Šiandien neretai teatro, literatūros tyrinėtojai nuogąstauja, kad lietuvių dramaturgija išgyvena ne pačius geriausius laikus, dažnai kalbėdami apie dramaturgiją išskiriame tik vieną kitą dramaturgo pavardę, o ir šalies teatrai nedažnai atsigręžia į nacionalinę dramaturgiją. Kita vertus, pažiūrėję į keletą pastarųjų teatro sezonų pamatysime, jog pagal lietuvių autorių pjeses pastatyti spektakliai tapo svarbiais įvykiais teatre. Pavyzdžiui, Jono Vaitkaus režisuota Gintaro Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" ar Oskaro Koršunovo režisuotas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas". Tad kokia mūsų dramaturgija šiandien? Ar ji įdomi teatrui?
Artėjant naujajam teatro sezonui apie tai kalbamės su literatūros ir teatro tyrinėtoja Aušra Martišiūte ir kuriančiaisiais: Gabriele Labanauskaite bei Mariumi Ivaškevičiumi.
Pokalbis transliuotas LRT radijo laidoje „Literatūros akiračiai" ir LRT „Klasika" laidoje „Ryto Allegro".
Kalbėdami apie lietuvių dramaturgiją, literatūros, teatro specialistai neretai įvardija, kad šiandien yra nedaug pjeses kuriančių autorių, jog teatrai nedažnai susidomi nacionaline dramaturgija. Dažniausiai minime kelias autorių pavardes arba tam tikrus kūrinius, bet retai kalbame apie dramaturgiją kaip bendrą literatūros srovę. Kita vertus, galime pamatyti ir įvairių pokyčių. Tad koks dramaturgijos laukas šiandien? Galbūt situacija keičiasi, randasi įdomių, naujų dalykų?
Aušra Martišiūtė. Situacija labai keičiasi. Ateina jaunoji karta, kuri yra arčiau teatro nei literatūros. Pjesės tampa teatriškesnės, ir jų jau galime pamatyti teatro scenose. Autoriai į teatrą ateina su socialiniais, šiandienos žmogui aktualiais klausimais. Tiek atėjęs į M. Ivaškevičiaus „Išvarymą", tiek į G. Labanauskaitės „Raudonus batraiščius" žiūrovas jau mato jam aktualias problemas. Taigi, akivaizdu, kad šiandien dramaturgija teatrališkėja ir socialėja.
Paminėjote, kad dramaturgija artėja teatro link. Kalbant apie literatūros ir teatro santykį, norėčiau kreiptis į Marių, nes Jūsų pjesės visada tampa kūnu. Jums, kaip autoriui, svarbu, kad pjesė būtų pastatyta, neliktų tik popieriaus lape? Ar dramaturgui yra svarbu galvoti apie tai?
Marius Ivaškevičius. Labai svarbu, nes dramaturgijos situacija kitokia negu prozos ar poezijos, kurią, šiurkščiai tariant, galima „vartoti" vos parašius. Tuo tarpu dramai reikia papildomos realizacijos, kad teatras ją paverstų spektakliu. Kai tai neįvyksta, aišku, rašančio žmogaus motyvacija krenta. Kažkas iš rusų dramaturgų yra pasakęs, kad po pirmos savo nepastatytos pjesės baigsiu dramaturgo karjerą. Iš tikrųjų galime pastebėti, kad su autoriais taip dažnai atsitinka.
Kažkada esate sakęs, kad kai kurie autoriai tarsi bandė ateiti į teatrą, rašė dramas, pavyzdžiui, Laura Sintija Černiauskaitė, Sigitas Parulskis, bet teatras tarsi juos atstūmė. Ką turite galvoje? Koks yra teatro ir dramaturgų santykis?
