Šeštadienį aktorius Juozas Marcinkevičius atidarys „Lėlės" teatro sezoną kaip Pasakotojas kameriniame spektaklyje „Raudonkepurė", po kurio bus kolegų pasveikintas su neatšvęstu jubiliejumi.
Juozas Marcinkevičius - ne tik aktorius, kalbinantis vaikus nuo „Lėlės" teatro scenos daugiau nei tris dešimtmečius. Jis ir šio teatro vadovas - šeimininkas, ūkininkas, siela. Jo galva nuolat pilna sumanymų, kuriuos šitas žmogus įgyvendina. Jeigu „Lėlė" daugiau nei dešimtmetį atsiveža į savo spektaklius vaikus iš Rytų Lietuvos, jeigu teatras vaidina Trakų pilyje, o savo rūsyje greta Mažosios salės turi „Gyvąjį lėlių muziejų", jeigu pernai trupę papildė jaunų lėlininkų kursas - tai vis dėl to, kad Marcinkevičius nerimsta. Šiemet per Valstybės dieną Prezidentė jam įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medalį, ir artistas liko nustebęs - jo paskaičiavimu, jis yra vienintelis taip pagerbtas lėlininkas.
Su Juozu Marcinkevičiumi, „pamiršusiu" savo 60-mečio jubiliejų, kalbėtis vien apie jo paties vaidmenis ir biografiją nepavyks. Jis jaučiasi visumos dalimi - ir aktyvus teatro dabarties formuotojas, ir garbingos, legenda tampančios istorijos dalyvis.
- Sezoną atidarote Vitalijaus Mazūro „Raudonkepure", kuriai kitų metų balandį sukaks 20 metų. Vaidinate dviese su bendrakurse Elvyra Piškinaite. Ką reiškia tiek metų vaidinti spektaklį Mažojoje salėje taip arti vaikų?
- Ten daug improvizacijos. Pats spektaklis paremtas bendravimu su vaikais. Visą laiką eidamas vaidinti, nežinai, kaip bus. Matyt, tas stimulas ir yra geriausias. Jeigu spektaklis sekasi, tu užmezgi kontaktą ir viskas tinka, šneki laisvai. Bet būna, kad nesusišneki. Tada nelabai gardus reikalas pačiam sau.
Aišku, per dvidešimt metų „Raudonkepurė" labai pasikeitė. Pjesės nėra, griežtų rėmų nėra, ir visą laiką kažką naujo suimprovizuojame. Jeigu kokią mūsų sumanytą naujieną žiūrovai priima, tai lieka. Dabar „Raudonkepurė" žaismingesnė. Ir pamaustome vaikus, ir paklausinėjame. Kas žiūri ne pirmą kartą, žino, ką atsakyti artistui ir sugadina, rupūžiokas, tau visą reikalą.
Mazūro spektaklį „Cirkas" per trisdešimt metų esame suvaidinę 630 kartų. Jeigu kokiems trejiems metams padarytume pertrauką, vistiek susirinkę suvaidintume lyg niekur nieko, nes čia kaip dviračiu važiuoti: išmokai - tai jau visam gyvenimui. Techniškai „Cirkas" sudėtingas, bet mes ir tai jau įveikėme. Jeigu taip ilgai vaidinamuose spektakliuose nesugalvoji ko nors naujo - vieni kitiems, scenoje - tada nėra gyvybės.
- Kelintą kartą vaidinsite „Raudonkepurę"?
- Iki 300 buvome suskaičiavę, po to pametėm skaičių. Esu ne kartą klaustas, ar nenusibodo. Bet artistui yra toks dalykas: tu žengei žingsnį į sceną ir nei pasislėpsi, nei pasitrauksi, nei pasakysi, kad nuotaikos neturi, viskas. Griebia kažkas ir neša. Ir nesuprasi, kas. Gali būti be nuotaikos, be sveikatos, bet peržengei slenkstį ir žinai, kad nebeištrūksi. Ir jau nebebaisu, ir nenuobodu, lyg pirmą kartą vaidintum.
