
Mindaugas Klusas
Nuo rugsėjo 27 iki spalio 7 dienos vyks devintą kartą rengiamas tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos". Į scenos vizionierių ir eretikų draugiją brausis lietuviško silikono sielos.
„Sirenos" kasmet sulaukia gausaus užsienio teatralų būrio. Jiems festivalio rengėjai siūlo gana plačią lietuviškų spektaklių programą. Šitaip, per svečius, į užsienį skverbiasi Lietuvos teatro vardai. Antrąkart „Sirenų" programoje dalyvaus „Psilikono" teatras iš Kauno. Rugsėjo 27 dieną Menų spaustuvės Juodojoje salėje jis parodys miniatiūrinių silikono lėlių ir gyvos muzikos spektaklį „Išplėšk sielą", sukurtą pagal Oscaro Wilde´o pasaką „Žvejys ir jo siela". Vienaveiksmio pastatymo idėjos autorė, dailininkė ir režisierė Auksė Petrulienė apie savo kūrinį kalbėjosi su „Lietuvos žiniomis".
Sielos realybė
Pasak A.Petrulienės, „Psilikono" teatras remiasi O.Wilde´o sentencija „siela - tai baisi realybė" ir tarsi atsigręžia į savo kūrybos esmę, branduolį. „Pasaka mums itin artima. Juk teatro pavadinimas sudarytas iš žodžių „psyche" (liet. - siela) ir „silikonas". Šią medžiagą naudojame dvasinėms reikmėms, gvildename socialines temas, mėginame tyrinėti sielos fenomeną. Galiausiai atradome kūrinį, kuris kalba apie sielos realybę, - džiaugėsi A.Petrulienė. - O.Wilde´o laikais sielos samprata buvo gana paini, sumišusi su dekadentinėmis nuotaikomis. Šių dienų žmonės drąsiai eksperimentuoja savo kūnu, daromos plastinės chirurgijos, lyties keitimo operacijos, transplantuojami vidaus organai. „Psilikono" teatras mėgina nuo kūno atskirti sielą. Nori ją apčiuopti, tyrinėti, net išmatuoti svorį."
Geriau pamatyti
Anot režisierės, pasakos siužetas paprastas, nors sielos, širdies ir kūno „santykiai" - painoki. Jaunas žvejys pamilsta undinę. Kad galėtų būti su ja, turi įgyvendint vieną sąlygą - atsikratyti sielos, mat jūros gyventojai jos neturi. Po tam tikro ritualo žvejys atskiria sielą nuo kūno ir neria į jūros gelmes pas undinėlę. Tačiau siela atkakli - ji grįžta, braunasi atgal į kūną, gundo žveją, kovoja dėl jo širdies. Jaudinanti meilės istorija virsta aštria kova.
Kokia gali būti meilė, klausė LŽ, jei žvejys netenka sielos? „Juk lieka širdis - meilės organas, - atsakė spektaklio režisierė. - Sielą mes linkę suvokti kaip kažką teigiama. Tačiau, O.Wilde´o supratimu, ji gal būti ir pikta, net nusikalsti." Paklausta, kaip „Psilikono" kūrėjai pavaizduos sielą, A.Petrulienė nusijuokė ir paaiškino, kad apsakyti sunku - geriau pamatyti.
Dėmesys dainavimui
Spektaklis buvo rodytas birželį per „Kultūros naktį". Jo muzikiniais partneriais, „įgarsintojais" tada tapo maskviškių grupė „Jazzator". Per teatro festivalį „Išplėšk sielą" gyvai įgarsins kolektyvas iš Kroatijos „Choco Jazz". Tai dvi džiazuojančios „sirenos" ir perkusininkas. „Vienaip sielą suvokė maskviškiai, bus įdomu išgirsti, kaip temą interpretuos kroatai", - sakė A.Petrulienė. „Choco Jazz" muzikuoja pačiais įvairiausiais instrumentais - muzikiniais ir ne visai. Daug reikšmės skiriama dainavimui. „O.Wilde´o pasakoje svarbų vaidmenį atlieka moterų balsai, vokalinės undinių vilionės", - teigė „Psilikono" teatro įkūrėja. „Choco Jazz" pernai Kroatijoje pelnė apdovanojimą už spektakliui sukurtą muziką.
