Tarptautinis festivalis „Naujojo cirko savaitgalis‘12" šiemet jau septintą kartą pristato Lietuvos žiūrovams šiuolaikinį cirką - naujausią, dinamiškiausią scenos menų rūšį, kuri naudojasi tradicinio cirko paveldu, bet ir kenčia nuo jo klišių.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėjęs formuotis naujasis cirkas naudoja senojo, tradicinio žanro elementus, bet akcentuoja ne tiek formą, kiek turinį. Ir šis turinys anaiptol nebūtinai bus linksmas - antai pernykščiame festivalyje pristatytas prancūzų spektaklis „Taitlas" kalbėjo apie žmonijos istoriją, jos karus, holokaustus ir didžiausią bėdą - atminties praradimą.
Rugsėjo 6-8 dienomis sostinės Menų spaustuvėje vyksiantis festivalis pirmąją festivalio dieną pristato kroatų trupės „Room 100" spektaklį C8H11NO2, kurio tema anaiptol neskamba labai „patogiai" reklamine prasme - tai yra šizofrenija.
Antonia Kuzmanić - viena spektaklio kūrėjų, kuri kadaise užsiėmė gimnastika, breiko šokiu, dabar labiausiai domisi butoh (šiuolaikinis japonų tamsos ir mirties šokis) ir plastine akrobatika. Likus savaitei iki festivalio kalbamės su ja apie seną ir naują cirką ir tai, ką pavadinome „tamsiąja" cirko puse - drąsą imtis skaudžių temų.
Esate savamokslė menininkė. Ką galvojate apie tai savo statuso, patirties, profesionalumo prasme? Ar įmanoma pačiam besimokant įgyti tokį patį išsilavinimą kaip ir mokslo įstaigose?
Kalbant apie techninius įgūdžius, juos įsisavinti tikrai lengviau aukštosiose cirko mokyklose ar akademijose, kurių jau yra nemažai Europoje. Ten gali dirbti su profesionaliais dėstytojais, kurie turi patvirtintų mokymo metodų, ištobulintą sistemą. Mes su Jakovu (Jakov Labrović - trupės „Room 100" narys, režisierius - Aut. past.) visko išmokome patys, o tokiu atveju daug ką atrandi iš savo klaidų. Manyčiau, su dėstytojais šią dalį būtume galėję praleisti...
Žiūrime „Youtube" svetainėje patalpintus įrašus, ieškome specialių kompaktinių plokštelių, skaitome knygas apie jogą, plastinę akrobatiką, kitus cirko žanrus ir taip lavinamės. Tokiu būdu geriau pažįstame ir save - savo kūną, sąmonę, atrandame gebėjimų, apie kuriuos nieko nežinojome.
O kalbant apie kūrybinį procesą, džiaugiuosi, kad mūsų trupė neturi jokių išankstinių įsivaizdavimų apie tai, koks turėtų būti spektaklio statymo procesas. To būtume išmokyti studijuodami. Išmokti neteko, dėl to esame atviri, eksperimentuojame ir ieškome savo būdų atvesti emocijas, atmosferą, istorijas į sceną. Sakykime, esame neapsunkinti kūrybinių įtakų, kurias būtume galėję gauti akademijoje.
Be to - trupėje nėra daug narių ir viską darome patys - režisuojame, kuriame spektaklių šviesas, scenografiją, kostiumus. Mums labai svarbūs santykiai tarp trupės narių, stengiamės bendrauti neformaliai ir dėl to labai retai kviečiamės naujų žmonių - sunku priimti kitokią energetiką ir kūrybiškumą.
Beje - ar Kroatijoje yra švietimo institucijų, kuriose galėtum mokytis cirko specialybių?
Ne... Per Naujojo cirko festivalį Zagrebe vyksta keli užsienio cirko artistų seminarai ar meistriškumo pamokos - tik tiek. Ir nenumanau, kada situacija galėtų pasikeisti, galbūt tai įvyks po dvidešimties ar trisdešimties metų... Kroatijoje net iki šiol nėra klasikinio šokio akademijos, dėl to nenuostabu, kad cirkui dar teks ilgokai palaukti.
Matyt, Kroatijos ir Lietuvos situacijos yra daug kuo panašios. Menų spaustuvė rengia Naujojo cirko savaitgalį jau septintus metus, tačiau vis dar kaskart tenka akcentuoti skirtumus tarp tradicinio ir šiuolaikinio cirko.