Kodėl visi artistai visą laiką sapnuoja, kad įeina į sceną ir užmiršta tekstą? Ko paklausi, visi papasakos tą patį sapną. Kodėl? Matyt taip stipriai pasąmonėje yra įsėdusi scenos baimė ir atsakomybė, ir žinojimas, kad jeigu tu scenoje, tai nebeturi jokios vilties iš jos išeiti. Mažai jau vaidinu, ir vistiek sapnuoju tą baimę.
- Jūsų kursas, atėjęs į „Lėlę" 1978 metais, turėjo du pedagogus, kurie šiandien vadinami legendomis - Dalią Tamulevičiūtę ir Vitalijų Mazūrą. Ar studijuodami jautėte, suvokėte jų ypatingumą?
- Vitalijus Mazūras nebuvo mūsų pedagogas studijų metu. Jis dirbo su mumis „Lėlės" teatre, ir jam patiko mūsų kurso kontrastas su anuometinės trupės artistais, kurie galbūt nevisada jį suprasdavo. Mazūrui tiko mūsų kurso vėjas: ir gabūs, ir negabūs, ir geriantys, visokie. Bet imlūs. Iš pusės žodžio susikalbėdavome.
- Ar sąmoningai stojote į „lėliukų" kursą, ar atsitiktinai patekote?
- Į aktorystę stojau tris kartus. Per papildomą priėmimą kartu su Eimuntu Nekrošium - į tą kursą, kuris vėliau išgarsėjo kaip Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas. Po to stojau kartu su Valentinu Masalskiu. Iškritau iš trečio turo, nes buvo nuspręsta, kad tai bus kursas muzikiniam teatrui. Mane kai pasisodino prie pianino, kai užgrojo ir kai padainavau pro šalį...
Tada baigiau Kultūros mokyklą, galėjau dirbti dramos būrelių vadovu. Bet iš trečio karto įstojau į aktorystę - į Dalios Tamulevičiūtės ir Irenos Bučienės kursą lėlių teatrui. Mums net neakcentavo, kad būsime lėlininkai. Dalia Tamulevičiūtė - pedagogų pedagogė! - nuo pirmos dienos kartojo: man reikia, kad jūs turėtumėt profesiją. Ne menininkus ruošė, ne lėlių vedžiotojus, o aktorius. Tokį mokymą ir įvertino Mazūras.
Žinoma, kad senieji „Lėlės" artistai geriau už mus valdė lėles. Kai kurie net prieš veidrodį atidirbdavo lėlių judesius. Mes juokdavomės iš jų.
Ir Mazūras buvo su mumis. Mums kartu buvo įdomu. Jam nereikėjo, kad mes gražiai vedžiotume lėles. Mazūro lėlių teatras - forma, vaizdai, prasmės. Veikėjai - išraiškingi. Jis negali pakęsti tiesaus artisto scenoje. „Susilenk, kaip tu eini!" - sakydavo. „Tempk koją!"
- Pataikėte į kūrybingiausią Mazūro laikotarpį? Kartu sukūrėte jį.
- Drąsiai galima šitaip sakyti. Dešimtmetis su Mazūro „Žemės dukra", „Lakštingala", „Cirku", „Spragtuku", „Špesarto smukle", „Raudonlige"... Tikrai didelis dalykas, kad gyvenimas mūsų kursą suvedė su Mazūru. Kas mes be jo būtume?
- Ko jūs pats iš Mazūro išmokote?
- O! Jis atvedė mane į kūrybą. Buvau iš kaimo atvažiavęs. Tik natūra, nieko daugiau. Nei gudrus, nei apsiskaitęs, nei apie dailę žinojau, nei apie muziką, tik imlus buvau. Į mane galima buvo dėti kokį tik nori tikėjimą. Į geras Mazūro rankas patekau.
