Liepos 8 dieną talentingai lietuvių scenografei Jūratei Paulėkaitei (1962-2011) būtų sukakę penkiasdešimt. Nors ji iš gyvenimo išėjo šio teatro sezono pradžioje, visas sezonas truko su jos ženklu, mat Jūratė buvo keliuose Lietuvos teatruose rodomų spektaklių dailininkė.
Jos vardas iki šiol nuolat skamba ją pažinojusiųjų mintyse. Jūratės gyvenimo filosofija neišsiteko teatro dėžutėje, privertė teatro praktikus plėsti šio meno suvokimo ribas. Regis, J.Paulėkaitė kūrė tik vaizdinį spektaklių lauką, tačiau kartu ji buvo ir originaliausių idėjų skleidėja, meno bei muzikos analitikė. Už tai jos daug kas net privengė: aštrus kritinis žvilgsnis į kūrybą - stipraus menininko bruožas.
Svetimos tuščios emocijos
Daugiau nei prieš dešimt metų Jūratė yra prasitarusi, kad įdomius pasiūlymus ji svarsto maždaug pusantrų metų. Menininkei buvo svarbu pajusti naujos, įdomios estetikos galimybę. Menininkę tuomet pradėjo traukti natūralizmas, antiteatras, scenografijos švara, lakoniškumas. Jai buvo svarbus kiekvienas personažas, net tas, kuris pjesėje pasirodo trumpai.
J.Paulėkaitė buvo uždara, santūri, labai atidi žodžiui - ir pasakytam, ir parašytam. Todėl tuščios emocijos, kuriomis dažnai taškosi teatro žmonės, jai buvo svetimos. Menininkė dirbo su įvairiausiais Lietuvos režisieriais, sukūrė kelias dešimtis spektaklių, mokėjo savo kuriamais vaizdais išreikšti turtingą vidinį pasaulį, paversti kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu šiuolaikinio žmogaus dvasinę savijautą. Ji mokėjo subtiliai analizuoti personažo psichologiją, kurti apibendrintą pasaulį, ieškoti ypatingų jo savybių. Scenografė gebėjo suvaldyti bet kokio dydžio erdvę, suteikti gyvybės bet kokiam personažui. J.Paulėkaitės teatro kalba buvo gyvybinga ir veiksminga, ji mokėjo sunaikinti teatruose taip lengvai prigyjančius vaizdinių ir proporcijų stereotipus.
Visi žinojo, kad pakviesta kurti spektaklio Jūratė niekada neliks tik dailininke: kartu su režisieriumi dar gerokai iki prasidedant pirmosioms repeticijoms ji būtinai įsitrauks į visą kūrybos procesą. Tokia ji buvo studijų Vilniaus dailės akademijoje laikais, tokia išliko per visą intensyvų savo kūrybos laiką. J.Paulėkaitę prisimena jos dėstytojas, dailininkas, režisierius Vitalijus Mazūras, bendramokslė, scenografė Rasa Kriščiūnaitė, dailininkas, scenografas Gintaras Makarevičius.
Jos meniškumo neįvertinsi
Dailininkas, režisierius V.Mazūras: „Nors mane Jūratė vadino savo mokytoju, man šis žodis netinka, nes niekada nieko nemokiau. Tik sakiau, ko nedaryti ir kokiu keliu reikia eiti. Manau, jeigu žmogus įstoja į aukštąją mokyklą, jis jau turi ką nors mokėti. O trys mano „vaikai" - J.Paulėkaitė, R.Kriščiūnaitė ir Vytautas Narbutas - buvo kaip deimančiukai. Nė vienas jų man nėra pasakęs nei vieno blogo žodžio, kaip ir aš jiems. Tai buvo patys pirmieji mano studentai Dailės akademijoje. Jie buvo saviti, labai įdomūs. Jūratė man visą gyvenimą buvo kaip jauna studentė, - aš jos kitokios ir nemačiau. Tokią ją atsimenu nuo studijų laikų. Ateini į studiją, žiūrėk - baltas, margas šuniukas stovi ant palangės. Klausi: „Iš kur?" Atsako: „Gatvėj radau." Blaiviu protu jos meniškumo neįvertinsi. Ar poetą, muziką galima įvertinti, apie jį galvojant blaiviai?"
Prisijaukino
Dailininkė, scenografė R.Kriščiūnaitė: „Su Jūrate susipažinome per stojamuosius, kai kartu laikėme lietuvių kalbos egzaminą raštu. Tada iš visų vaizduojamųjų menų fakulteto pretendentų vienintelės gavome aukščiausius balus ir viena į kitą atkreipėme dėmesį - aha, šita, matai, raštinga. Į scenografiją tais metais buvo gana didelis konkursas: 12 pretendentų į 3 vietas. Jūratė daugiau bendrų egzaminų nelaikė, nes pagal to meto taisykles žmogus, baigęs mokyklą su pagyrimu ir gavęs aukščiausią balą iš pirmo egzamino, buvo atleidžiamas nuo kitų egzaminų. Prieš tai Jūratė baigė Stepo Žuko dailės technikumą, taip pat su pagyrimu.