M. I. Mūsų teatrui trūksta drąsos atsisukti į lietuvių autorius. Be abejo, tai rizikinga, juk daug paprasčiau surinkti žiūrovus statant, pavyzdžiui, Antono Čechovo, Viljamo Šekspyro ar kitų klasikų žinomas pjeses. Kita vertus, kartais ta rizika pasiteisina, drąsus teatras turi rizikuoti. Pavyzdžiui, tas pats S. Parulskis turi parašęs naują pjesę ir nelabai žino, kam ją pasiūlyti. Šiandien jis yra vienas prozos, dramaturgijos korifėjų, bet kaip pjesių autorius teatrui kažkodėl jis neįdomus.
Galbūt Vilniaus teatrai yra kiek drąsesni, imasi lietuvių kūrinių, bet kitų miestų teatrai visiškai nesidomi mūsų autorių kūryba. Be to, mūsų pjesės yra vienkartinės. Pavyzdžiui, jeigu Latvijoje pjesė turi kažkokį pasisekimą, ji tiražuojama įvairiuose teatruose, pradedant sostine, keliauja į šalies gilumą. Tuo tarpu Lietuvoje to nevyksta.
Gabriele, kai kurios Jūsų pjesės, kad ir „Raudoni batraiščiai", atsirado kaip skaitymai, kai kurios pjesės taip ir nebuvo pastatytos. Tad koks kūrinio, kaip literatūrinio teksto, ir teatrinio pastatymo santykis?
G. L. Nors šie du dalykai ir yra labai susiję, aš juos atskiriu. Turiu nemažai nepastatytų pjesių, tačiau dėl to neišgyvenu, nes kūrybą suvokiu kaip procesą, ir šioje srityje dar turiu labai daug ko išmokti. Juolab kad Lietuvoje nėra dramaturgijos studijų, neturiu tvirto pagrindo, tad mokausi kurdama.
Apie dramaturgijos studijas dar kalbėsime. Štai Marius prakalbo apie teatro drąsą imtis lietuvių autorių pjesių. Aušra, ar teatrams užtenka tos drąsos renkantis kūrinius?
A. M. Manau, kad teatrams pastatyti mūsų autorių pjeses kartais yra sudėtinga dar ir dėl to, kad mūsų dramaturgai peržengia lietuvių teatro tradiciją. Tarkime, turime labai įdomią šiais metais mus palikusio dramaturgo Kosto Ostrausko kūrybą, bet Lietuvoje susiformavusi teatro tradicija tiesiog negeba tos kūrybos atrakinti. Tokiu atveju pjesės ir lieka tik literatūra, nors yra labai įdomių eksperimentinių dalykų, kurie tikrai verti teatro dėmesio.
Žinoma, reikia tam tikrų abipusių kompromisų. Jeigu dramaturgas nori, kad jo pjesė būtų pastatyta, jis turi įsigilinti ir į mūsų teatro mokyklą. Tuo tarpu įvairių miestų teatrai ypač turėtų kreipti dėmesį į jų krašte išaugusių ar kuriančių rašytojų darbus. Paminėčiau Klaipėdos atvejį, kai atvažiavęs Jonas Vaitkus pastatė įspūdingą spektaklį pagal G. Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas". Manyčiau, kad taip turėtų formuotis savitas ir įdomus regioninis teatro stilius.
G. L. Man į galvą šauna suomių pavyzdys. Jie turi teatrą, kuriame statomos tik suomių dramaturgų pjesės. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek šį teatrą remia valstybė, bet Lietuvoje turime tikrai daug teatrų, ir manau, vienas jų galėtų koncentruotis į lietuvių autorių kūrybą. Laikui bėgant susiformuotų ir tokio teatro auditorija.
M. I. Kalbant apie Suomiją, skaičius, kurį išgirdau, mane pribloškė. Per metus jie pastato apie 300 naujų suomiškų pjesių. Tauta pusantro karto didesnė už mus.
