Pačiame Vilniaus centre, Arkikatedros pašonėje nuo rugpjūčio vidurio buvo repetuojama pasaulio pabaiga ir šią savaitę ji pagaliau įvyko. Ketvirtadieno vakarą režisierius Cezaris Graužinis su septyniais aktoriais iš trijų valstybių Menų spaustuvės Kišenėje parodė būsimo spektaklio „Pasaulio pabaiga" eskizą. Pirmoji tarptautinės kūrybinės grupės laboratorija vyko vasarą Atėnuose, darbas buvo tęsiamas Vilniuje, o baigtinis spektaklio vaizdas išryškės kitų metų vasarą Meksikoje.
Režisierius „Pasaulio pabaigą" repetuoja su trimis savo nuolatiniais „cezario grupei" priklausančiais aktoriais Brigita Arsobaite, Vilma Raubaite ir Pauliumi Čižinausku, kartu dirba po du aktorius iš Graikijos ir Meksikos. Į klausimą, ar dirbti sekasi, 44 metų C.Graužinis atsakė: „Nežinau, ar sekasi. Bet dirbti įdomu. O jeigu įdomu, tai sekasi."
- Tai juk nebus repertuarinis spektaklis. Kas tai? Malonumas susirinkti, fantazuoti, kurti? Savęs tobulinimas?
- Tai ir įdomi patirtis su mano grupės aktoriais dirbti kažkur kitur, ne tik Lietuvoje, dirbti su kitų šalių partneriais, kalbančiais kitomis kalbomis. Ir vis dėlto tai bus spektaklis. Mes dabar sprendžiame, kur gali būti premjera: ar Meksikoje, ar Atėnuose, ar Lietuvoje. Nieko negaliu pažadėti, nes tai priklauso nuo finansinių sąlygų.
Turiu tokią konceptualią svajonę: net ir tuo atveju, jeigu galutinis spektaklis būtų parodytas ne Lietuvoje, tegu jis lieka „cezario grupės" reperture. Spektaklis padarytas taip, kad galima išrinkti jį dalimis ir tada meksikiečiai turi savo „Pasaulio pabaigą", graikai turi savo ir lietuviai turi savo.
Jeigu mums pavyks vėl kartu dirbti ir po premjeros, susitikti kur nors festivalyje, ar kita proga, mes vėl labai greit tą spektaklį galime surinkti iš dalių.
- Dirbate trimis etapais. Antrą kartą susirinkus tarptautinei komandai, jau esate pakeliui į premjerinį vaizdą?
- Į etapą Lietuvoje žiūriu kaip į idėjų inkubatorių. Ketvirtadienį parodėme eskizą. Gali būti ir taip, kad galutiniame spektaklyje nieko iš to neliks arba tik koks vienas elementas. Čia turime galimybę eksperimentuoti. Tai unikalu. Nes šiais laikais reikia duoti garantiją, rezultatą, kuris bus visiems priimtinas, populiarus ir iš to galėsi gyventi.
Tokia situacija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tik labai neįdomu dirbti, kai pradėdamas jau žinai, kaip tu padarysi spektaklį, kokį jį padarysi. Nieko originalaus nepasakysiu: galimybė daryti klaidas pakelia ūpą. Norisi dirbti. Į „Pasaulio pabaigos" projektą mes žiūrime kaip į visišką laisvę ir atsakingi esame tik vieni kitiems. Kad būtų įdomu, turi būti rizika. Turi būti azartas, kūrybos adrenalinas.
- Pasaulio pabaiga pagal majų kalendorių tarptautiniu mastu yra proginė tema. Kaip jūs traktuojate tokią progą?
- Man tai labai įdomus tas reiškinys. Kiek milijonų, milijardų uždirbta vien iš to. Kiek išprotėjusių žmonių atsiranda. Yra net savotiška religija - majanizmas. Kiek čia visokių regėjimų ir nušvitimų tam tikrose sujauktose galvose. Pati pasaulio pabaigos idėja man atrodo savotiškai graudi. Apie pasaulio pabaigą galvoja žmonės, kurie giliai įsitikinę, kad pasaulis neteisingas.
Bet jie jaučia, kad negali nieko pakeisti. Dėl to yra vienintelė ir paskutinė viltis - kad bus pasaulio pabaiga.
Nojaus laikais tvanas buvo pasaulio pabaiga, bet ji buvo sugalvota, kad geriausi išliktų ir toliau viskas eitųsi teisingiau, gražiau ir geriau. Kiekvienoje kultūroje pasaulio pabaiga yra tikėjimas, kad pereisime į kitą pakopą. Todėl ir sakau, kad man truputėlį graudu, simpatiška, liūdna. Pasaulio pabaiga iš tiesų yra svajonė apie pradžią, apie naują šansą. Klikt - ir žmonės geresni, šviesesni, ir neteisybės nėra.
- Vadinasi, jūsų būsimo spektaklio apie pasaulio pabaigą idėja - ironiška?
- Mūsų spektaklio personažai - tai žmonės jau pasibaigus pasauliui. Jau po 2012 metų gruodžio 21 dienos 11 valandos ir 11 minučių pagal Grinvičą. Jie jau naujos formos, bando susiorientuoti naujoje erdvėje, ne viską atsimena iš ano gyvenimo. Bet iš to pasibaigusio pasaulio jų galvose išlikę visokių šiukšlių - kažkokių santykių nuotrupos, daugiau negatyvaus pobūdžio.
