Nacionalinėje dailės galerijoje vasaros sezonui atidaryta paroda „Tadeusz Kantor. Tapyba. Teatras" - didelis įvykis Lietuvos teatro pasauliui (kuratorius - Józefas Chrobakas iš Kantoro kūrybos dokumentacijos centro „Cricoteka" Krokuvoje). Šiam tapytojui, scenografui, režisieriui, kelis XX a. dešimtmečius buvusiam daugelio lietuvių teatro praktikų ir dailininkų neakivaizdžiam mokytojui, suteikta šiuo metu garbingiausia Lietuvoje parodinė erdvė. Nors pati Tadeuszo Kantoro (1915-1990) kūrybos prigimtis prieštarautų oficialiems meno pristatymams ir įvairioms sureikšmintoms parodoms, šiandien ši paroda - geriausia, ką galima skirti šiam garsiam lenkų avangardistui.
Kantoras savo mąstymo kultūra artimas mūsų kraštui. Netgi tie, kas apie jį nieko nežino, vos papuolę į parodą gali pasakyti, kad „tai kažkur matyta, pažinta". Lietuviams artimos faktūros medis, linas, natūralios spalvos, maišai, dėžės... Ši paroda - lyg nostalgiška kelionė į praeitį, nebyli nespalvota fotografija, į kurią įsižiūrėjus, atsiveria begalės neįkainojamos vertės detalių. Kantoro - tapytojo, scenografo ir režisieriaus pasaulis pristatomas naudojant jo piešinius, eskizus, tapybą, asambliažus, sceninius objektus, taip pat video, fotografijas - visa tai sudaro didingą sistemą, kurią net sunku priskirti vienam menininkui.
Nedetalizuojant Kantoro kūrybinės biografijos, svarbiau suvokti, kokią jis darė ir daro įtaką šiuolaikiniams teatro praktikams ir teoretikams. Kiekvienas menininkas, kurdamas naujus dalykus, laužo nusistovėjusias normas. Todėl šis Kantoro kūrybos pristatymas tampa svarbus ne vien istoriniu požiūriu, bet ir suvokiant „antinorminio" pasaulio būtinybę, be kurios meno egzistavimas neįmanomas. Parodoje pristatomi šio menininko darbai svarbūs ne tiek manifestine savo prigimtimi, kiek sugebėjimu per savo autentiškus išgyvenimus sukurti laikmečio ir jame gyvenusių žmonių tragedinį katarsį. Žiūrovas, įsigilinęs į temas, situacijas, siužetus, atkuria istoriją, kurioje neišvengiamai dalyvauja, nežiūrint į skirtingų kartų patirtį. Gilus Kantoro subjektyvumas, ypatingai asmeninis pasaulio suvokimas jo meną daro universaliu, savo turiniu nesenstančiu. Užtenka vien pamatyti instaliaciją - išgąsčiu įkalintą klasę, tų mokinių akis, ir prieš tave atsiveria visas istorinis laikmetis. Lyg filme sukasi siužetai, prisiminimai, nors konkrečiai ir nebuvai jų dalyvis. Nostalgiško valso ritme, kuris skamba parodos fone, supranti, kad tai ne atskirų žmonių istorijos - tai didžiulio, dar nebaigto rašyti romano dalis. Kantoras tokiais vaizdinių scenarijais sužadina žiūrovo atmintį.
Į žemę susmegusi nedidukė kaimo mokykla, pro kurios mažą langelį vidun gali pažvelgti tik pritūpęs: baltintos sienos, byrantis tinkas, ant mokytojo staliuko pastatytas kryželis, - detalių nedaug, bet jos visos tave vedžioja po praeities „kasdienybės žemėlapį". Regimas vaizdas suteikia pasitikėjimo savimi, nes jis pirmiausia persismelkia į tavo atmintį. Dar 1946 metais parašytame straipsnyje „Sceninės plastikos įtaiga" Kantoras sakė: „Meno kūrinys - tai ne realios tikrovės atvaizdas ar veidrodinis atspindys, tai jos atitikmuo, nusakomas gyva kūrinio medžiaga ir su ja susietomis priemonėmis. Šių priemonių išsaugojimas ir jų toleravimas sukuria meninę tiesą. Sceninės materijos savitumas ir giluminis žavesys kyla iš jos nepastovumo ir menamo trapumo, tam tikros specialios improvizacijos."
