Be savybių
Belgų režisieriaus Guy Cassierso, po pertraukos vėl stojusio už Roterdamo teatro „Ro" vairo, pasija - didžioji literatūra. Sudėjus į jo lagaminą knygas, pagal kurias sukurtos inscenizacijos, dangtis tikriausiai neužsidarytų: 2005 metais pastatė 4 vakarų ciklą pagal visą (!) Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant", kuriuo susižavėję olandai kritikai skyrė jam aukščiausias premijas, o ciklas nulėmė ir 2009 metų Europos naujosios teatro realybės premiją. Režisieriaus „lagamine" iš didžiosios prozos čia rasime Levo Tolstojaus „Aną Kareniną", Klauso Manno „Mefistą", Hugo Clauso „Gandus", trijų vakarų ciklą pagal Roberto Musilio „Žmogų be savybių". Didžioji poezija - Puškino „Eugenijus Oneginas" ir Goethe´s „Faustas"; ir jei toks - ilgametražis - yra pasirinktas teatrinis standartas, tai operoje, be abejo, nieko kito ir negali tikėtis kaip tik Wagnerio „Reino aukso", „Zygfrido" ir „Valkirijos". Pernai metais Avinjono publiką sužavėjo Popiežių garbės kieme pastatyta „Kraujas ir rožės. Žanos ir Žilio giesmė".
„Musilio maratoną" „Holland festivalis" pristatė pora variantų - galėjai žiūrėti tris vakarus po dalį arba aukoti vieną iš savaitgalio dienų beveik ištisinėms devyniom valandoms (įskaičiuojant pusantros valandos pietums ir tris beveik pusvalandines pertraukas). Prousto ciklą festivalio lankytojai prisimena su džiaugsmu - jie kalbėjo apie hipnotiškas būsenas, nostalgišką švelnų toną ir, be abejo, įmantrius vizualius efektus. Tad 2010 m. Roterdame dalimis pradėto statyti spektaklio buvo laukiama.
Nemačius nė vieno Cassierso kūrinio, bet tik skaičius apie juos, pirmoji dalis - „Paralelinė akcija" - kažkodėl rimuojasi su Proustu, jei tikėsime kritikų aprašymais: „Svano pusėje" grojo styginių kvartetas, čia - pianistas. Veikėjai daugiausia ramiai vaikšto arba stovi, patikėdami viską žodžiui. Ir, be abejo, daug videoprojekcijų.
Bet: esminis „bet" - Musilis nėra Proustas, ir hipnotiška pustonių ir subtilių šviesotamsos žaidimų, sapno intonacija sunkiai tinka itin racionaliai, logiškai, tarpais net sąmoningai siekiančiai biurokratiško dalykiškumo ar logikos vadovėlio stiliaus prozai, intelektualiam kandžiam humorui. Nors žodis, kiek galima spręsti iš publikos reakcijos (vadinama olandiškai be jokių subtitrų), sulaukia reikiamos reakcijos, kurią kelia Musilio mintys - tylaus kikenimo, - visgi čia tekstas ir lieka paveikiausias. Nes scenoje aktoriai, be itin gražių kostiumų, „pasipuošę" stebėtinai senu, steriliu, tiesiog sceniniame formaldehide užkonservuotu akademizmu. Nors Ulricho vaidmens atlikėjas vienintele neryžtinga, abejojančia poza kuria tarsi ir reikiamą „bestuburę egzistenciją" (tegu ir apsiraišiojęs rankas, lyg tuoj eitų į bokso ringą), jis nėra net kiek akylesnis stebėtojas. Neaiškus senuko Arnheimo (nors šio amžius romane - vyriškis pačiame jėgų žydėjime) magnetizmas, kuo jis traukia visus kitus ir juos valdo - čia jo galią išreiškia tik kailinė apykaklė. Ir kitiems personažams smagesnių spalvų suteikia vien itin puikus kostiumų dailininkių (Valentine Kempynck ir Johanna Trudzinski) darbas, ir čia ryškiausia Diotima, apdovanota pūsta suknele su dideliu aplink ją besivyniojančiu kaspinu-šleifu: idealiai tuščia ir kiek pompastiška būtybė, įteikianti save kaip dovaną kitiems ir burianti juos absurdiškai „paralelinei" imperatoriaus jubiliejaus akcijai. Aktorė lengvai kuria vienintelį išsiskiriantį personažą, panaudodama ironiją, lengvą farsą ir pagal standartus pateikiamą grožį. Kai visa personažų galerija išsirikiuoja prie stalo, matai beveik Jono Vaitkaus „Stepančikovo dvarą", tik čia nėra to absurdo dvelksmo, o kūrėjai patys atrodo blankūs aktoriai be savybių.