Išliko tik vienas vardas - Džon Smit. Visi yra Džonai Smitai ir dar neaišku, kuris po pasaulio pabaigos yra vyras, kuris moteris. Išliko prasta angliška kalba. Visi bendrauja angliškai, bet primityviai, kaip kalbamės mes, kai reikia susikalbėti su kitu neanglu.
- Ar šitas spektaklis - visų dalyvaujančiųjų kūryba?
- Pirmame etape, kai formavome grupę, kai žmonės, dirbsiantys kartu, turėjo apsitrinti, mes rėmėmės daugiau kolektyvinės kūrybos principais. Bet dabar aš darau pats. Netikiu kolektyviniais darbais. Yra net sąvoka „devised theatre"...
- „Bendrai kuriamas teatras"?
- Tai nevykėlių vidutinybių pasiteisinimas. „Devised theatre" atseit pagrįstas demokratija ir pagarba vienas kito idėjoms. Susirenka žmonės, siūlo kuris nors vienas nesąmonę ir visi oriai linkčioja, ir kiekviena nesąmonė turi šansą tapti meno kūriniu. Tai nuobodus laiko gaišimas.
Darydami savo spektaklį apie pasaulio pabaigą, mes neturime begalės laiko. Dėl finansinių priežasčių mes turime ribotą dienų skaičių bendram darbui ir negalime gaišti.
- Norėčiau paklausti apie reikalus Graikijoje, kur pastaruoju metu dažniausiai dirbate. Ar jūs, režisuodamas Graikijoje, pajuntate, kad tai šaliai sunku? Kad ten jau pasaulio pabaiga?
- Su šypsena klausau lietuvių pasakymų apie sunkumus Graikijoje. Tai ir akmuo į žiniasklaidos daržą. Pasiskaičius, pasiklausius, galima susidaryti įspūdį, kad Graikijoje labai blogai.
Žmonės, Lietuvoje labai blogai, šitai pastebėkite. Gal rašoma, kad Graikijoje ypatingai blogai tam, kad Lietuvoje neatrodytų visiškai prastai? Būtų gerai, kad Lietuvoje būtų taip „blogai", kaip Graikijoje.
Statau Graikijoje spektaklius ir nė karto nepajutau, kad Graikijoje būtų sunku. A, pajutau! Pastačiau Sofoklio „Karalių Edipą" Epidauro festivaliui antikiniame amfiteatre. Epidauras - už 120 km nuo Atėnų. Prodiuseriui skambino žurnalistai iš kai kurių laikraščių ir guodėsi, kad redakcijos nebeapmoka kelionės išlaidų, klausė, gal festivalis gali apmokėti. Kadangi festivalis neapmokėjo, kai kurie kritikai neatvažiavo. Nieko, pamatys Atėnuose.
Ne, kaip menininkas Graikijos sunkumų aš nepajutau. Todėl, atsiprašau, nieko egzotiško nepapasakosiu.
- Jūsų "Karalius Edipas" keliauja per Graikiją?
- Spektaklis numatytas rodyti apie 40-tyje skirtingų vietų. Visoje Graikijoje yra išlikę daug senovinių amfiteatrų. Kai kur pastatyti nauji. Per visus juos spektaklis ir važiavo. Netrukus grįšiu į Atėnus, ir „Karalius Edipas" bus pirmą kartą rodomas įvairiuose Atėnų amfiteatruose.
Epidauro amfiteatre telpa apie 13 tūkstančių žiūrovų. Apima įdomus jausmas, kai tavo spektaklį mato tiek tūkstančių žmonių. Ir amfiteatras pastatytas taip, kad visi net paskutinėse eilėse viską mato ir girdi kuo aiškiausiai. Lyg spektaklis vyktų čia pat, ant delno - jeigu aktorius stovi ir veikia teisingoje vietoje.
Bet koks aktoriaus netikslumas matosi kaip po padidinimo stiklu. Kaip ant keptuvės pas poną Dievą. Labai keista. Štai tokie senovinio teatro architektūros triukai ir magija.
Man buvo įdomu taikytis prie amfiteatro taisyklių. Daug kartų buvau sutrikęs, kai po repeticijų salėje susidūrėme su atvira erdve. Aktoriai, jau vaidinę amfiteatre, man pasakojo, kas ten galima, kas neįmanoma. Bet kol pats realiai nesusiduri - pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo.
„Karalius Edipas" nėra repertuarinis spektaklis, jis bus baigtas vaidinti rugsėjį. Prodiuseriai turi planų organizuoti turnė po užsienio amfiteatrus. Yra jų šalyse aplink Viduržemio jūrą.
- O kas toliau jūsų ir „cezario grupės" perspektyvoje?
- Pradėjau po truputį domėtis graikų antikine drama. Dabar statysiu Aristofano komediją „Plutas". Iš šeimyninio gyvenimo Atėnuose bandau pavogti laiką ir dirbti Vilniuje su „cezario grupe". Naujinsime grupės repertuarą.
Atėnuose dirbdamas tarptautinėje komandoje, savo aktorius lyg kitomis akimis pamačiau ir iš naujo juos pamilau. Jie labai geri aktoriai. Ir labai geri žmonės. Svetimoje aplinkoje tai dar geriau matosi. Ir matosi visiems. Smagu buvo tuo įsitikinti.