Parodoje per tikrus objektus, natūralistines, lengvai atpažįstamas dekoracijų detales griaunamas stereotipinis mąstymas. Kurdamas naują scenos realizmą, Kantoras konkrečiais objektais renovuoja žiūrovo abstraktųjį mąstymą.
Kantoro parodos proga atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos ekspozicija praplečia jo meno suvokimo ribas, pristato lietuvišką asambliažo meną ir leidžia suprasti, kad lietuviai niekada nebus hepeningų išmanytojai, nes jų mąstymas labai pragmatiškas, todėl vieno ar kito dailininko darbai taip ir liko atskirais, viduje „nesivystančiais" daiktais, o Vakarų avangardas buvo įsisavintas pavėluotai, nedrąsiai ir fragmentiškai.
Kantoras rašė: „Spinta tapo mano l´objet trouvé (atradimu - pranc.). Stovėdamas scenoje (teatras „Cricot 2", 1957) kaip vienintelis daiktas, ji išties atliko svarbiausią įvairių žmogiškų reikalų ir paslapčių katalizatoriaus vaidmenį. O 1961 m. Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus pjesėje „Mažame dvarelyje" (taip pat „Cricot 2") tapo vienintele scenos erdve. Kitaip tariant, visu pasauliu." Tokį jausmą galima patirti ir šioje parodoje. Vos įėjus į ją susiduri su spinta („Rūbinė" iš spektaklio „Meilutės ir baidyklės", 1973), kuri veikia ne tiek kantoriškos retrospekcijos prasme, kiek savarankiškai. Rodos, „prarastojo" laiko reliktas, tačiau jo prasmių galia - šamaniška: ji veikia taip pat, kaip ir tuomet, prieš pusšimtį metų meną kūrusius avangardistus.
Kantoro paroda - tarytum spinta su dviguba siena, kupina paslaptingų, daugiareikšmių prasmių. Nors ji atvira, ji mus įtraukia vidun kaip gera pjesė, kurios pasaulyje gyvena ne tik personažai, bet ir jos skaitytojai, o vėliau - ir žiūrovai. Kantoras nesistengia mūsų suklaidinti ar tiesiog apgauti. Jo mąstymas atviras, išgrynintas, tad nejučiom tampi jo draugu, nekreipdamas dėmesio į seniai laike „užkonservuotus" dalykus.
Kantoras daiktų metaforas (spintos, skėčio, kuprinės) naudoja vaizduotei sužadinti. Ypač įdomu stebėti kuprinės transformacijas. Kuprinė jo vaizduotėje tiek daug kartų materializavosi, kad tai galėtum sulyginti su lietuvių teatre per daugelio režisierių ir choreografų rankas perleistų lagaminų prasmėmis. Lietuviai iš teatro į teatrą, iš spektaklio į spektaklį keliauja su lagaminais, o Kantoras - su tiek pat gyvenimo „mačiusiom" kuprinėm. Tik jos sukurtos paties dailininko, didelės ir mažos, jose telpa ir visas gyvenimas, kartais jos net atstoja personažo kostiumą, tiksliau, sukuria jo veiksminį pagrindą. Didžiulėje baltoje Nacionalinės dailės galerijos erdvėje lengvai nusikeli į juodą kamerišką Kantoro teatrą, kurį jis kuria ne vien savo gyvuoju teatru ar sceniniais objektais, bet ir eskizais, pilnais čia pat išgyvenamo dramatizmo.
 |
| Spektaklio „Mirusi klasė” scenografijos fragmentas. Tomo Kapočiaus nuotrauka, Lietuvos dailės muziejus. |
Kantoras jaučia mirtį, todėl jo kuriamo pasaulio realybę ir anapusybę skiria plonytė pertvarėlė. Mes to neregime, bet Kantoras to nuslėpti negali. Gal dėl to šis dviejų pasaulių artumas toks sukrečiantis.
