„Turiu šimtą minčių, ką veiksiu toliau" - su tokia energija į ateitį žiūri 26 metų režisierius Vidas Bareikis, judėjimo „No Theatre" kurstytojas. Šiemet judėjimas apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi" kaip Metų teatro reiškinys. Bareikis sako, kad „tokie dalykai skatina žiūrėti į priekį, o ne gręžiotis atgal".
Prieky - spektaklis pagal Chucko Palahniuko „Kovos klubą" Jaunimo teatre su šio teatro ir „No Theatre" aktoriais ir režisūros studijų baigiamieji darbai Maskvos V.Mejerhodo centre. Dar konkrečiau: rugpjūčio 7 d. popietę jaunas režisierius Jaunimo teatre laukia jaunų vyrų, kurie kartu su profesionalais nori vaidinti „Kovos klube". Aktorių atrankos patirtį Vidas Bareikis turi: Maskvoje jo kursas, paskelbęs, kad kviečia dalyvius savo studijų spektakliams, sulaukė net pusantro šimto norinčiųjų.
- Tos atrankos metu man kilo mintis sukurti spektaklį su įdomiausiomis aktorėmis - tegu tai bus vaidinimas apie jas pačias, Maskvos aktores. Ko jos čia veržiasi? Be jokių garantijų, be uždarbio, pas režisierius, kurie joms gali atrodyti vaikai. Tikrai, repetuoju su pora artisčių, kurioms tinku į sūnus ir mes puikiausiai bendraujam.
Iš pradžių mes daug šnekėdavomės. Apie teatrą, apie jų likimus. Po to pasiūliau, kad jos atsineštų medžiagą, kurią norėtų vaidinti, kad fantazuotų. Sakau, statom spektaklį pagal jus. Tada patys įdomiausi dalykai ir prasidėjo. Sunešė „Dėdę Vanią", „Eglutę pas Ivanovus", Williamo Shakespeare´o ištraukas. Viena aktorė nori patį karalių Lyrą vaidinti.
Apsisprendžiau, kad darysime kūrinių junginį. Pagrindas - Aleksandro Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus" su Aukle centre. Auklės kaip senos aktorės likimas, Auklės kaip moters likimas. Ir visokios paralelinės linijos. Auklę repetuoja tikrai nuostabi artistė. Rugsėjį važiuosiu į Maskvą baigiamosioms repeticijoms ir premjerai.
- Kaip „No Theatre" gyvuoja Lietuvoje, kol studijuojate Maskvoje?
- Mano studijos taip ir vyksta: trys mėnesiai ten, vienas čia. Su tuo yra susitaikęs mano kurso vadovas Viktoras Ryžakovas. Jis ir pats sako, kad turiu čia puikią komandą, kur prie aktorių buriasi ir kitų profesijų žmonės, ir būtų neišmintinga tai mesti. Juk po studijų iškart kils klausimas, ką ir su kuo dirbti. Neturiu tikslo likti Maskvoje. Yra užmegztų ryšių ir to pakanka.
Kai įstojau į režisūrą ir pasakiau čia liekantiems bendrakursiams, kad išvažiuoju mokytis, daug kam buvo šokas. Ką tik buvome išleidę „Telefonų knygą", o kas toliau? Rakinam „No Theatre" duris ir bandom vėl pradėti po dvejų metų? Sakiau, gal pabandom nerakinti. Maniau, kad tuos dvejus metus po truputį kurstysiu „No Theatre" veiklą. Ji ir vyksta po truputį, ir visai neblogai.
- Jūsų „Telefonų knyga" šią vasarą suvaidinta jaunosios režisūros festivalyje Moldovoje ir apdovanota specialiu prizu. Ar jautėtės suprasti?
- Savo spektaklį rodėme Kišiniovo rusų dramos teatre ir manau, kad Lietuvoje nerastum taip senoviškai dirbančio ir senoviškai mąstančio teatro. Kas skundžiasi, kad lietuvių teatras kažkuo atsilieka, tai gali patylėti - Kišiniovo rusų dramos teatro naftalinas visus pralenks.
Mūsų „Telefonų knyga" toje scenoje skambėjo ypatingai aktualiai. Viena yra kalbėti apie teatro meną ir jo prasmę šiuolaikinėje angaro tipo scenoje, kaip yra Menų spaustuvėje. Ir visai kas kita - tradicinėje senoje scenoje, kurią mes visą išrengėme, jos tuštumoje pakabinome savo „voriuką" ir kalbėjome savo tekstus apie aktorystę: „Kokia graži profesija, bet nenaudinga".