Vaizdo projekcijos, kurdamos paslaptingą atmosferą, klydinėja scena, kurioje nėra vieno ekrano - neaiškių paveikslo fragmentų itin stambios „iškarpos" (kad matytume freskos skilimus) pasirodo tai vienur, tai kitur. Ilgainiui „atsitolinama", ir ryškėja renesansiniai veidai. O stalo ir „spaudos konferencijos" apie akciją scenoje atidengiama „paralelinė" scena - Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė". Ką bendro turi Musilis ir da Vincio paveikslas - palikime tai įrodinėti režisieriui. Bet kita dalis - „Nusikaltimas" - atskleidžia, kad režisierius turi savą keistoką požiūrį, nes jau atsisako Musilio prozos ypatybių ir patiki ją perrašyti kitiems dramaturgams. Savo ruožtu aš atsisakau būti 9 valandų Cassierso ekspertu ir išeinu ieškoti paralelinių akcijų po Amsterdamą.
Euro-variantai
Visgi po keleto pamatytų dabartinių svarbiausių Europos ir pasaulio režisierių darbų peršasi keletas bendrų bruožų, nusakančių naująjį „eurostandartą". Neteigiu, kad šiandien „dauguma" spektaklių yra tokie, nes „daugumos" pamatyti tiesiog neįmanoma, o teatro kalbų ir tarmių yra begalės. Belieka tik apgailestauti, kad Lietuvos žiūrovai ir teatralai iš esmės maitinami itin neįvairuojančia užsienietiška virtuve. Bet jei patys norime lygiuotis ir lipti į šį traukinį, peršasi visai rimta instrukcija.
 |
| Jurgitos Droninos staliukas |
Balsas. Visur naudojami maži mikrofonai. Subtiliausi intonacijų niuansai turi girdėtis taip, kad jų negožtų žiūrovų kosulys ar kėdžių girgždėjimas. Bet kartu mikrofonai kuria atstumą: teatras yra atsiribojimo menas, ir kam šiandien reikia tai neigti ir apgaudinėti žiūrovus tuo „čia ir dabar"? Čia ir dabar vienintelis tikras daiktas yra tai, kad tu sėdi teatre.
Vaidyba. Beveik natūralistinė, be didelių pastangų persikūnyti ar pateikti jausmų išklotines, dažniau pastebimas net „buvimas personažu" (pagal žodžius, situacijas, ne aktorių darbą) nei jo kūrimas. Panašiau į atlikimą, bet toli gražu ne performanso, o greičiau - gyvojo paveikslo prasme. Atsiribojimo ar komentaro nedaug, nes jau visas kontekstas jį kuria.
Muzika. Gyva, dažnai subtili, įdomi, ne tradicinė-standartinė. Reaguojanti, komentuojanti, kontrapunktuojanti. Gerokai rečiau - tiesiogiai iliustruojanti.
Scenografija. Jos beveik nėra. Arba visai nėra. Pigiau, moderniau, transportabiliau.
Kostiumai. Jokie. Kostiumų ženklai. Netrukdantys aktoriams. Atsinešti iš jų kasdienos. Su jais ateita į teatrą. Išskirtiniais atvejais (Cassierso) - meno kūriniai, epochos, modernumo ir mados sintezė ir apoteozė.
Vaizdo projekcijos. Svarbiausias spektaklio akcentas, teatrą dažnai ir efektingai superšantis su kinematografu. Vaizdas itin kokybiškas, ryškus. Tiesioginė transliacija plius jai iš anksto parengti fonai. Gyvo kūno ir negyvo vaizdo sintezė. Dažnos vizualaus meno citatos. Teatro paveikumą galime pradėti matuoti pikseliais.