Galima pastebėti, kad šiandien nemažai spektaklių gimsta procese: yra kažkokie literatūriniai eskizai ir jau vėliau, kalbantis su dramaturgu, su režisieriumi, atsiranda spektaklis. Gal „Atviro rato" pavyzdys čia toks tinkamas. Gabriele, Jūs dalyvaujate tokiuose kūrybos procesuose, tad ką pastebite, kaip tokiu atveju keičiasi dramaturgo vaidmuo?
G. L. Tekstas tampa viena sudedamųjų dalių, nebūtinai pagrindine. Pateiksiu du pavyzdžius iš savo patirties. Su Gintaru Varnu statant „Žvaigždžių krušą" viskas prasidėjo nuo nulio. Spektaklį kūrėme aktoriams studentams improvizuojant, o aš buvau daugiau konsultantė. Žiūrėjau, kaip būtų galima vystyti tam tikras siužetines linijas, bet pagrindinės plytos buvo sudėliotos aktorių. Kiek kitas atvejis buvo su Yana Ross statant „Raudonus batraiščius". Turėjau idėją, tuomet pradėjo gimti siužetinės linijos, ir visą laiką jas aptardavome su režisiere. Per repeticijas daug kas keitėsi, ši pjesė turi gal 12 variantų, o Lietuvos scenoje pamatėme 13-ąjį. Taigi, neturiu sentimentų savo tekstui. Parašai - ir parašyta, kai kūrinys statomas, režisieriaus interpretacijos, aktorių indėlis gali pjesę pasukti visai kita linkme. Dramaturgui tai gali patikti, gali nepatikti, bet jei esi kažkuo nepatenkintas, tuomet turi režisuoti pats.
 |
| Marius Ivaškevičius. Menų faktūros archyvas |
Mariau, sukaupėte skirtingos patirties bendraudamas su įvairiais režisieriais, pavyzdžiui, Rimu Tuminu, Oskaru Koršunovu. Kaip toks bendradarbiavimas su statančiuoju pjesę keičia rašymą, kūrybos procesą? Juolab įdomi proceso eiga, tiek „Išvarymo", tiek „Madagaskaro" atveju pirma pasirodė spektakliai, o tik po to knyga.
M. I. Laikausi principo knygą išleisti tik po premjeros, nes sakinys ar frazė gali pasikeisti paskutinę dieną.
Tai neprisirišate prie teksto?
M. I. Ne. Esu atviras talentingo ir suinteresuoto mano tekstu žmogaus pastebėjimams. Toks tenisas su režisieriumi teksto atžvilgiu yra labai vertingas. Kartais režisierius pasiūlo įdomių idėjų pažiūrėdamas visai tau netikėtu aspektu. Juk pats būni jau ne visai objektyvus savo medžiagai.
Tai manote, kad teatras turi auginti dramaturgą, bendradarbiauti?
M. I. Dramaturgas turi būti teatro dalis. Dabar jau gal einama į tą pusę, bet labai ilgai dramaturgas vis dėlto buvo kažkas iš šalies. Teatre yra režisierius, trupė, o dramaturgas nedrąsiai į tą teatrą ateina, atneša tekstą ir vėl sugrįžta tik per premjerą. Taip neturėtų būti.
Aišku, yra dar viena problema. Režisieriai tam ir yra režisieriai - jie turi labai didelį ego. Mūsų teatro atveju egzistuoja tam tikra autoritarinė sistema, kur režisierius yra toks vietinis Aleksandras Lukašenka. Kita vertus, gal režisieriai kiek ir privengia dramaturgo. Juk režisierius yra tarsi dievas, interpretuojantis tekstą, ir čia staiga gali ateiti žmogus, su tuo tekstu turintis dar ankstesnį sąlytį. Todėl kartais įvyksta autoritetų persimaišymas, kuris teatrui nėra labai naudingas. Manau, kad ir dramaturgai turi išmokti elgtis teatre, atlaidžiau žiūrėti į teksto interpretaciją. Nors negaliu sakyti, kad tai lengva. Prisimenu pirmąją savo premjerą. Tuomet beveik nedalyvavau repeticijose ir, atėjus į premjerą, man buvo šokas. Galvoje turėjau susikūręs savo vaizdą, nemačiau, kaip pjesė buvo perkuriama, ir, žinoma, kad rezultatas kiek šokiravo.