Taip, Kroatijoje susiduriame su panašiomis informacijos trūkumo ir stereotipų problemomis. Beje, kitose Balkanų šalyse yra ko gero prasčiau - Serbijoje, Makedonijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje. Ten yra labai mažai spektaklių, projektų ar menininkų, susijusių su šiuolaikiniu cirku.
Kroatijoje, ypač Zagrebe, labai nemažai žmonių jau neblogai susipažinę su naujuoju cirku, nes ten vyksta Naujojo cirko festivalis. Šio renginio užauginta auditorija matė nemažai spektaklių, dėl to tikrai žino skirtumą ir nesitikės iš šiuolaikinio cirko spektaklio vien pramogos. Bet plėsti šią auditoriją yra tikrai sunku. Sunku pakeisti požiūrį į tai, kad cirkas - linksmybės visai šeimai, palapinė turgaus aikštėje, dresuoti gyvūnai. Sunku įtikinti, kad cirko artistas gali būti toks pat „rimtas" kaip ir teatro aktorius...
Grįžtant prie „tamsiosios pusės"... Nuo ko prasidėjo jūsų spektaklis C8H11NO2?
2008 metais pastatėme spektaklį „F 20.0", kurį suvaidinome Naujojo cirko festivalyje. Jo tema taip pat buvo šizofrenija, scenoje buvo spektaklio režisieriaus Jakovo brolis, kuris iš tiesų serga šia liga. Be abejo, jis negali dažnai būti scenoje ir juolab keliauti su mumis, dėl to spektaklis buvo vienkartinis. O mums labai patiko tai, kas atsivėrė kuriant šį pastatymą, dėl to nusprendėme tęsti temą.
Koks buvo spektaklio kūrimo procesas? Kaip radote plastinę kalbą, kuria galėjote išreikšti psichinės ligos pasaulį?
C8H11NO2 bando kalbėto apie pakitusią sąmonės būseną, kurią išgyvena žmonės su šizofrenijos diagnoze. Taip pat apie tai, kokią įtaką ši liga daro ligonio artimiesiems - šeimai, draugams ir t.t. Jakovas yra skulptorius, dėl to jis žiūri į artistus kaip į kūnus ir modeliuoja juos tarsi dirbtų su moliu ar akmeniu... Pasirinkęs spektaklio tema šizofreniją - ligą, kuri išsekina ir „suardo" žmones - režisierius ieškojo būdų perteikti ją per kūnus, kurie turi plastinės akrobatikos įgūdžių, tai yra itin lankstūs. Per šį gebėjimą suteikti savo kūnui neįprastą, tarsi neįtikėtiną, gamtos neduotą formą gandome kalbėti apie asmens kūno ir dvasios pokyčius.
Mums buvo labai svarbu, kad žiūrovai ne šiaip scenoje matytų šizofrenišką pasaulį, o pabandytų suvokti jį iš vidaus, suvoktų spektaklį ne kaip reginį, o kaip patirtį.
Ar pavyko užmegzti santykį su publika? Neteko patirti neigiamų reakcijų, nenoro gilintis į „tamsiąją cirko pusę"?
Labiausiai džiaugiamės, kad visi atsiliepimai - žurnalistų, kritikų ar publikos - patvirtino mūsų kūrybos tikslus. Visi pabrėžia, kad spektaklis - hipnotizuojantis, įtraukiantis, intensyvus ir jautrus. Tai nėra populiarusis cirkas, jis nėra skirtas pasilinksminti susirinkusiai auditorijai ir tie, kas nemėgsta tokio meno, į mūsų spektaklius tiesiog neateina. Visur rašome apie spektaklio tematiką, nieko nenutylime, dėl to manau, kad žmonės prieš pirkdami bilietą pasiaiškina, kur eina.
Kaip patys jaučiatės tokio spektaklio VIDUJE?
Man tai yra labai įtemptas spektaklis, jį vaidinti nėra lengva. Tam, kad galėtume įtraukti publiką, pirma turime būti įtraukti patys. Tam tikra prasme spektaklio metu esu transo būsenos. Jakovui visa tai taip pat nėra lengva, nes per kiekvieną spektaklį jis nepažįstamiesiems atveria savo šeimos istorijos puslapius, kurie nėra patys smagiausi... Tačiau po vaidinimo tikrai esame nušvitę, tarsi apsivalę - to linkime ir savo publikai.
Kalbino Vlada Kalpokaitė
