Švininis Irtyšius čiumpa į glėbį vangią, nuo kaitros apspangusią Omę, aprimsta ir abejingai nuplukdo į tolumas baržas, naftos dėmes, nuo maudynių išpurtusius žmonių kūnus, rusišką popsą kvykiančius pramoginius laivelius. Gamtos galybę - suvaldytą, sutramdytą, užgniaužtą, Sibiro baltojoje sostinėje Omske gali stebėti kiekviename žingsnyje. Ypatingai keistomis formomis šis užgniaužtas gaivališkumas išsprogsta šiuolaikiniame Rusijos teatre - tame tikrajame, autentiškame, kartais aptinkamame viename iš didžiųjų ne Maskvoje vykstančių tarptautinių teatro festivalių.
Vienas seniausių ir gražiausių šalyje - Omsko valstybinis akademinis dramos teatras - nuo 2008 metų organizuoja tarptautinį teatro festivalį „Akademija". 2012 metų birželio 12-26 dienomis vykusią trečiąją „Akademiją" atidarė Maskvos „Teatr Nacij" režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Kaligula". Festivalio meno direktoriai, teatro kritikai Romanas Dolžanskis ir Olegas Lojevskis šių metų programą suformavo iš režisūros grandų hitų: Valerijaus Fokino „Vedybos" (Sankt Peterburgo Aleksandrinskij teatras), Alvio Hermanio „Sonia" (Naujasis Rygos teatras), Evgenijaus Marčelli „Jekaterina Ivanovna" (Jaroslavlio Fiodoro Volkovo teatras), Mattiaso Hartmano „Sukultas ąsotis" (Vienos Burgtheater), Levo Dodino „Trys seserys" (Sankt Peterburgo Europos teatras). Festivalio organizatorių tikslas - padovanoti šventę miestui, sukurti emocinio ir intelektualinio peno puotą, pristatyti geriausius tradiciją ir inovatyvumą sujungusius teatrinius šedevrus.
Rusija galima ir reikia mėgautis - ji neišragaujama, neapžvelgiama, visada jaudinanti ir pribloškianti. Nuostabu gyventi Omsko festivalio ritmu: dieną vyksta teatrinės laboratorijos, eskizų, aptarimų, paskaitų forma pristatančios šiuolaikinę Prancūzijos ir Nyderlandų dramaturgiją, vakare - „megaspektaklių" peržiūros, naktimis - milijoninio miesto džiunglių riaumojimas po buvusio „Inturisto" langais, rytai muziejuose, nes tik čia vėsu ir tik čia aptiksi droviai besislapstančias Fiodoro Dostojevskio, Michailo Vrubelio, rusų primityvistų, avangardistų, taikliųjų taigos medžiotojų ir kailių išdirbėjų dūšeles.
O jei tektų būti ne šios svetingos šalies viešnia, ne privilegijuotosios kultūrinės mažumos plūduru, karts nuo karto išneriančiu kokio nors teatrinio festivalio neršykloje, o žmogumi, priverstu gyventi, išlikti, išgyventi Rusijoje? Tada vertėtų pasirinkti vieno iš Omsko ir daugybės kitų, taip pat ir legendinio „Realiojo teatro" festivalio organizatorių Olego Lojevskio atrastą gyvenimo, darbo ir kūrybos kryptį. Jei turi širdį ir galvą, jei esi tikras Rusijos pilietis, privalai gelbėti, šviesti, gerinti savo šalį. O juk gelbėti Rusiją galima ir labai originaliai, skoningai ir ekscentriškai - organizuojant jos provincijoje legendinį festivalį „Realusis teatras" arba eilinį tarptautinį teatro festivalį Sibire, Omske, inicijuojant mažųjų Rusijos miestų teatro festivalį, jauniems režisieriams skirtas teatrines laboratorijas. Olego Lojevskio veikla nukreipta į savotišką sostinės, viso regiono, susitelkusio aplink Maskvą, decentralizaciją. Jo manymu, Sibiras visada išsiskyrė savarankiškumu, į jo kultūrą visada verta investuoti ir įdėti maksimumą pastangų, nes žmonės čia užsiprogramavę gyvenimui „per amžius": jie stato amžinus namus, su didžiule meile dirba žemę, ir teatras jiems yra būtina jų kasdienės būties, amžino landšafto dalis. Išnaudodamas šią specifinę aplinkybę, jis savo veikloje atsispiria į klasikinę Čechovo personažo frazę „Žuvėdroje" - „Be teatro negalima!" Ir ypač - išgyventi Rusijos provincijoje.