G. L. Pirmiausia turime sukurti dramaturgams palankią infrastruktūrą. Nežinau, kaip yra dabar, bet prieš 10 metų Suomijoje dramaturgas teatre dirbo kaip etatinis darbuotojas. Turiu minty ne literatūrinės dalies vedėją, bet žmogų, kuris rašo pjeses. Aišku, tada atsiranda kita problema, kad rašantysis neturi problemų, dingsta įkvėpimas rašyti. Žinoma, taip pat mums reikia studijų.
Paminėjote dramaturgijos studijas. Kalbant apie literatūrą, akivaizdu, kad neįmanoma išmokti rašyti, bet dramaturgijos pavyzdys yra kiek kitoks. Ir pasaulio praktika rodo, kad įvairiuose universitetuose dėstomas dramaturgijos rašymas. Kodėl tai reikalinga?
G. L. Tai tiesiog yra amatas, gal kiek kūrybingesnis. Žinoma reikia talento, tačiau svarbu ir žinios, nes be jų jau vėliau, statant pjesę, reikia nueiti ilgesnį kelią, didesnis krūvis tenka režisieriui, pritaikant pjesę teatrui.
M. I. Nekyla klausimų, kodėl ruošiame aktorius, režisierius ar kompozitorius. Taip, viską lemia žmogaus talentas, bet taip pat svarbūs ir tam tikri techniniai dalykai. Žinoma, daug kas mini problemą, kad toks dramaturgų kursas gali tapti savo vadovo epigonais. Tokia rizika kyla dirbant su netalentingais autoriais. Turintis talentą žmogus sugebės pasiimti, ko jam reikia, o visa kita pridės pats.
A. M. Galime klausti, kodėl specialiai neruošiame poetų, prozininkų, tačiau kalbant apie dramaturgus labai geras kompozitoriaus pavyzdys. Kompozitorius ne tik užrašo muziką, jis turi pažinti orkestrą, instrumentus, daugelį kitų sričių dalykų. Taip ir dramaturgo atveju: esi ne tik rašytojas, kuri tam tikriems aktoriams ir turi juos pažinti.
Dramaturgijos studijos būtų naudingos ir dėl teatrų įvairovės. Mūsų teatrai yra labai akademiški, tuo tarpu pasaulyje egzistuoja daugybė eksperimentinių darinių, kurie nebijo rizikuoti, eiti kitu keliu. Galbūt studentai eksperimentuodami galėtų inicijuoti tokius judėjimus.
G. L. Vėl į galvą šauna suomių pavyzdys. Ten nuo pat pirmo kurso ir režisieriai, ir aktoriai, ir kompozitoriai, ir scenografai kuria kartu. Tokia praktika, kai žmonės auga kartu, yra ideali, atsiranda netgi elementarūs įgūdžiai dirbti kartu. Lietuvoje nėra tokio bendro ryšio, pavyzdžiui, scenografai yra iš dalies atskirti nuo teatro, nes studijuoja Vilniaus dailės akademijoje.
Kalbėjome, kaip keičiasi teatro žmonių užduotys, veikla. Kalbant apie dramą kaip literatūros tekstą, kaip aptarti pokyčiai teatre keičia patį pjesės tekstą, jo kūrimą?
A. M. Dramos, kaip literatūros žanro, raida turėtų sukti žiūrovo provokavimo link. Skirtingai nei prozos tekstas, draminis kūrinys žiūrovams turi užminti mįslę, priversti galvoti, pačiam formuluoti idėjas. Juk jeigu žiūrovas yra paliekamas tik stebėti, jis ir lieka abejingas tam, kas vyksta scenoje.
