Režisieriaus Gyčio Padegimo kalba, pasakyta Stokholme, Åugusto Strindbergo 200-osioms mirties metinėms skirtoje konferencijoje „Arvet efter Strindberg-The Strindberg Legacy". Konferencijai baigiantis jos rengėjai pašmaikštavo gavę Strindbergo laišką, kuriame šis dėkoja kalbėtojams, ypač išskirdamas tris, tarp jų - ir lietuvių režisierių, papasakojusį savąją strindbergianos istoriją
Taip jau susiklostė, kad Åugusto Strindbergo kūryba lydi mane nuo pat teatrinės jaunystės, per visą jau daugiau kaip 40 metų besitęsiančią karjerą teatre. Šio autoriaus dramas stačiau daugiausia kartų, ir kiekvienas iš tų 8 susitikimų vyko skirtingose vietose, skirtingais laiko tarpsniais, tarsi pažymėdamas ir skirtingus mano kūrybinės veiklos etapus. Gimusiems ir augusiems demokratinėje visuomenėje turbūt sunku net įsivaizduoti, kad toks autorius kaip Strindbergas galėtų būti nutylimas - nespausdinamas, nestatomas, nes neatitinka ideologinių valstybės standartų, o kiekvienas bandymas pristatyti jį žiūrovams tampa sunkia, įtempta kova, kuri ne visada baigiasi laimėjimu... Norėčiau trumpai pristatyti savąją strindbergianos istoriją, prasidėjusią prieš daug metų Sovietų Sąjungoje ir tęsiamą Europos Sąjungai priklausančioje Lietuvos valstybėje, kartu punktyriškai nubrėždamas savo šalies kultūros istorijos slinktį per pastaruosius keturis dešimtmečius.
1970 m. aš, aštuoniolikmetis vaikinas iš Sovietų Sąjungos vakarinio pakraščio, įstojau į Teatrinio meno institutą (GITIS) metropolijos sostinėje Maskvoje. Kontrastas buvo milžiniškas - po žalios, provincialios tėviškės, kur gyvenau su šeima tarp savo gentainių, staiga atsidūriau milžiniškame megalopolyje, kur viskas buvo svetima - pradedant maistu ir baigiant žmonių elgsena. Saugią oazę susiradau instituto bibliotekoje tarp senoviškų, visai ne proletariškų baldų, jaukioje stalinių lempų su žaliais stikliniais gaubtais šviesoje. Prabangiose milžiniško dydžio spintose rikiavosi knygų tomai, įrišti irgi nešiuolaikiškai - su odiniais viršeliais. Ši knygų šalis, pasirodo, priklausė prieš Spalio perversmą čia veikusiam kilmingų merginų pensionui ir per stebuklą išliko per karus, perversmus, nebuvo sunaikinta kaip daugybė kitų vertybių, užkliuvusių budriems komunistinės ideologijos sergėtojams. Čia, tarsi kokioje Borcheso bibliotekoje, nekantriai skyniau man naujus pažinimo vaisius. Strindbergo raštų daugiatomis leidinys, poetų simbolistų Jurgio Baltrušaičio, Konstantino Balmonto ir kitų puikiai išverstas į dainingą rusų kalbą, man tapo menine Biblija. Skaitydavau ištisas valandas, po kelis kartus. „Vienišojo", „Pragaro" protagonistų būsena labai priminė mano savijautą, padėjo nesijausti vienišam, išsilaikyti, apsiprasti priešiškoje aplinkoje. Ribinis Strindbergo pjesių pasaulis, paremtas amžina vyro ir moters kova ne tik tarp savęs, bet ir už savo kaip asmens laisvę, orumą, man atrodė pažįstamas ir suprantamas iš santykių šeimoje, visuomenėje, kurioms priklausiau. Strindbergo, kuris Sovietų Sąjungoje tuo metu oficialiai nebuvo net minimas, atradimu troškau pasidalyti su savo bendramoksliais, todėl studijuodamas antrame ar trečiame kurse pastačiau instituto teatre didelę duetinę vienaveiksmės pjesės „Žaidimas su ugnimi" sceną. Aidint gedulingam Paulo Hindemitho trimitui, tada pirmą kartą vedžiojau savo bendrakursius aktorius Strindbergo aistrų labirintais. Ta kelionė, matyt, pavyko sėkmingai, nes ištrauka buvo ne tik gerai įvertinta per režisūros egzaminą, bet ir sukėlė didelį tiek studentų, tiek dėstytojų susidomėjimą.