Jis man davė pagrindinius vaidmenis - Žilviną „Žemės dukroje", Spragtuką, Doną Kristobalį, Dresuotoją „Cirke", Tėvą „Raudonligėje"... Mes daug šnekėdavomės per repeticijas. Susėdam ir kalbam, atrodytų, visokius niekus, nesusijusius su spektakliu. Apie vilkus, apie arklius, apie tvoras, apie tai, kaip rąstą į vežimą įkelti, apie visokius kaimo darbų padargus. Apie tai, kaip per Kūčias žvakė dega ir kokie šešėliai ant sienos. Mes gi abu iš kaimo, gerai tuos dalykus žinojome. Ir iš tų kalbų randi tai, kas reikalinga spektakliui.
Kaip, pavyzdžiui „Raudonligėje" atsirado scena, kur Tėvas su Motina - mes su Nijole Bižanaite - grūdus valgėme. Mes su Mazūru pasakojome vienas kitam, kokias istorijas esame girdėję iš savo tėvų. Viena iš istorijų, man labai įstrigusių: Kristus su kažkuriuo iš savo apaštalų keliavo, užėjo į vieną pirkią ir paprašė valgyti, o šeimininkas buvo šykštus, davė savo svečiams dubenį ir labai didelius šaukštus ilgais kotais - nė vienas niekaip negali pasemti to valgio. Kristus gudriai sugalvojo: aš semiu - duodu tau, tu semi - duodi man. Mazūras šitą panaudojo „Raudonligėje": sėdime prie dubens su grūdais ir vienas kitą maitiname dideliais šaukštais.
Labai gerai, kad dabartiniai „Lėlės" teatro jaunieji dar gali paskanauti darbo su Mazūru. Jis parako turi. Tokių menininkų reta. Ir jam labai patiko dirbti su mūsų jaunaisiais - geri vaikai, pagal jį, geri žmonės. Būna, kad kartais nesusišneka. Bet, sakau vaikams, klausykit, galvokit, siūlykit. O jiems keista: režisierius šneka apie kupetas, apie šieną, apie žaiginius, apie tvoras... Sakau: pasiraitokit rankoves, pasiraitokit kelnes, būkite basi. Atėjo basi, bet ne tie. Ne iš kaimo. Bet bendras darbas ir jiems, ir Mazūrui daug duoda. Dabar lauksime jų „Spragtuko".
- Nuo 1998 metų iki šiol „Lėlė" atsiveža mažiausius žiūrovus teatro autobusu iš kaimų, iš miestelių, esančių aplink Vilnių. Kokią prasmę tame matote?
- Žmogišką. Atsivežame, pavyzdžiui, vaikus iš Juodšilių - visai šalia, o Vilniuje nėra buvę. Mes jiems suvaidinam spektaklį, po to į Gedimino pilį nuvežam. Iš pradžių mūsų užmojai buvo oho! Alfredą Bumblauską kalbinome, kad reikia rašyti vaikams suprantamą Lietuvos istoriją. Juokinga, žinoma. Pilna tų vadovėlių, sakė jis, pasidarykit arba spektaklį pastatykit.
Bet svarbiausia: tie vaikai pirmą kartą Vilniuje ir pirmą kartą teatre. Vilniečiai visko persisotinę, o tie kraštai beveik nieko nemato. Mes juk nuvažiuodavome į gastroles po kaimus ir miestelius. Ir kaip tie mūsų vaidinimai atrodydavo: be jokio specialaus apšvietimo, be nieko. Ką tie vaikai matė? Judančius skuduriukus? Ką iš to gali suprasti apie dailininko darbą, apie spektaklio visumą? Apie teatro atmosferą? Man tiesiog gaila būdavo, kad mes skriaudžiame tuos vaikus, negalėdami jiems parodyti pilnaverčio teatro.
O kaip to pasiekti? Tik atsivežus juos pas save. Juk vienas jausmas, kai po pamokų vaikai susigrūda savo mokyklos salėje, sėdi visi savi, drąsūs ir kartais įžūlūs. Ir visai kitas dalykas, kai jie atvažiuoja į Vilnių, įeina į salę, šviesa gęsta, scenoje įsižiebia prožektoriai, prasideda vaidinimas. Čia jau kaip į šventą vietą atvažiavus. Visai kitaip tada žiūri. Lenkiškai, rusiškai šeimose šnekantys vaikai gražiausiai žiūri lietuvišką vaidinimą. Čia jie žymiai daugiau gauna. Juk įspūdį daro net ir ta teta Aktorė, kuri su žiūrovais pakalba prieš spektaklį, paruošia juos: tuoj prasidės vaidinimas, žiūrėkit, kad pasaka nepabėgtų, tyliai sėdėkit, vienas kitam netrukdykit. Po to - Gedimino pilis.