Medžiaga kūrybai. Bet kokia. Dažniau - asmeninė pagal ką nors ar pagal save. Kolektyvinė. Aktualijos iš politikos, socialinių tekstų, iš tėvyninės kiekvieno aplinkos kaip sąlygos pažinti, bet - būtinai - nepamirštant globalių realijų. Kaip rašoma oro uostuose - „Eat Local, Fly Global".
Žiūrovai. Jie visada teisūs, todėl jiems - kuo daugiau patogumo: spektakliai trumpi, jei ilgi - su patogiom pertraukom, ne per ilgais veiksmais tarp jų. Bufetas su šampanu, kola, ledais. Spektaklis yra vakaras teatre pirmiausia su taure ir pažįstamais, po to - su literatūra ar kitu menu. Bet tai priklauso nuo teatro rūšies ir pastato, ir „bufetas versus scena" labiau galioja prestižiškai operai, baletui. Mažiau - neformalioms erdvėms, kuriose „tūsas" (lietuviškai - spiečius?) kitokio pobūdžio. Bet principas panašus. Gal tik daugiau alaus.
Kultūros kanalai
Tiek realūs, tiek sąmonėje brėžiami Amsterdamo kanalai išveda į nenuspėjamas erdves, keistus ar netikėtus susitikimus su požiūriais į kultūrą, į kūrėjus, ir tai kloja dar vieną festivalio ir šalies žemėlapį. Jį praleisti būtų gaila, nors ir su juo vaizdas liks fragmentiškas. Tačiau būtent tie kanalai, ta informacija, gauta vienoje vietoje ir patvirtinama kitoje, ataidinti netikėtais posūkiais, tampa reikšminga ir daugiau pasakanti už pačius kultūrinius įvykius.
 |
| Wilsono spektaklis, parvežantis namo. Autoriaus nuotraukos |
Festivalis baigiamas Wagnerio „Parsifaliu" operoje, ją tiesiogiai transliuojant į ekraną Oosterparke. Tą dieną stipriai lyja ir nežinia, kiek žiūrovų ateis drybsoti ant žolės 5 valandas. Bet į operą žiūrovai renkasi mažiausiai prieš 45 minutes: festivalis siūlo su kiekvienu kūriniu susipažinti išsamiau, ir prieš spektaklį tam tikros srities specialistas ar pats kūrėjas susitinka su publika ir aiškina, kuo Balanchine´as skiriasi nuo Forsythe´o ir ką abu davė šiuolaikiniam šokiui. Į tokį susitikimą su šokio specialiste neįtikėtinu laiku - sekmadienį 13.15 (prieš 14 val. dieninį seansą) susirinko maždaug 300 žmonių. Kiek ateitų į tokius susitikimus Lietuvoje? 10? Ar trys, įskaitant pranešėją ir organizatorių? Olandai kultūrą vartoja tiesiogine prasme.
Į „Parsifalį" traukiau vien dėl pasaulinio garso skulptoriaus Anisho Kapooro dekoracijų. Operą statė festivalio meno direktorius Pierre´as Audi. Pamačiau tris milžiniškas uolas, kiek primenančias jo cemento darbus, bet pernelyg realistiškas. Kitame veiksme jos susiglaudžia, suformuodamos „naują" erdvę, bet efekto ar skirtumo faktiškai jokio. Pastatytos LNOBT scenoje, pridarytų gėdos. Apšvietėjams parūpintas puikus režimas: įjungę kruvinai raudonus prožektorius jie, regis, galėjo išeiti pietauti į lėtai aptarnaujamas miesto kavines. Dainininkai taip pat turi panašias užduotis -tarpais ištiesti rankas vienas į kitą ar - genialus režisierius sprendimas - užlipti pastatytais aplink uolą pastoliais. Prasmės jokios, bet vizualiai visada kažkas juda. Ypač smagu, kai jais užlipa vienas pagrindinių veikėjų, ir apsižiūrėjęs viršutinėje aikštelėje (neradęs pneumatinio plaktuko?), nulipa žemyn.
