Nuo Europos iki Sibiro - tokiu maršrutu su Oskaro Koršunovo teatru keliavo Rasa Samuolytė. 37 metų aktorė „Lietuvos rytui" papasakojo, kuo gastrolėse gyvena garsioji lietuvių teatro trupė.
R.Samuolytė O.Koršunovo spektakliuose šio sezono pabaigoje vaidino trijuose Rumunijos miestuose, Drezdene (Vokietija), Rijekoje (Kroatija), Torunėje (Lenkija), Švedijos sostinėje Stokholme, trijuose Sibiro miestuose.
Kelionės į Sibirą įspūdžiai nustelbia kitus, nors skirtumų būta didelių. „Meistras ir Margarita" pristatytas jaukiame Karakalio teatre Rumunijoje, „Dugne" - prabangiame karališkajame Švedijos teatre „Dramaten", kur dirbo švedų režisierius Ingmaras Bergmanas, „Vasarvidžio nakties sapnas" - kalinių apgyvento Ačinsko lūšnoje.
„Gal per gastroles reikėtų rašyti dienoraštį, - svarstė R.Samuolytė. - Mat ilgainiui atmintyje lieka viena kita detalė. Jos susidėlioja į vientisą paveikslą ir darosi sunku atskirti, kas kur iš tikrųjų buvo.
Pavyzdžiui, kai mes vaidiname „Dugne", labai laukiame akimirkos, kai Satinas (aktorius Dainius Gavenonis. - Red.) pasiūlys žiūrovams išgerti už Žmogų.
Kaip šįkart žiūrovai reaguos? Kažkurioje šalyje atsisakė. Lenkijoje ar Švedijoje? Ne, atrodo, ir ten, ir ten viskas buvo gerai."
- „Norilsko sezonai" Sibire - už penkių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Ar spėjote priprasti prie penkių valandų skirtumo?
- Nepripratau ir nemiegojau visas 9 paras. Gyvenimas be jokios pertraukos. Vietoj miego - knygos. Net futbolą žiūrėdavau, ko namie niekada nedarau.
Sibire turėjome laisvų dienų. Mus nuvežė iš arti pasižiūrėti, kas yra taiga. Nuo apžvalgos aikštelės kėlėmės kalnų funikulieriumi: kyli virš miškų ant suoliuko maždaug kilometrą.
Iš pradžių manėme, kad bijosime, bet iš tikrųjų - nirvana. Po kojomis miškai, uolos, tolumoje matyti Didžioji kinų siena. Kai iš viršaus žiūri į Sibiro miškus, jie atrodo mėlyni, ir tas mėlynumas banguoja. Tai vadinama taigos apklotu.
- O jeigu nusileistume žemėn, į miestus?
- Krasnojarske yra apie šimtą fontanų, todėl miesto meras vadinamas fontanų meru. Savaitgaliais, per šventes šeimos susirenka pažiūrėti, kaip fontanai purškia pagal klasikinę muziką. Mes patys sekmadienį kokias tris valandas žiūrėjome į čiurkšles, jų nėrinius.
Krasnojarsko teatras, kur vaidinome „Vasarvidžio nakties sapną", - didelis, tvarkingas. Suvaidinome du spektaklius, labai šiltai priėmė. Ir tuomet mus nuvežė į Ačinską. Trūksta žodžių to miesto slogumui nusakyti. Laikas ten turbūt sustojęs.
Rusiškuose filmuose kartais rodo tokius irstančius miestus suverstais šaligatviais. Tuopų vata voliojasi. Viskas susimaišę - ta vata, kaitra, purvas, smėlis. Namai, atrodo, kadaise pastatyti ir užmiršti. Nueini į parduotuvę ir iškart esi nekenčiamas. Pasisveikini, tada dar labiau nekenčia.
Ačinsko teatre jautėmės tarsi seniai neremontuotame mediniame name. Viskas apleista. Prie sienų pritvirtinti įstriži inkiliukai. Kas čia? Pasirodo - stebėjimo kameros, kažkodėl apkaltos medžiu. Grimo kambariai - be langų. Neįmanoma suprasi, kad tai teatras.
Kai scenos darbininkai ateina, reikia laiko, kol išsiblaivys. Jie mums patarė nevaikščioti po vieną, nes Ačinske gyvena tie, kurie sėdi arba jau sėdėjo. Kalėjimų miestas.
Pagal darbininkų papasakotą Ačinsko teatro legendą, jų meno vadovas kažkada esą užmušė bufetininkę ir buvo pasodintas. Kai atsėdėjęs skirtą laiką sugrįžo į teatrą, vadovauti negalėjo, tad buvo įdarbintas aktoriumi.
- Kaip kalėjimų miesto publika žiūrėjo jūsų „Vasarvidžio nakties sapną" su lentomis?
- Nuostabiai. Teatro aktoriai atėjo padėkoti. Šiluma, kurią pajutome po spektaklio, išsklaidė Ačinsko tuopų vatą ir tuštumą.