Jau kelinti metai, kai iš Rytų Lietuvos mokyklų mokytojai patys mūsų ieško, prašo, kad atsivežtume, nes girdėjo, kad turim naujų vaidinimų, kurių jie dar nematė. Mūsų bilietai ir taip pigūs - po 10 litų, - o tiems vaikams dar pigesni. Kas neturi galimybės nusipirkti, žiūri nemokamai. Dalis vaikų visada žiūri be bilietų, mums tai įprasta.
- Kokia idilė. Ir jokių problemų?
- Buvo laikas, kai „Lėlės" atsivežti vaikai po vaidinimo labai prašydavosi į „Makdonaldą". Nereikia jiems jokios Gedimino pilies, vežkit į „Makdonaldą". Išsisukinėdavom visokiais būdais: kad ten autobusui nėra kur sustoti ir panašiai. Sakyk ką nori, bet pilis nenugalėdavo - duokit „Makdonaldą".
- Gal vaikai alkani pasijusdavo?
- Susitarėme su „Makdonaldu", kad vaikams paruoštų krepšelius. Jie atveždavo į teatrą savo vaišes, o mes teatre laikydavome jų reklamą.
- „Makdonaldas" jūsų žodyne - ne vien užkandžių vieta, bet ir pramogos teatre simbolis. Ką konkrečiai turite omeny, sakydamas, kad teatre dabar per daug „makdonaldo"?
- Šiandieninės jaunos mamos užaugo nepriklausomoje Lietuvoje. Jų dauguma skaito ne literatūrą, o spalvotus žurnalus. Jos atsiveda savo mažus vaikus į teatrą ir joms nereikia prasmės. Jos nori, kad scenoje kvailiotų, išdykautų. Tokia publika užplūdo teatrą: pažiūrėti, kaip žaidžia su lėlytėm.
Nuo metukų pradeda vaikus nešioti į teatrą. Numeta - ir duok jiems linksmybių. Tiesiogine prasme. Net nepasišneka su vaiku, nepaaiškina, kur ir ko atėjo. Dviese mamytės sėdi, plepa, o vaikai ką nori, tą daro. Visiškai nesupranta, kad spektaklio metu negalima lipti ant scenos. Tai „Akropolis" atėjo į teatrą! Pusė tokių, garantuoju. Nieko jiems nereikia. Nenoriu mąstyti, nenoriu girdėti, nenoriu kentėti ir ašarų matyti, nenoriu nuojautų, mistikų, metaforų. Duok man suprantamą dalyką, tokį, kokį matau visur.
„Lėlės" teatras turi savo repertuare ir miuziklų. Tokiai publikai tinka. O kas pažįsta „Lėlę" iš anksčiau, nuo Vitalijaus Mazūro laikų, po šiandieninių mūsų miuziklų sako: „Kur jūs ritatės? Kieno skoniui pataikaujat?"
Tai nereiškia, kad mes pasimetę. Mes žinome savo misiją ir darysime tai, ką visada darėme. Valstybiniam teatrui nėra reikalo nusipiginti dėl duonos kąsnio.
- Paskutinis klausimas: kodėl nedarote viešos šventės iš savo jubiliejaus? Teatro 50-mečio šventimui prieš keletą metų net festivalį sumanėte, o savą šešiadešimtmetį palikote tik artimiesiems ir kolegoms. Gerbtina savybė, ir būtent todėl norisi išgirsti jūsų komentarą.
- Vienintelė teatro šventė - premjera. Pavyko - nepavyko, mat jį velnias. Padarai puotą, susirenka visi, pasišneka ir gerai. O tie asmeniniai jubiliejai ir yra asmeninis dalykas. Šešiasdešimt tau ar septyniasdešimt - koks skirtumas ir koks kieno reikalas?
