meilės norėtų gyventi, nes gyvenimas tikrai nuostabus.
Dėkoju už pokalbį
Parengė Karina Metrikytė.
Visą interviu gali pasiklausyti http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/5339/