Dailininko mąstymo sferų niūrumas persismelkęs kiekviename sukurtame darbe. Dirbtinam natūralizmui Kantoras radikaliai smogė naudodamas „nesugadintas" medžiagas ir „nesugadintą" mąstymą. Atsisakydamas schemų, taisyklių ir beprasmių prigalvojimų, jis sukuria egzistencinę tikrovę, kurioje kiekvienas norintis atranda tiesą, vedančią gilyn. Tokia kantoriška kelionė su už tave didesne ar pačia mažiausia kuprine gyvenimą paverčia ne poetine metafora, o faktūriškai sodria kasdienybe.
Laisvai interpretuodamas literatūrinį tekstą, Kantoras kūrė formos eksperimentams atvirą erdvę, kuri leidžia jo kūrybą vertinti kaip universalų, daugiafunkcinį meno reiškinį. Todėl Kantoro palikimas aktualus ir šiandieniniams tyrimams, kurių perspektyvos nuolat atsinaujina. Gal dėl to Kantoro kūryba žavisi postdraminio teatro tyrinėtojai (ryškiausias - Hansas-Thiesas Lehmanas) ar daugelis garsių režisierių (Kristianas Smedsas jį laiko savo mokytoju). Atsiminimai, sapnai, neįmanomas ar beformis („informel") teatras ilgainiui aranžavo laisvojo teatro sąvokas, leidžiančias atsirasti moderniam veiksmui. Ieškodamas naujų teatro formų, Kantoras sukūrė metodus, įteisinančius eksperimentinę teatro evoliuciją, kurią tęsia šiandienos kūrėjai ir teoretikai.
Parodoje svarbią vietą užima ambalažai. Tai ne tik Kantoro kūryboje atsikartojantys motyvai, bet mūsų meninėje kultūroje įprasmintos veiksmo kompozicijos. Skėčių ambalažams skirta net visa atskira erdvė. Kantoras juos kūrė, kai norėjosi „ką nors pranešti, / ką nors labai svarbaus, / esminio, / asmeniško." Ir pranešė. Daugelis jo kūrybą pažinusių lietuvių menininkų mena iki šių dienų atmintin įstrigusius įspūdžius, pirmą kartą Lenkijoje išvydus „iš nieko sukurtas metaforas" - skėčiai nugulė ne vieno dailininko asambliažuose.
Šios parodos kontekste ne sykį buvo galima prisiminti Vitalijų Mazūrą. Ir ne tik dėl skėčio, kurį jis naudojo kaip centrinę scenovaizdžio detalę ir „Lakštingaloje", ir daugelyje savo lakios fantazijos pripildytų spektaklių.
Mazūras - kaip Kantoras: universalus, atveriantis ištisus formų ir prasmių lobynus, nors šiandien jis daugiau žinomas tik teatro praktikams, nes nemokame „hepeningiškai" reflektuoti aplinkos, rūpinamės tik „įformintais" reiškiniais. Neabejoju, kad šalia Kantoro surengta Mazūro paroda būtų pristačiusi ne vien „mirusią klasę", bet sukūrusi gyvą ekspozicinę dramaturgiją. Abiejų šių menininkų išraiškingumo perteklius virto savarankiškais meninės energijos pliūpsniais.
Nacionalinė dailės galerija Kantorui skyrė ypatingą dėmesį, išleidusi išsamią parodą lydinčią katalogą-knygą, kuri turėtų būti atskirai įvertinta, nes tai pirmasis išsamus menininko kūrybos pristatymas lietuviškai. NDG parodinės veiklos kontekste Kantoras užima istoriškai pateisintą vietą, o lyginant su didelės erdvės reikalaujančiais danų tapytojo neoekspresionisto Pero Kirkeby kūriniais (Lignum vitae), sugrūstais mažutėje erdvėje, Tadeuszas Kantoras atrodo aristokratiškai. Nuosekliai vystydamas savo teatrines ir vaizdų plastikos idėjas, ir šiandien jis išlieka ekstremaliu kūrėju, prisipažindamas: „Už hepeningą leisčiausi būti nužudomas."