Sėkmės paskatintas, tapau tikru Strindbergo „fanu". Vaikščiojau į kitas Maskvos bibliotekas, stengiausi patekti į vadinamuosius specfondus, kur buvo laikoma uždrausta literatūra, kad tik dar ką nors perskaityčiau. Bandžiau persirašyti viską, kas susiję su Strindbergo kūryba ir juo pačiu. Taigi po studijų grįžau į Lietuvą, ne tik gerai susipažinęs su šiuo autoriumi, bet ir turėdamas šiokią tokią primityvia technika atsišviestų ar tiesiog ranka perrašytų jo kūrinių „biblioteką". Ją sėkmingai papildžiau nauja medžiaga, rasta privačiose Lietuvos bibliotekose. Tiesiog „susirgęs" Strindbergu, norėjau ką nors iš jo kūrinių būtinai pastatyti teatre. Lietuvių teatro strindbergiana tuo metu buvo visai kukli. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą režisierius Konstantinas Glinskis Jurbarke su mėgėjais pastatė „Tėvą", o 8-ojo dešimtmečio pradžioje Juozas Miltinis - „Mirties šokį" Panevėžio dramos teatre. Pasižiūrėti šio spektaklio su draugais specialiai važiavome iš Maskvos, tačiau akademinis pastatymas visiškai nesiderino su mano vaizduotėje jau besiklostančia ekspresyvia, karščiuojančios sąmonės vizija, todėl gerokai nusivyliau.
1977 m., nekreipdamas dėmesio į draugų ir kolegų abejones, ar man bus leista statyti Strindbergą, Šiaulių dramos teatrui, kuris tuo metu, vadovaujamas režisierės Aurelijos Ragauskaitės, išgyveno savo Aukso amžių, pasiūliau „Freken Juliją". Begaliniam mano džiaugsmui pasiūlymas buvo priimtas ir aš, pasitelkęs tada jaunus pradedančius, o dabar žinomus meistrus - scenografą Adomą Jacovskį ir kompozitorių Mindaugą Urbaitį, pradėjau repeticijas. Žano vaidmenį kūrė jau tada „jaunuoju maestro" tituluotas, labai intelektualus ir kartu jautrus aktorius Pranas Piaulokas. Repeticijos vyko azartiškai, jaučiausi tiesiog persikūnijęs į patį Strindbergą. Jei netyčia prisiliesdavau prie Julijos vaidmenį vaidinančios aktorės Irenos Liutikaitės, tarp mūsų perbėgdavo elektros, tikrąja to žodžio prasme, srovė. Atrodė, girdžiu kiekvieną Strindbergo ištartą žodį, net ir tą, kuris neužrašytas. Nei prieš tai, nei vėliau tokios persikūnijimo į autorių būsenos man neteko patirti, nors dirbau su daugybės ne mažiau įdomių ir spalvingų autorių kūriniais. Spektaklis turėjo stulbinamą pasisekimą, jis buvo parodytas ne tik didžiųjų Lietuvos miestų scenose, bet ir daugelio miestelių kultūros namuose, nufilmuotas ir rodytas per Lietuvos TV. Beje, pirmąkart sovietinio lietuvių teatro praktikoje spektaklį praturtino kito - Kauno dramos teatro aktorė Doloresa Kazragytė.
Spektaklis, parodytas per TV, buvo toks populiarus, kad tais pačiais metais mane pakvietė pirmą kartą statyti televizijos teatre, leido rinktis kamerinę Strindbergo pjesę „Kuri stipresnė". Televizijos paviljone įkūrėme baltą moterų kavinę, į kurią be Strindbergo sukurtų ponių X ir Y pakviečiau dar keletą įvairaus amžiaus personažų be teksto, kad sukurčiau menininkių kavinės atmosferą. Šį spektaklį paženklino vienas kurioziškas įvykis. Nuolatinę kavinės gyventoją vaidino ir katė. Kad atliktų reikiamas mizanscenas, jos maršrutus ant grindų nužymėdavome valerijonų lašais. Per spektaklio įrašą valerijonų, matyt, buvo padauginta, ir katę apėmė tikras strindbergiškas šėlsmas - išbėgusi iš vaidybos aikštelės, įšoko į elektros skydinę, nutraukdama ir elektros srovę, ir filmavimą. Kilo panika, tačiau, laimei, katė liko gyva, o studija nesudegė.
