Menas - visuomenės gyvenimo veidrodis. Šiuo principu paremti daugelio meno istorikų tyrimai verčia manyti, kad ir teatro menu galime, tegu sąlyginai ir iš laiko perspektyvos, matuoti visuomenės sąmoningumą. Juk teatras vienija didelės žmonių grupės intelektualines ir kūrybines pajėgas, taigi savaime tampa sąmoningumo indikatoriumi ir katalizatoriumi tuo pačiu metu.
Kokio kreivumo tai bus veidrodis, kiek realiai jis atspindės visuomenėje vykstančius procesus, priklauso ir nuo paties teatro. Vienur scenos menas daugiau kalba apie abstrakčias vertybes ir telieka aktualus prie teatro pripratusiai „elitinei" publikai, kitur jis aktyviai veržiasi į visuomenės gyvenimą, imasi iniciatyvos kalbėti apie tos visuomenės aktualijas ir tampa artimas platesniam, įvairesniam žiūrovų ratui.
Avinjone įvykusi režisieriaus Thomo Ostermeierio spektaklio „Liaudies priešas" (vokiškai Ein Volksfeind, norvegiškai En folkefiende) premjera parodė socialiai aktyvią vokiečių menininkų poziciją ir pademonstravo tradicinio teatro jėgą. Paradoksalu, bet technologijomis rungtyniaujantis šiuolaikinis teatras jau buvo bebaigiąs ją pamiršti.
„Liaudies priešas" yra šeštoji Ostermeierio į sceną perkelta Henriko Ibseno pjesė. norvegų dramaturgo darbuose jį labiausiai domina ne personažų tarpusavio santykiai, o politinė ir socialinė buržuazinės visuomenės analizė. „Ibseno pjesėse veikėjai patiria milžinišką ekonominį spaudimą ir šį spaudimą Ibsenas vartoja kaip variklį scenos veiksmui," - sako režisierius.
Didžiulė pagarba Ibsenui ir jo kūriniui Ostermeierio darbe atsiskleidė ne nuosekliai ir be kupiūrų perskaitant originalią pjesę, bet dirbant su tekstu ir išgryninant esmę. Floriano Borchmeyerio adaptacijoje atgyvenusios realijos meistriškai pakeistos šiuolaikinėmis: norint įskaudinti, Stokmanas kaltinamas ne aristokratiškumu, o fašizmu; milžiniškos išlaidos, kurios Ibseno laikais sudarytų „ne vieną pusšimtį kronų", čia virto „daugeliu milijonų" nenurodant valiutos. Gerai sutvarkytas, organiškas tekstas yra svarbus įrankis aktoriams ir svarbi sėkmingo spektaklio dalis.
Šiuolaikiška ne tik „Liaudies priešo" veikėjų kalba, bet ir jų įvaizdis. Iš vienuolikos originalioje pjesėje veikiančių personažų Ostermeierio versijoje liko tik septyni. Visi jie - lyg ištraukti iš realaus gyvenimo: aktoriai, išėję į gatvę su scenos drabužiais, visiškai įsilietų į šiuolaikinę minią.
Daktaras Stokmanas (Stefanas Sternas), ponia Stokman (Eva Meckbach), Hovstadas (Christophas Gawenda) ir Bilingas (Moritzas Gottwaldas) suburti į roko grupę, muzikuojančią Stokmanų namuose. Pirmoje spektaklio dalyje nuskambančių Davido Bowie, Nico, „Gnarls Barkley" ir Michaelo Jacksono kūrinių tekstai įterpti lyg kiekvieno veikėjo vidiniai komentarai. Muzikinis ritmas pakelia scenos veiksmo tonusą ir patvirtina scenoje sukurtą laisvos ir kūrybiškos erdvės įspūdį.
Ostermeierio „Liaudies priešo" versijoje ponia Stokman jungia originale atskiras daktaro žmonos ir dukters linijas. Katarina visiškai nepanaši į šeimos moterį, greičiau - į mergiščią su rankomis kišenėse, už kurią darbus nuveikia jos dėmesio siekiantys vaikinai. Žinoma, tai dar ne viskas: Katarina ir Hovstadas suka romaniuką. Bilingas, ironiškai dainuodamas „Billy Jean", kursto įtarimus: ar lopšyje gulintis Ijlifas tikrai daktaro vaikas?
Aplinkiniai personažai papildo Tomo Stokmano paveikslą. Jis atrodo kaip visiškas žioplys, gyvenantis utopiniam pasaulyje. Gerasis daktaras nepastebi nei akivaizdžių žmonos ir draugo santykių, nei durų staktų: kliūti, griūti, susimauti - visiškai normalu. Scenoje net pačios idiotiškiausios veikėjų savybės atrodo įdomiai: žiūrint spektaklį tampa sudėtinga juos skirsyti į „geruosius" ir „bloguosius", be to, nyksta riba tarp teatro ir realybės.