Šiandien dramaturgams svarbiausia įsisavinti ir perteikti temos bei problemos aštrumą. Juk dramos funkcija yra tam tikro katarsio suteikimas, apvalymas nuo nerimo. Surasti tas didžiąsias baimes ir palengvinti jų išgyvenimą, manau, ir turi būti pagrindinė dramaturgų stotelė. Manau, kad šiuos dalykus jau galima stebėti ir mūsų teatre.
Kaip minėjote, teatras tampa socialesnis, vis dažniau gvildenamos šiandien aktualios temos, gal tolstama nuo romantinės, poetinės dramaturgijos tradicijos. Mariau, Jūsų pjesės, galima sakyti, atsiranda labai laiku, stengiatės užčiuopti problemos esmę. Tad remiantis patirtimi, kaip Jums atrodo, ko reikia auditorijai, teatrui šiandien?
M. I. Jaučiu, kad šiandien teatras ieško savęs. Kai kurias daugelį šimtmečių teatro plėtotas funkcijas perima kitos meno sritys, pavyzdžiui, kinas, todėl šiandien labai svarbu, kad teatras atranda ir išnaudoja kitus dalykus. Jis sugeba būti aktualus ir žymiai greičiau reaguoti nei kitos meno sferos.
Anksčiau aš, kaip ir daugelis teatro, literatūros kūrėjų, buvau prieš bet kokį politinį, socialinį teatrą, buvau estetinio teatro gerbėjas. Nepradėjęs važinėti po festivalius, galvojau, kad egzistuoja tik toks teatras, kokį matome čia. Tik vėliau supratau, jog teatras yra absoliuti laisvė. Dabar jaučiu, kad labiausiai teatre mane domina galimybė kalbėti apie šiandien aktualius dalykus.
 |
| Gabrielė Labanauskaitė. Nuotrauka iš gayline.lt |
Gabriele, Jūsų pjesių temos taip pat labai aktualios, ateinančios iš mūsų aplinkos. Kaip vertinate dramaturgijos, jos temų įvairovę mūsų teatre?
G. L. Mums trūksta įvairiapusiškumo. Pati stengiuosi eksperimentuoti ir iš meno tikiuosi daugiau eksperimentų. Kita vertus, neturiu galvoje utopijos, kad dabar imkime ir eksperimentuokime visi. Tai turi būti paremta aiškiomis idėjomis, gebėjimu vertinti, interpretuoti. Dirbdama su studentais, bendraudama su žiūrovais pastebiu, kad egzistuoja ir nelanksčios, sustabarėjusios dramaturgijos vertinimo taisyklės. Pavyzdžiui, auditorija spektaklius dažniausiai vertina pagal tai, ar juose vystomos tradicinės siužeto plėtotės dalys, kuriamos įtikinamos personažų charakteristikos. Man toks vienpusis požiūris svetimas, šiandien galbūt į viską reikėtų pažvelgti laisviau. Noriu tiek lankstaus kūrėjo, tiek lankstaus skaitytojo bei žiūrovo.
A. M. Manau, tos Gabrielės įvardytos vertinimo taisyklės gajos dar ir dėl mūsų akiračio. Vilniaus žiūrovai dar gali pamatyti įvairesnio teatro. Na, dabar jau galime pažiūrėti ir filmuotus, brangius eksperimentinius spektaklius. Būtų idealu, jeigu žiūrovai niekur neišvažiavę galėtų pamatyti elitinį šiuolaikinio pasaulio teatro vaizdą. Tai reikalinga, nes išlaisvina vaizduotę.
Kaip mūsų autorių pjesių pastatymus vertina visuomenė?
A. M. Mūsų autorių pjesių pastatymai tampa reikšmingais įvykiais. Kai pasižiūriu, kaip sunku gauti bilietus į naujausius pastatymus, kiek po to kalbama, diskutuojama. Tas kalbėjimasis labai svarbus. Kiekviena pastatyta lietuviška pjesė pagyvina žmonių bendravimą, publika to yra labai išsiilgusi.
Parengė Raminta Jonykaitė