Tik čia tenka stebėti ypatingą visuomeninio podiumo, visuomeninės scenos fenomeną. Kiekvienas Rusijos provincijos sociumo narys turi išgyventi nuolatinio viešumo, kolektyviškumo, kolektyvinio veiksmo, kolektyvinės istorijos svarbos aplinkybėmis. Griežtas suskirstymas į savotiškas visuomenės kastas, sluoksnius, jų maišymosi ir santykių tragizmas bei komiškumas - taipogi Rusijos provincijos viešosios scenos, socialinio teatro kasdienybė. O. Lojevskis svarsto: „Man atrodo, kad rusiškame charakteryje neįtikėtinu būdu susijungia komiškumas, juokdariškumas ir silpnaprotystė, „jurodstvo". Iš vienos pusės - aš aikštėje, man viskas dzin, ką noriu, tą ir darau. O iš kitos - šventoji silpnaprotystė: čia ir noras išsisakyti, atlikti išpažintį, ir patyčios, ir noras būti pagailėtam. Šis junginys sukuria sprogstamą vidinę psichologiją, nukreiptą į viešumą. Vistik labai daug kas pas mus vyksta vardan pasirodymo. Vieni rodo, o kiti su malonumu žiūri. Ir visada atsiranda koks nors žvalus administratorius, kuris vardan šių rodančių ir žiūrinčių ištrauks kėdę iš po gubernatoriaus."
Rusijoje vis iškylančiai minčiai sunaikinti repertuarinius teatrus Lojevskis atkerta griežtu perspėjimu - tik ne provincijos repertuarinius teatrus! Pasak jo, rusai aktoriai gali būti nuostabiai kūrybingi žmonės tik kažkieno pastangomis suorganizuotoje kūrybinėje erdvėje. Jiems iš tiesų reikalingas „ponas", „gerasis tėvas", - tik taip gali funkcionuoti repertuarinis teatras. Liūdna, kad provincijoje dažnai „geruoju tėvu" turi tapti regiono gubernatorius arba regiono kultūros ministerija, pavaldi centrinei, Maskvos Kultūros ministerijai. Dažnai šių funkcionierių kultūriniai poreikiai, pomėgiai ir silpnybės suveržia provincijos teatrus griežtesniais arba švelnesniais reikalavimais ir normatyvais. Provincijos teatro kilpa dažnai tampa arba reikalavimas užtikrinti didelį žiūrovo lankomumo procentą, arba spektaklių rodomumo normatyvų didinimas - kas realybėje pavirsta 320 spektaklių per metus. Normatyvų vykdymas repertuariniam provincijos teatrui garantuoja finansinį stabilumą, bet sumažina galimybes eksperimentuoti. Bet net ir šioje situacijoje Rusijos provincijos teatrai rado išeitį - kuo daugiau kontrolės iš viršaus, tuo lankstesni ir dalykiškesni tampa teatrų direktoriai. Priklausomybė nuo vietinės savivaldos ir kasos įplaukų išugdė gražų būrį talentingų teatro vadovų, direktorių, vadybininkų. Stiprus, dalykiškas, ūkiškas teatro direktorius - naujausias rusiškos provincijos fenomenas.
Kitas fenomenas - susiniveliavusi meno vadovo misija teatro struktūroje, pagrindinio teatro režisieriaus funkcijos sumenkėjimas. O ypač svarbu - jaunų, Maskvos teatrines mokyklas baigusių režisierių praktiškas gebėjimas išnaudoti susiklosčiusią situaciją, - porą metų pasiblaškęs po provincijos teatrus, sukaupęs čia gerų pastatymų bagažą, patyręs provincijoje palankias materialines ir menines sąlygas savo kūrybiniams eksperimentams dažnas jaunas režisierius po šio savotiško „teatrinio dembelio" išskėstomis rankomis priimamas į Maskvos pagrindinius teatrus. Nes jauno režisieriaus provincijoje sukaupta patirtis, meninis bagažas, laimėjimai ir nesėkmės Maskvoje vertinami kaip gryna, labai protinga ir sąmoninga jauno menininko investicija į save. Ir, svarbiausia, - investicija į Rusiją, į savo šalies gerinimą, gelbėjimą ir atvirumą, vienybę su savo tauta, savo bendrapiliečiais. Nes kad ir kaip patetiškai tai nuskambėtų, teiginys, jog „pragaro nėra - išskyrus tą, kuris šalia" turi visą spektrą spalvų ir jos ypač ryškiai ir sodriai atsiskleidžia ir šiuolaikiniame Rusijos teatre ir šiuolaikiniame Rusijos sociume.