Užtat Železnogorske, kuris laikomas inžinerinių protų miestu, per vaidinimą tiesiog jautėme, kad žmonės eina lauk. Ten operetės teatras, o mūsų vaidinimas be dekoracijų, aktoriai ne su puošniais kostiumais, o su kombinezonais ir dar kalba lietuviškai. Viskas nepriimtina.
Bet spektaklio tai nesugriovė. Kaip tik tada labiau kabinomės vieni į kitus, naujų dalykų atsirado. Net ėmiau klausinėti kolegų, kiek metų, jų manymu, dar liko „Vasarvidžiui", kurį vaidiname jau 13 sezonų. Vieni sakė, kad liko dar tiek pat, kiti - kad pusė tiek.
- Kokie savijautos skirtumai pažinus tokius nesulyginamus dalykus kaip Ačinsko griūvantis medinukas ir išpuoselėtas „Dramaten" Stokholme?
- Patirti tokius skirtumus įdomu, bet mažame ir negarsiame teatre nesijauti kaip daug ko matęs ir atsidūręs skylėje. Aš, pavyzdžiui, gastrolių metu susitapatinu su atmosfera, į kurią patenku. Ačinske žiūriu į belangę, kuri vadinama grimo kambariu, ir svarstau, kaip sunku čia dirbti aktoriams.
Švedijos karališkajame teatre matėme karalių ložę. Sakyčiau, nepatogi, šoninė, visi užkulisiai matyti. Bet karaliai mėgsta teatrą ir dažnai lankosi.
Buvome prie kabineto, kuriame yra dirbęs I.Bergmanas. Salėje matėme vietą, į kurią jis atbėgdavo žiūrėti spektaklių būdamas paauglys. Priekyje paprastai sėdi turtingiausieji, o kuo toliau ir aukščiau - tuo pigesnės vietos. I.Bergmanas vaikystėje sėdėdavo kažkur per viduriuką.
Karališkajame teatre jauti paprastumą ir to teatro reikalingumą. Tai ne muziejus - jis gyvena kažkelintą gyvenimą ir dar ilgai gyvuos. Dėl to jame labai gera. Kiekviename kampe jauti, kad šis teatras prižiūrimas ir puoselėjamas su meile, su protu.
- Ar per gastroles pavyksta pamatyti kitų trupių spektaklių?
- Įdomu pasižiūrėti, ką daro kiti, tačiau paprastai atvažiuojame, suvaidiname ir išvažiuojame. Retai pasitaiko, kad turėtume laisvą dieną.
Viename Rumunijos miestų pamatėme rumunišką Williamo Shakespeare´o „Audros" variantą (OKT variantas - „Miranda". - Red.). Labai patiko.
Bukarešte matėme rusų dramaturgo Nikolajaus Koliados trupės iš Jekaterinburgo „Hamletą". Labai daug energingų masinių scenų, bet pats spektaklis atrodo ciniškas, be jokios minties, kuri maitintų, būtų spektaklio ašis. Kažkoks išmaskatuotas vaidinimas, nors aktoriai - geri.
Taip atsitinka: kai aktorius puikiai valdo ir kūną, ir žiūrovą, ir save, ir ritmą, ir tempą, tada pats vaidmuo lieka nevaldomas. Tu gali būti ir toks, ir kitoks. Tau nei šilta, nei šalta.
Sulaukė teatro apžvalgininkų dėmesio
Po „Mirandos" ir „Dugne" vaidinimų Stokholmo karališkajame teatre birželio pradžioje Švedijos spauda skyrė daug dėmesio O.Koršunovo/Vilniaus miesto teatro kūrybai.
Apžvalgininkas N.Schwartzas laikraštyje „Expressen" pabrėžė, kad O.Koršunovas šiandien yra vienas labiausiai Europos aptarinėjamų režisierių ir vienintelis, kuriam buvo leista pristatyti du spektaklius Karališkojo dramos teatro I.Bergmano festivalyje.
Spektaklio „Dugne" metu, „Svenska Dagbladet" apžvalgininko L.Ringo teigimu, staiga tarsi imi nujausti kitokį Karališkąjį dramos teatrą, kur tokie didieji talentai kaip T.Ostermeieris, O.Koršunovas ir K.Smedsas užimtų vietas repertuare vietoj išbandytų, konvencionalių kortų".
Sibire rodytą „Vasarvidžio nakties sapną" aptarinėjo rusų tinklaraštininkai. Autorės, pasirašančios Milakrsk, nuomonė apie vaidinimą: „Visas pastatymas - 16 aktorių su didelėmis lentomis. Jos yra ir interjero daiktai, ir peizažo objektai, ir vietomis netgi, kaip man pasirodė, darosi tam tikra išorinio žmogaus uždarumo interpretacija. Mūsų žmogiškojo vienodumo ženklai. Bet viduje mes visi skirtingi. Aktoriai - mūsų emocijos, mūsų skiriamieji bruožai, mūsų ypatybės."