Vertinimo komisijoje dėl „Telefonų knygos" kilo ginčai. Gal tai kartų klausimas, bet jaunoji komisijos dalis atsiskyrė ir įsteigė mums atskirą prizą „Už nerimą dėl šiuolaikinio teatro". Mes buvome jau išvažiavę. O grįžusius mus pasiekė laiškai, atsiliepimai, ir buvo smagu.
- Metų teatro reiškiniu tapote, su „No Theatre" sukūręs spektaklį „Mr.Fluxus arba Šarlatanai?", kuriam vaidinti pasirinkote ne teatrą, o riedlentininkų klubą „Kablyje". Buvote apsisprendę, kad rodysite tik tris kartus, ir liko daug nepamačiusių, tačiau susidomėjusių žmonių. Kokia „Mr.Fluxus..." perspektyva?
- Spektaklis atgims rugsėjo gale dar trims kartams „Sirenų" festivaliui. Be rėmėjų pagalbos jo rodymai niekaip neatsipirktų. Ir man visai patiktų tokia „Mr.Fluxus..." rodymo formulė: triskart ankstyvą rudenį ir triskart pavasarį, nes vaidiname nešildomoje „Kablio" erdvėje.
Tik labai nenorėčiau, kad tas itin gyvas spektaklis imtų merdėti. Nepabijosiu palyginimo su savo mokytojo Gimtaro Varno „Nusiaubta šalimi": spektaklis, kurio premjerą mačiau Menų spaustuvėje, dar griuvėsiuose, buvo Įvykis! Tai buvo Tikras Dalykas, kurį gal ir būtų buvę geriau suvaidinti tik tuos kelis pirmus kartus. Nes tai, kuo jis tapo tampomas iš scenos į sceną ir keičiant aktorius... Iš šito pavyzdžio noriu pasiimti pamokų.
Juk kai mes repetavom „Mr.Fluxus" ir skelbėme, kad jis bus vaidinamas tik tris kartus - nes daugiau tokiems spektakliams mes ir publikos Lietuvoje neturime - iš tiesų aš norėjau, kad taip nebūtų, nes visi mes labai daug dirbom, visi odą nuo savęs plėšėm ir suvaidinti tik tris kartus... Parodėme, laikas eina ir aš suprantu, kad vis dėlto gal tai ir teisinga, gal tokio neįprasto formato spektaklis ir turi gyvuoti tik tris kartus ir likti tik atminty. Kad niekas nematytų jo išsikvėpusio. Man tada gaila būtų Jurgio Mačiūno ir gėda prieš jį, nes iki šiol, manau, Mačiūnas džiaugėsi tuo, ką mes darėme.
- „No Theatre" šią vasarą vaidino ir Vokietijoje, kur Hildesheimo mieste vyko jaunojo Europos teatro festivalis „Transeuropa". Šio festivalio programą baigė jūsų būsimo spektaklio „Kovos kubas" eskizas. Kodėl?
- Festivalio pradžioje parodėme spektaklį „No Concert" ir po to savaitę vyko mūsų laboratorija - pradėjome repetuoti Chucko Palahniuko knygas. Festivalio finalui paruošėme eskizą. Panašiai ir „Mr.Fluxus" pradėjome pernai stovykloje Druskininkuose ir festivalio pabaigai jau rodėme atvirą repeticiją.
Esu pasirinkęs du Palahniuko kūrinius - „Kovos klubą" ir „Nematomus monstrus". Tai turėtų būti „No Theatre" trečio sezono diptichas. Pati knyga „Kovos klubas" daug kam tapo kultine, o pagal ją padarytas filmas skirtas tikrai masinei auditorijai, nors knyga nukreipta prieš masinę kultūrą, ir ji kur kas aštresnė. Mes neriame į knygą.
Vokietijoje repetavome pagal abi Palahniuko knygas. Aktoriai kibo į „Kovos klubą", nes tai visiškai vyriška medžiaga, o aktorės - į „Nematomus monstrus", nes ten yra kur reikštis moterims. Abi knygos - apie savęs sukūrimą, savęs įvertinimą lekiančioje vartotojiškoje nelaimingoje visuomenėje.
Viską suprato žmonės Vokietijoje - ne kalbą, o spektaklio prasmę, priežastis. Kodėl „Kovos kubas", kodėl dabar ir kodėl mes, jaunas teatras, apie tai šnekam.
- Kodėl jus traukia nerti į žiaurų ir aštrų „Kovos klubą"?
-Jau pastebėta, kad „Mr. Fluxus..." užuomazgų buvo mūsų fiuksiškame spektaklyje „No Concert", o „Kovos klubas" - logiškas mūsų „Telefono knygos" tęsinys. Ruošdamasis „Kovos klubui", renku kosmoso beždžionių armiją. Beždžionės simbolis jau veikia „Telefonų knygoje". Beždžionė man labai patinka. Tai per brūkšnelį žmogus. Visąlaik ieškantis ir visąlaik neišsivystantis iki galo. „Telefonų knygos" finale beždžionė varto knygą, kažką bando suprasti ir vis dėlto nieko nesupranta.