 |
| Algimantas Masiulis ir Doloresa Kazragytė Kauno dramos teatro spektaklyje „Kreditoriai” |
Garsiausią savo spektaklį pagal Strindbergo pjesę „Kreditoriai" pastačiau Kauno dramos teatre 1981-aisiais. Jis buvo unikalus tuo, kad paraleliai kūriau dvi visiškai skirtingas versijas. Koncepcija priklausė nuo aktorių amžiaus. Vyresniųjų komandoje be mano jau minėtos Doloresos Kazragytės vaidino garsus aktorius Algimantas Masiulis, beje, irgi labai mėgęs Strindbergą, taip pat Viktoras Šinkariukas. Pagal šią versiją Masiulio Gustavas, patyręs ir šilto, ir šalto, buvo tikras senųjų kalbų mokytojas, pedantiškai, bet aistringai griaunantis ne tik savo buvusios žmonos naująją šeimą, bet ir savo varžovo psichiką. Jaunųjų komanda - Jūratė Onaitytė, Valentinas Masalskis ir Robertas Vaidotas - azartiškai ir tarsi nesąmoningai pasinėrė į nekaltus žaidimus, atvedusius į susinaikinimą. Ne tik kritikai, bet ir žiūrovai ėjo į spektaklį po kelis kartus, kad palygintų dvi režisieriaus versijas, aktorių vaidybą. Vienos pjesės pastatymas tapo „diptiku". Tiesa, per gastroles Gruzijoje buvo suabejota jo prasmingumu - temperamentingi ir kategoriški gruzinai nenorėjo sutikti, kad režisierius turi teisę tuo pat metu išreikšti du skirtingus požiūrius į tą pačią pjesę.
Spektaklį labai šiltai priėmė Maskvos, Leningrado publika, o kai jis buvo parodytas Zalcburge 1988 m., jau pradėjus aižėti Berlyno sienai, tapau pirmuoju lietuvių režisieriumi, pakviestu statyti „tikruose" Vakaruose. Per gastroles Maskvoje mus sveikindamas garsus rusų režisierius Olegas Jefremovas viešai atkreipė dėmesį, kad Maskva mato Strindbergą pirmą kartą po 60 metų ir netgi toje pačioje scenoje, kur paskutinįkart Michailas Čechovas suvaidino Eriką XIV Jevgenijaus Vachtangovo režisuotoje to paties pavadinimo dramoje.
Strindbergas tapo tarsi mano alter ego, jį statydamas tiksliausiai galėjau išreikšti savo požiūrį, atskleisti savo kūrybinę prigimtį. Paskatintas ilgalaikės „Kreditorių" sėkmės, 1986 m. nusprendžiau Kauno dramos teatre pastatyti gerokai sudėtingesnio, kitokios stilistikos veikalo „Kelyje į Damaską" pirmąją dalį. Po „Kreditorių" sėkmingų gastrolių Maskvoje LSSR kultūros ministerija leidimą davė, bet šiek tiek vėliau, matyt, susigriebė, kad ši pjesė turi labai stiprų metafizinį matmenį, o jis visiškai priešingas marksizmo-leninizmo ideologijai. Repeticijos jau vyko, sustabdžius jas būtų kilęs skandalas - juk Gorbačiovas jau buvo paskelbęs „perestroiką". Todėl cenzoriai nusprendė veikti kitais metodais (apie sovietų cenzūros išradingumą ir bukumą galima būtų prirašyti ištisus tomus). Minėtu atveju nuspręsta sugriauti spektaklį iš vidaus, pasitelkiant teatro vadovybę. Dailininkas Sergejus Bocullo kiekvienai iš daugybės spektaklio scenų sukūrė vis kitą scenografiją, todėl buvo labai svarbu, kad ji būtų kuo mobilesnė. Dailininkas pateikė teatrui brėžinius ir technologijas, kaip sukurti paslankias, lengvai keičiamas dekoracijas. Koks gi buvo mūsų nustebimas, kai jas pradėta gaminti iš brangaus ir sunkaus metalo, tiesiog specialiai siekiant, kad būtų nepajudinamos. Negelbėjo nei prašymai, nei įtikinėjimai, nei galų gale viešas dailininko protestas. Mums buvo aiškinama, esą viskas bus gerai, dekoracijos daromos tokios sunkios ir masyvios vien saugumo (?) sumetimais. Su siaubu laukėme