Ostermeieris taip pat užglaistė ribą tarp svarbiausių ir antraeilių vaidmenų, pastariesiems suteikdamas daugiau scenos veiksmo. Žiniasklaidos atstovas Hovstadas žiūrovams praneša apie laiko ir vietos pasikeitimus, ant schemomis ir tekstais išpaišytos sienos kreida rašydamas „Kitą dieną", „Kitą vidurdienį", „Redakcija". Melomanas Bilingas į sceną atneša savo muzikos pasaulį: grodamas „pabūna" radiju, tikrindamas mikrofoną „nejučia" ima repuoti, užsidėdamas ausines pertraukia scenos gyvenimą - lyg iš jų žiūrovams trenkia Bilingo melodija.
 |
|
Erdvės pasikeitimas žymi dramaturginį lūžį. Christophe Raynaud de Lage (www.festival-avignon.com) nuotraukos |
Stebint vokiškąją „Liaudies priešo" versiją krinta į akis, kad aktoriai tekstą sako ne margai daugumai salėje, o vienas kitam. Atrodo, kad jie ne vaidina, o iš tiesų bendrauja tarpusavyje, natūraliai reaguoja į vykstančius procesus. Toks žaidimas scenoje atrodo kaip tikras šeimos gyvenimas, stebimas per rakto skylutę.
Prie šios iliuzijos prisideda ir Jano Pappelbaumo scenografija. Kaip visas vyksmas scenoje, ji alsuoja laisvės ir kūrybiškumo, t.y. pasidaryk-pats principu: keletas šiuolaikinių baldų, muzikos grupės įrankiai/instrumentai ir juodos sienos su balta grafika. Bet scena - ne namų ar biuro kopija, greičiau - schematiškas eskizas, įtvirtinantis poilsio, susitikimų, darbo ar miegamųjų erdves. Paveiksliukai su komentarais taip pat išduoda ir veikėjų status quo: scenos dešinėje po rodykle su užrašu „Vaikų kambarys" nubrauktas Morteno vardas leidžia suprasti, kad šioje Stokmano šeimoje yra tik vienas vaikas.
„Ibsenas dažnai nusprendžia pusę pjesės (kartais ir daugiau) paversti ekspozicija, t.y. paruošimu dramai, kuri po to vienu iškvėpimu įvyksta per valandą ar pusantros," - sako Ostermeieris ir veiksmą savo spektaklyje skelia į dvi dalis.
Antrojoje juodos sienos greitomis nudažomos baltai, scenos vidury atsiranda tribūna su mikrofonu. Žymiai didesnį svorį įgauna Valdytojas (Ingo Hülsmannas) ir Aslaksenas (Davidas Rulandas), kurie prisiplaka prie daugumos - spektaklio publikos. Tribūną jie atiduoda Stokmanui ir po beveik nepertraukiamos jo kalbos imasi ieškoti sąjunginingų tarp žiūrovų. Jie klausia nuomonės ir ją išgirsta. Netikusių atsakymų autorius mėgina paveikti savais argumentais ir iškreiptais daktaro žodžiais. Improvizacija meistriška. Drama iš scenos persikelia į salę: ar nustos prieštarauti tie, kurie išdrįso pasisakyti?
Nesvarbu, ar publika pakeičia savo nuomonę. Politikai spaudžia: po akimirkos į Stokmaną svaidomi dažais užpildyti balionėliai. Tekšt! Tekšt! Tekšt! Atakai pasibaigus baigiasi scena. Nevykėlis revoliucionierius apsuka tribūną ir iš jos - dabar jau šaldytuvo - išsitraukia butelį alaus. Veiksmo pauzė - kartu su daktaru žiūrovai gali viską apgalvoti.
Po akimirkos - žaibiškas finalas. Trumpas atokvėpis buvo tik tyla prieš audrą. Stokmanas ir Katarina dar labiau spaudžiami visuomenės ir ekonominės padėties. Po penkerių pasaulinės finansų krizės metų mes puikiai žinome, kad spausti galima iki begalybės, ar ne? Valdytojas, Hovstadas, Aslaksenas, netgi ramus it pankas su šunim Mortenas Kijilis (Thomas Badingas) vieni po kitų tėškia pasiūlymus, daktaro šeimą verčiančius būti „protingais" ir pasirinkti garantuotą savo gerovę šiandien, o ne visų gerovę galbūt, kada nors. Režisierius kelia įtampą iki maksimumo ir tuomet, kai jau, atrodo, tuoj duos atsakymą, scenos veiksmas staiga sustoja. Spektaklio pabaigą žiūrovas turi „pasidaryti pats" - lyg būtų pratybos mūsų laisvei ir kūrybiškumui.
Pernai Lietuvoje teatro įvykiu tapęs Jono Vaitkaus „Visuomenės priešas" skatino tikėjimą tiesa. Ostermeierio tikslas kitoks: jis žadina tikėjimą žmogaus galia. Atmesdamas brangių technologijų šou, vokiečių režisierius parodo, kad žmogus turi įrankius - vis minimą laisvę ir kūrybiškumą - savo bei kitų gerovei kurti. Ostermeieris nemoralizuoja, bet moralinius klausimus perkelia žiūrovams. Tai jie dabar tampa stokmanais; gali viską gerai apsvarstyti ir patys rinktis pagal savo moralę.