Spektaklyje „Mr.Fluxus..." Ainis Storpirštis vaidina Jurgį Mačiūną. Analizuodami „Kovos klubą" su Ainiu supratom, kad čia veikia tas pats Mačiūnas, tik visai kitomis aplinkybėmis.
Tai, apie ką kalbama „Kovos klube", labai artima, manau, daugeliui. Pasakotojas sako, kad mūsų karta neišgyveno nei didelio karo, nei didžiulės krizės ar baisių problemų, bet pats didžiausias karas yra mūsų dabartinis gyvenimas ir didžiausia krizė vyksta mūsų sielose.
Visa tai kaip tik ir patiria mano karta. Mes neturime tiesioginio priešo, koks buvo mūsų šaliai prieš dvidešimt metų ir žmonės turėjo prieš ką rengti sąjūdį. Dabar daugelis žmonių palyginti gerai gyvena, gali bet kada iškeliauti, bet kada grįžti. Letargas! Sukurti sąjūdį dabar būtų kur kas sunkiau, nors yra prieš ką ir dėl ko. Šalies ateitis ir tavo ateitis joje, pavyzdžiui.
„Kovos klubo" personažas, kuris ryškėja mums repetuojant - jaunas sociumo narys, kuris dirba biurokratinį darbą, įkalintas kostiume ir visiškai nelaimingas dėl to, kuo užsiima, nors uždirba pakankamai pinigų ir juos leidžia pagal formulę, kurią jam grūda internetas, televizija ir taip toliau. Pažįstu daug tokių žmonių. Jie vaikšto kiekvienoje gatvėje. Su mobiliais telefonais, su vienkartiniais kavos puodeliais, su gerais kostiumais.
Spektaklis daromas Jaunimo teatre, ir tai taip pat turi prasmę. Didžioji „Kovos klubo" veiksmo dalis vyksta Popieriaus gatvės name: apleistas rajonas, apleistas namas varvančiais vamzdžiais, pati blogiausia vieta gyventi.
- Kaip buvo - ar Jaunimo teatras jus pakvietė, ar jūs pasisiūlėte, radę tinkamą adresą „Kovos klubui"?
- Algirdas Latėnas yra vienintelis iš Lietuvos teatrų vadovų, kuris kvietė mane dirbti dar tada, kai tik pradėjau studijas Maskvoje. Kai radau „Kovos klubą", supratau, kad tai tiks Jaunimo teatrui ir sukirtome rankomis.
Praeitą sezoną daug kas linčiavo Jaunimo teatrą vos ne kaip pačią bogiausią vietą kūrybai. Dar ir dėl to man rūpi pabandyti dirbti būten ten. Žmonės gali skeisti kokias nori paskalas, bet, kiek susidūriau, kiek repetavome, matau, kad ten dirba žmonės, kuriems rūpi ir pats teatras, ir jo istorija.
Aš asmeniškai jaučiu daug sentimentų Jaunimo teatrui. Mes buvome paskutinis kursas, kurį surinkti padėjo amžiną atilsį Dalia Tamulevičiūtė. Jos pagalbos ranka mūsų kurso vadovui Gintarui Varnui tikrai buvo vertinga. Gerą Dalios Tamulevičiūtės šilumą jaučiu iki šiol. Ir Eimunto Nekrošiaus istorija Jaunimo teatre yra ženklus dalykas. Jo spektaklių, statytų Jaunimo teatre, esu tik įrašus matęs, bet jie man paliko didelį įspūdį. Dabar atsiranda proga toje pačioje scenoje daryti kažką naujo, tuo labiau, kad teatras mielai įsileidžia visą „No Theatre" komandą ir dar surinksime žmones, kurie norės prisijungti pie mūsų darbo. Tegu Jaunimo teatras atgyja su visais tais ateinančiais žmonėmis, kurių sulauksiu ir per atranką.
-Ko laukiate ateinant vaidinti?
- Daugeliui ne teatro žmonių buvimas scenoje yra egzotika. Jeigu kažkam iš žiūrovų salės atrodo, kad vaidinti yra lengva ir malonu, pamatys, kad teatras - baisi veikla, sunki, tragiška. „Kovos klubo" personažus vaidins „No Theatre" ir Jaunimo teatro aktoriai. Noriu šituo spektakliu su visais žmonėmis, kurie iki šiol nebuvo pažįstami, sukurti bendrą dalyką dėl bendro tikslo.
Jeigu kažkas tik savo vidumi prisijungs prie mūsų, tikslas taip pat bus pasiektas.