premjeros, kuri buvo numatyta gruodžio 31-ąją. Kadangi apie spektaklį ir apie pjesę sklido įvairiausi gandai, žiūrovų susidomėjimas buvo milžiniškas. Daug bilietų nusipirko Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai. Pakilus uždangai, atsivėrė puikus uolėto pajūrio vaizdas, aktoriai pakiliai suvaidino pirmąją sceną, atėjo laikas pakeisti dekoracijas. O tada ir prasidėjo... Prisimenu tą vakarą kaip vieną baisiausių savo košmarų. Sunkioms metalinėms dekoracijoms perstumdyti reikia daugybės scenos darbininkų, pertvarkos laikas vis ilgėja... Jau ir aktoriai, ir žiūrovai pradeda nerimauti. Dekoracijos perstatinėjamos ilgiau negu trunka pati scena, ritmas krinta. Nepaisant specialiai suplanuotų trukdžių, aktoriai stengiasi iš paskutiniųjų, žiūrovai gaudo kiekvieną Strindbergo žodį... Spektaklis tęsėsi, atrodo, ištisą begalybę, bet vis dėlto pelnė ovacijas. O jau po kelių dienų brangios spektaklio dekoracijos mėtėsi teatro kieme, ant sniego, nes spektaklis buvo nurašytas, nors žiūrovai dar bandė šturmuoti kasas... „Ne, tikrai ne dėl ideologinių priežasčių", - kartojo viršininkai, esą viską lėmė „techninės nesėkmės". Kad ir kaip keista, šis cenzūros taip gudriai sunaikintas spektaklis turėjo atgarsį. Daugelis dabar žinomų kunigų įvairiomis progomis pamini jį geru žodžiu, o aš džiaugiuosi, kad prieš keletą metų Oskarui Koršunovui pavyko padaryti tai, kas nepavyko man - „Kelyje į Damaską" jis puikiai pastatė Klaipėdos dramos teatre.
Po dainuojančios revoliucijos Baltijos šalyse sėkmės, Skandinavijoje gyvai susidomėta šiomis taip arti esančiomis, bet pusę amžiaus tarsi į nebūtį nublokštomis valstybėmis. 1992 m. lietuvių teatro kritikės Vidos Savičiūnaitės draugai iš Stokholmo pakvietė ją su nedideliu meniniu projektu atvykti į festivalį, rengiamą sostinės priemiestyje Haninge. Kadangi jau buvau žinomas kaip Strindbergo, o kartu ir Švedijos mylėtojas, ji pasiūlė projektą rengti man. Antrą kartą ėmiausi pjesės „Kuri stipresnė". Tylinčios ponios Y vaidmenį atliko pati minėta teatro kritikė, o ponią X vaidino aktorė Daiva Stubraitė - dėl natūralaus profesinio antagonizmo tarp jų susidarė spektakliui reikalingas įtampos laukas. Dviejų moterų dvikova vyko to meto Lietuvos džiazo žvaigždės Viačeslavo Ganelino trio muzikos fone, spektaklis alsavo trūkinėjančiais džiazo ritmais.
Į Stokholmą plaukėme iš Talino keltu „Estonija", kurį vėliau ištiko „Titaniko" likimas. Kadangi tai buvo pirmoji mano kelionė Baltijos jūra, stovėjau denyje visą naktį, kol išvydau saulėtekio nutviekstus pirmuosius Švedijos šcherus. Svaigino atsivėrusios laisvės euforija - dar visai neseniai vaikščiota Baltijos pajūriu, ieškant švediškų pieno pakelių ar kitų vakarietiškų atributų, tarsi laiškų iš laisvės kranto, ir staiga tie nepasiekiamieji švedai vežioja mus po miestą, vaišina, klausinėja, kokia padėtis klostosi Lietuvoje. Spektaklį, parodytą festivalio šurmulyje, užgožė tos kelionės į Stokholmą, lyg į Pažadėtąją žemę, svaigulys. Grįžęs į Lietuvą, labai norėjau spektaklį parodyti saviems žiūrovams, tačiau aktorė kritikė kategoriškai atsisakė vaidinti tėvynėje. Pirmajame televiziniame „Kuri stipresnė" variante ponios Y vaidmenį, beje, gana profesionaliai suvaidino taip pat neprofesionalė - tada poetė, o dabar žinoma politikė, Seimo narė Dalia Teišerskytė.
