Šventė: Škotijos sostinė vilioja artistus iš įvairių Europos šalių
Rugpjūčio mėnesį Edinburgas tampa pasaulio teatro sostine. Nors šiame mieste per vasarą įvyksta dvylika įvairių menų festivalių, tačiau vyrauja teatras.
Edinburge paskutinį vasaros mėnesį gyventojų padaugėja dvigubai - skaičiuojama, kad jų būna apie pusantro milijono.
Kartu su teatro festivaliu tuo pat metu dar vyksta ir knygų festivalis, karo orkestrų šventė „Royal Military Tattoo".
Solidi oficialioji Edinburgo teatro festivalio programa su pasaulio scenų garsenybėmis turi rimtą, spalvingą, nesuskaičiuojamą ir nenuspėjamą konkurentą - Edinburgo „Fringe", vadinamąjį teatro marginalų festivalį, kuris miestą paverčia atviru teatru.
Nekomercinė organizacija „Edinburgo festivaliai", vienijanti tuziną festivalių, apskaičiavo, kad tokio masto kultūriniai renginiai, vykstantys Škotijos sostinėje, kasmet uždirba regiono ekonomikai apie 250 milijonų svarų sterlingų.
Sveikinimai olimpiadai
Šiemetis Edinburgo festivalis - jau 66-asis. Jis truks iki rugsėjo 3-iosios. Oficialioje programoje - devynios dramos trupės ir septyni šokio kolektyvai.
Specialiai šių metų festivalio pradžiai buvo sukurtas choreografinis performansas „Šviesos greitis": dalyviai, nešini šviesomis, kilo žymiuoju Edinburgo kalnu, vadinamu „Arthur´s Seat".
Šį vyksmą sumanė ekologiškai nusiteikusių menininkų grupė „Glasgo NVA". Jų idėja - festivalio pasveikinimas Londono olimpiadai. Juk festivalis Edinburge prasidėjo kaip tik tada, kai Londone olimpiada finišavo.
Tarp garsiausių oficialios programos vardų - šveicarų režisierius Christophas Marthaleris, kurio spektaklis „Mano puikioji ledi. Kalbų laboratorija", atrodo, atkeliavo į Edinburgą tiesiai iš Avinjono festivalio programos.
Ch.Marthaleris neatpažįstamai interpretuoja Bernardo Shaw pjesę „Pigmalionas". Tai šiemet Edinburge simptomiška - eidamas žiūrėti gerai žinomos klasikinės pjesės niekaip neatspėsi, ką teks pamatyti scenoje.
Tarkime, Lenkijos teatro pažiba Grzegorzas Jarzyna į Edinburgą pakviestas su spektakliu „2008. Makbetas" pagal Williamo Shakespeare´o tragediją.
Režisierius veiksmą perkėlė į Artimuosius Rytus ir rodo istoriją apie prievartą bei valdžios troškimą šiuolaikinio karinio konflikto aplinkybėmis.
Japonų teatro meistras Tadashi Suzuki, neseniai viešėjęs Lietuvoje, Edinburge pristato spektaklį „Oresto laukimas: Elektra" - jo veiksmas perkeltas į psichiatrijos kliniką.
Iš Brazilijos atvykusi šokio trupė „Deborah Colker Dance Company" atvežė spektaklį „Tatjana" - tai „Eugenijus Oneginas" su šiandienėmis braziliškomis realijomis.
Miestas pilnas artistų
Svarbiausia - miesto atmosfera. O ji priklauso nuo „Fringe". Edinburge šis žodis jau seniai nereiškia „pakraščio, užribio". Eksperimentiniai, maži, negarsūs teatrai, Edinburgo festivalio orai - štai kas yra „Fringe".
Aktoriai, uždarbiaujantys kaip gyvos skulptūros, suvažiuoja iš visos Europos. Ne mažiau čia prisirenka ir muzikantų, gatvės cirko artistų. Net mokinukai, leidžiantys Edinburge atostogas, įsitraukia į vaidintojų gretas: meta ant šaligatvių savo kepures ir surengia spontaniškus šokius. Bebalsiai dainuotojai laukia dėmesio dozės.
„Fringe" programos neniekina ir tikri teatro meno šviesuliai. Garsusis Johnas Malkovichius Edinburgo gatvėse yra dalijęs reklaminius lankstinukus į savo režisuotą monospektaklį pagal Nobelio premijos laureato Haroldo Pinterio kūrybą.
Yra britų teatro profesionalų, dešimtmečiais dalyvaujančių Edinburgo „Fringe" programoje ir teigiančių, kad iš tiesų nėra tokio dalyko kaip publikos skonis - tiesiog žmonės nori užtikrinto malonumo už nusipirktą bilietą. Galbūt dėl to čia vyrauja komedijos.
Išgirdo vaikų balsus
Atskira publikos dalis - vaikai. Nors ant kiekvieno stulpo greta pranešimų apie spektaklius mirga skelbimai, kad festivalio metu galima pasisamdyti gerą auklę, mamos ir tėčiai renkasi teatrą kartu su atžalomis.
Teatro kritikai dar nesibaigus festivaliui pastebėjo, kad vaikai šiemet atsidūrė scenos profesionalų dėmesio centre. Apie tai, kad vaikams yra blogai, kalba ne vienas Edinburgo „Fringe" spektaklis.
Simonas Stephensas, vienas stipriausių britų teatro kūrėjų, parašė dramą „Rytas", skirtą vaidinti vaikų trupei. Chrisas Goode´as, kitas ryškus britų teatro talentas, išleido premjerą, pagrįstą tikrais vaikų išgyvenimais - 70 pokalbių su vaikais nuo 6 iki 11 metų. Vaikų žodžius taria suaugę aktoriai, atskleisdami susirūpinimą ateitimi.
Kas skatina profesionalus semtis patirties ir įkvėpimo iš vaikų? Kodėl vaikai atsiduria scenoje? S.Stephenso nuomone, vaikai neturi įpročių: „O tai reiškia, kad jie neturi ir blogų įpročių. Jie vaidina taip stipriai, kaip suaugusiems aktoriams atrodo neįmanoma, per sunku. Vaikai neturi tuštybės. Jie nenori atrodyti geresni nei yra."