Įdomiau kitkas: išleistoje programėlėje su operos tekstu ir sinopsiu bei visų kūrėjų biografijomis įdėtos nuotraukos - „World Press Photo" laureato Samuelio Arandos nuotrauka - arabiška pieta, Andrea Mantegnos „Kristaus apraudojimo" reprodukcija, daugelis kitų, matyt, įkvėpusių režisierių. Tarp jų - ir Kryžių kalno nuotrauka. Šiaip ar taip - operoje sprendžiama tikėjimo problema. Tačiau buklete apie šią nuotrauką - jokio aprašymo ir jokio autoriaus. Žinoma, galvoji, atrado internete, ir ramūs, tarsi autorinės teisės kai kur negaliotų - kas pažins? Bet etiškai dar keisčiau atrodo, kai „Parsifalio" pirmo veiksmo finale kiekviena figūra pasiima po įvairaus ilgio balkį ir visos sustoja taip, kad neabejotinai regi germanišką kryžių kalną...
Operos ir baleto teatre, poklaikiame 1987 m. atidarytame pastate, vadinamame Stopera (kalambūras iš miesto rotušės - Stadhuis ir operos), randi ir kitokių pažįstamų ženklų: vienas baleto meno vadovų - Krzysztofas Pastoras, viena pagrindinių baleto trupės, kurioje daug rusių, šokėjų yra Jurgita Dronina, pagal abėcėlę įvardinta kaip pirmoji. Ir esanti de facto pirmąja. Gali nusipirkti kavos ir išgerti prie „jos" staliuko.
Iš tiesų Amsterdame kultūros vartojimas - gerąja prasme - stulbina. Be abejo, tai sustiprina žmonių kiekiai, bet vistiek aktyvumas, noras pamatyti, susipažinti yra gerokai kitoks. Pirmiausia - be apatijos ir skepsio. Gal ir be didesnio kritiškumo, tačiau atviras žvilgsnis išlieka savotišku prioritetu ir šios šalies sostinės „brendu". Nors kultūrininkai pabrėžia, kad vakaras teatre tolygu tiesiog gerai praleistam vakarui, juoba jis ne toks ir pigus, jei eini su šeima. O šiame kanapių ir raudonų žibintų mieste einama šeimomis.
Kalbant apie dabartinę festivalio finansinę pusę reikia pažymėti dar vieną svarbų aspektą: kadangi šalies biudžetas planuojamas kas ketveri metai, lygiai taip pat planuojama buvo ir krizė, - mokesčiai buvo įvedami ne per vieną naktį, o apie juos ir numatomus įvairius apkarpymus buvo pranešta prieš kelerius metus. Tada atėjusi naujoji konservatorių ir liberalų (kurie yra neoliberalai) vyriausybė, šiandien jau sugriuvusi, nusprendė nurėžti nuo kultūros maždaug 20 proc. lėšų, bet didžiausia auka pasirinko scenos menus. Nes neva jie neturi išliekamosios vertės. Į tai kultūrininkai atsikirto, kad politikai jos tikrai nepajuto, nes teatruose nesilankė, - iš čia jų sprendimai, nes išliekamoji vertė ir yra tai, kas lieka galvose. Tad prieš porą metų bilietams į kultūros renginius pridėtinės vertės mokestis buvo pakeltas nuo 6 iki 19 proc.. Tačiau po metų buvo konstatuota akivaizdi disproporcija ir neteisybė: pripažinta, kad valstybė gavo daugiau lėšų, bet teatrai - ne, ir tai buvo akcentuojama kaip NESĄŽININGA POLITIKA (esama ir tokių diskursų!). Nuo liepos 1 d. šis PVM jau grąžintas į 6 proc. lygį. Lygis!
Paskutinis akcentas po spektaklių keliaujant namo. Įlipęs į tramvajų konduktoriui ištiesiu teatro bilietą. Jis atstoja transporto bilietą trys valandos iki spektaklio ir keturios po jo. Jei spektaklis vakare, vadinasi - iki paskutinio reiso. Tokių kaip aš prisigrūda pusė tramvajaus. Konduktorius linkčioja eiti į priekį - apie šią nuolaidą jis girdėjo.