 |
| Irena Liutikaitė ir Pranas Piaulokas 1977 m. Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Freken Julija” |
Prie Strindbergo vėl grįžau 1997 m., „Šmėklų sonatą" stačiau turėdamas visai kitas galimybes, dabar buvau Kauno dramos teatro vadovas. Pasikviečiau vieną žymiausių Lietuvos scenografių Jūratę Paulėkaitę, vėliau sėkmingai dirbusią ir Skandinavijos teatruose. Grandiozinis jos sumanymas, nepaisant sudėtingumo, buvo kuo tiksliausiai įvykdytas. Scenoje stovėjo stabili trijų aukštų metalo konstrukcija, iš pradžių apgaubta balta marška ir leidžianti kurti šešėlių teatrą, o vėliau ja be jokio vargo aukštyn žemyn važinėjo liftas, kuriame buvo sukomponuota daug efektingų mizanscenų. Aktorių ansamblį subūriau iš teatro senbuvių ir tuometinės savo studijos, veikusios prie teatro, studentų, kuriems tai buvo puiki praktika. Doloresa Kazragytė meistriškai sukūrė Mumiją - tai buvo jau trečias puikus jos vaidmuo mano režisuotuose spektakliuose pagal Strindbergo pjeses. Aktorė šiuos vaidmenis iki šiol atsimena ir labai vertina. Na, o paties spektaklio, kurį jau be cenzūros pastatė pats teatro vadovas, visas galimybes turėdamas savo rankose, likimas ironiškai primena sovietmečiu statyto „Kelyje į Damaską" likimą. Ir vėl scenografija buvo labai efektinga, bet nepaprastai sudėtinga, jai sumontuoti reikėjo net keleto dienų. Repertuariniame teatre toks spektaklis galėjo būti rodomas retai, o tai pasmerkė jį lėtai mirčiai, nes priešokiais vaidinamas jis negalėjo tobulėti ir tapo tikra aktorių kūrybinės baimės „šmėkla".
Nežinau, gal lėmė rinkos ekonomika, Lietuvos teatrą ženkliai stumtelėjusi komercinės produkcijos link, o gal ir mano paties kiti interesai, bet naują iki šiol paskutinį spektaklį pagal Strindbergo pjesę vėl pastačiau Šiaulių dramos teatre tik 2009 m. Tai buvo „Velykos", Švedijoje turbūt puikiai žinoma, bet postmodernistinei Lietuvos scenai gerokai svetima pjesė. Ne taip lengva sekuliarizuotame pasaulyje patikėti strindbergiškuoju imperatyvu apie sielos išganymą, kai ieškant dieviškojo prado nuskaidrinama sąžinė ir atleidžiamos kaltės kitiems. Spektaklio dalis vieną nuo kitos skyrė videoinstaliacija su augančiu, vystančiu ir vėl besiskleidžiančiu narcizu, lydima Haidno „Paskutinių Jėzaus žodžių", perpintų šiuolaikine muzika. Premjera įvyko per Didžiąją savaitę ir sulaukė netikėto tęsinio - impulso pagautas, į sceną iš žiūrovų salės iššoko Šiaulių vyskupas ir įkvėptai kreipėsi į aktorius ir žiūrovus. Sakydamas velykinį pamokslą, vyskupas ir iš sakyklos ragino parapijiečius būtinai pasižiūrėti mūsų „Velykas", todėl teatras sulaukė ir netikėtų žiūrovų, kurie, sprendžiant iš jų elgesio, anksčiau niekada nebuvo čia lankęsi. Šiuo metu šis spektaklis tebėra teatro repertuare, tačiau nerodomas, nes vieno iš pagrindinių vaidmenų atlikėja išėjusi į motinystės atostogas.
Perfrazuodamas Henriką Ibseną, aš tikrai galiu pasakyti, kad karščiuojančios Åugusto Strindbergo akys žvelgia į mane štai jau daugiau kaip 40 metų, versdamos nuolat testuoti savo kūrybinę sąžinę, skatindamos skausmingai ieškoti nepatogaus žmogiškumo šiame beprotiškame pasaulyje...