Vėl susitikome per specialybės egzaminus. „Kieta, - pamaniau tada, rimta konkurentė, stiprus piešimas, jautri tapyba..." Ji per egzaminus su niekuo nebendravo, o mes, vilniečiai, laikėmės kartu - jautėme net kažkokį priešiškumą jos personai: ne visus egzaminus laikė, kažkokia „mandra", uždara, o kostiumėlis provincialus... Bet abi atsidūrėme įstojusiųjų sąraše. Per pirmąsias paskaitas aš jos gerokai privengiau, o ji, būdama akivaizdžiai brandesnė ir protingesnė, ėmė mane jaukintis ir prisijaukino... Tiesą sakant, taip abi prisijaukinome, kad nebegalėjome viena be kitos: iš ryto - kartu krosas Bernardinų sode, vėliau - paskaitos viename suole, vakare - teatras, naktį - pokalbiai... Ji man atvėrė visai kitokį draugystės supratimą - aš, iš prigimties būdama individualistė, supratau, kad galima kalbėtis nesustojant 9 ar 12 valandų ir vis tiek nepritrūks temų...
Ji buvo kupina tokių puikių idėjų, kad nuolat patirdavau tikrą sukrėtimą ir įspūdį. Manau, jei ne ji, mano kelias į teatrą būtų buvęs daug ilgesnis ir painesnis. Jau po pirmo kurso vasaros praktikos režisierius Jonas Vaitkus Kaune mums užleido savo darbo kabinetą, kur mudvi apsigyvenome ir dirbome su tuometiniu J.Vaitkaus kursu „Elektrą". Tai, beje, buvo jos idėja - kuo arčiau ir kuo greičiau į tikrą teatrą! Jau nuo pirmo kurso mūsų ritualu tapo abipusis scenografinių sumanymų pristatymas: tada buvome viena kitai ir kritikės, ir sąjungininkės. Ji ypač įdėmiai klausydavosi, labai jautriai komentuodavo, ir tai man tapo tikrų tikriausia mokykla mokykloje. Jai taip pat buvo svarbu išgirsti mano nuomonę, prašydavo kuo atviresnės reakcijos. Vėliau, kai baigėme studijas, ji dažnai sakydavo: „Žinai, kaip man trūksta tų mūsų pokalbių, gal galiu pas tave ateiti 6.30 ir viską papasakoti."
Studijų metais, tiesą sakant, man atrodė, kad visus spektaklius statome kartu. Net jautėme atsakomybę viena už kitos darbus. Mūsų tandemas pasireiškė tik vieną kartą, kai kartu su Algiu Latėnu tuometiniame Akademiniame dramos teatre statėme „Aprengėją". Mane ji įkalbėjo kurti šiam spektakliui kostiumus. Abi jautėme nostalgišką bendravimo alkį.
Jūratės nenorėčiau vadinti teatro dailininke. Dar studijų metais ji daug kalbėjo apie tai, kad dėstant scenografiją per daug laiko skiriama piešimui ar vaizdavimui, t. y. mus versdavo kopijuoti epochų kostiumus iš istorijos knygų, perpaišinėdavome graikų freskų fragmentus, pertapydavome bizantiškas ikonas. Ir tai vadinosi medžiagos rinkimu. Vėliau šį terminą mudvi pradėjome vartoti iš šalies stebėdamos žmones, jų elgseną, išvaizdą... Tai mums atrodė svarbiau, labiau reikalinga teatrui. Dėl to nuo trečio kurso išsireikalavome, kad būtume mokomi režisūros pagrindų - tuomet atėjo dėstyti Dalia Tamulevičiūtė.
Jūratė buvo daugiau nei teatro dailininkė. Pastaraisiais metais ji mažai piešė, beveik visai to nedarė - fotografuodavo, braižydavo, rinkdavo objektus ir genialiai visa tai sugebėdavo „įveiksminti". „Dekoravimas" jai buvo svetimas, o jau terminas „teatro dekoracija" ar „teatro dekoratorius" jos kontekste skamba tiesiog juokingai. Gal Jūratė padėjo pagrindus naujai teatrinei profesijai atsirasti, profesijai, kuri dar neturi pavadinimo - tokio įprasto kaip scenografas, režisierius, kompozitorius, aktorius? Gal ji tiesiog aplenkė laiką?"
Neribota vaizduotė
Dailininkas, vaizdo menininkas, scenografas G.Makarevičius: „Neprisimenu, kada ir kur mes susitikom, galbūt tai buvo tokia erdvė, kurioje nė vienas mūsų niekada nebuvom realiai, bet gal todėl ir susitikom... Mūsų ryšiai susiję vien su kūryba, o jei būdavo kokių nors kitokių susitikimų, visada įsiveldavome į pokalbius apie meną, teatrą, kiną, - laikas liedavosi laisvai, ir niekada nebūdavo gaila prakalbėtų valandų. Aš gyvenau meno pasaulyje, o Jūratė - teatro. Vėliau pasirodė, jog tai - vienas ir tas pats. Mes buvom draugai, ir mūsų bendravimas suintensyvėdavo, kai kartu kurdavome.
Jūratės išskirtinis kūrybos bruožas buvo vaizduotė, kurią ji sugebėjo išsaugoti net ir realybėje. Kurdama scenografiją ji principingai kovojo dėl „vidinio matymo" perkėlimo į teatro erdvę, į konkretų teatrinį veiksmą. Jūratė puikiai jautė teatro kontekstą ir drąsiai „žongliravo" tuo, nepasiduodama stenografiniams ir teatriniams sentimentams. Jūratei svarbiausia menininko ir žmogaus savybė buvo gyventi ir kurti be kompromisų."