Originalu, unikalu
„Psilikono" teatro atsiradimas tiesiogiai susijęs su A.Petrulienės - dailininkės - veikla. Grafikoje naudojami silikono atspaudai virto teatro objektais, „lėlėmis".
„Atkreipiau dėmesį, kad tie silikono atspaudėliai gana atsparūs, tamprūs, gerai „judantys". Pamaniau - šaunios lėlės", - pasakojo menininkė. Beliko jas filmuoti ir rodyti dideliame ekrane. Auksės kūrybos partneris, sutuoktinis, „nepakeičiamas išradėjas" Darius Petrulis prisideda generuojant idėjas, scenarijus, kuriant naujas lėles. Teatras gyvuoja nuo 2005 metų, per tą laiką sukūrė penkis ilgesnės trukmės spektaklius. „Mūsų pajėgos nėra didelės, tad premjerų gausa žiūrovų negalime nudžiuginti", - apmaudavo A.Petrulienė. Dueto darbai dalyvauja ir kituose projektuose, peržengia teatro ribas, tampa animacija ar vizualinio meno kūriniais.
Pastaruoju metu „Psilikonas" daug keliavo po Europą, rodė savo spektaklius. Lietuviai sutinka nemažai „objektų teatro" kūrėjų, tačiau dirbančių su silikono lėlėmis savo kelyje dar nesutiko. Čia Kauno menininkai tikrai originalūs ir unikalūs. Prieš kelerius metus „Psilikono" teatras „Sirenų" festivalyje rodė spektaklį „Pasmaugtas ir nušautas".
Trys skirtingos vizijos
Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos" meno vadovė Audra Žukaitytė:
„Nuolatiniai lietuvių teatro žiūrovai sulauks ir užsienio svečių. Šiemet savo spektaklius pristatys trys pasaulyje pripažinti „vizionieriai ir eretikai": šveicaras Michelis Schroederis, italas Romeo Castellucci ir argentinietis Rodrigo Garcia. Pastarieji du yra pelnę Naujosios teatro realybės apdovanojimą. R.Castellucci mūsų kraštą aplankys jau trečią kartą. Čia jis turi gausų teatralų ir vizualiojo meno mėgėjų „fanų klubą". Naujasis R.Castellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją" Vakaruose sukėlė protestų bangą. Manifestacija vyko net Paryžiuje, pati buvau protesto eisenos liudininkė Antverpene (Belgija). Žinoma, dėl to jo spektakliai tampa tik populiaresni. Nesutikčiau su nuomone, kad tai labai religingas kūrinys. Tačiau tikrai metafizinis, ypač jautriai žvelgiantis į žmogiškąją būtį.
Režisierius, filosofas, rašytojas R.Garcia ir ispanų trupė „Skerdykla" atveža spektaklį „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų". Sunku surasti kitą menininką, kuris taip radikaliai reikštų antiburžuazines nuostatas. R.Garciai parankios visos priemonės parodyti visuomenės ydas. „Sirenose" jis jau rodė „Ronaldo, McDonaldo klouno, istoriją", sceną užtvindė maisto produktais ir tuo sukėlė vienų susižavėjimą, o kitų pasmerkimą. Per septynerius metus nuo to laiko režisierius įsitvirtino pasauliniame teatro kūrėjų elite, yra prestižinių festivalių svečias. Manau, lietuvių publika per tą laiką irgi pasikeitė ir į R.Garcios iššūkius reaguos adekvačiau.
M.Schroederis - jauniausias iš svečių. Tai šveicarų pasididžiavimas, festivalių pažiba. Jo spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą" yra įkvėptas Lucijaus Senekos esė. Trys teatro kūrėjai - trys skirtingos vizijos, tačiau visi jie kalba apie esmines žmogiškosios būties temas. Ieškantieji klasikinio, „grynojo" teatro, šiemet „Sirenose" jo nesuras."