Ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje) atidaroma vieno žymiausių XX a. Lenkijos avangardo menininkų ir teatro reformatoriaus paroda „Tadeuszas Kantoras. Tapyba. Teatras„ (veiks iki rugsėjo 2 d.). Paroda surengta bendradarbiaujant su Tadeuszo Kantoro kūrybos dokumentacijos centru „Cricoteka“ Krokuvoje. Projekto partneris - Lenkijos institutas Vilniuje.
Tadeuszas Kantoras (1915-1990) - lenkų režisierius, teatro reformatorius, tapytojas, piešėjas, scenografas ir teoretikas, padaręs įtaką visam XX a. pabaigos pasaulio scenos menui. Jis buvo hepeningų ir meninių manifestų autorius, Krokuvos (1967-1968) ir Hamburgo (1961) dailės akademijų profesorius, ženkliai prisidėjęs prie avangardo terpės formavimosi Lenkijoje, ypač Krokuvoje. Savo šalyje menininkas daugiausia bendradarbiavo su svarbiomis naują, avangardinį meną populiarinusiomis galerijomis „Krzysztofory„ Krokuvoje ir „Foksal“ Varšuvoje. Čia jis rengė naujo meno parodas ir hepeningus.
Po tapybos ir scenografijos studijų Krokuvos dailės akademijoje (1934-1939) Kantoras įkūrė ar įkvėpė kūrybai kelias menines grupes: Krokuvos Nepriklausomą pogrindinį teatrą (1942-1944), Jaunųjų dailininkų grupę (1943-1947), Menininkų klubą (1948-1949), 1957 m. atnaujino prieškarinės „Krokuvos grupės", maištavusios prieš tradicinį akademinį meną, veiklą.
Nuo 1955 m. Kantoras vadovavo savo įkurtam „Cricot 2„ teatrui. Pradėjęs nuo „žaidimų su Witkacy“, kuomet statė spektaklius pagal šio žymaus lenkų dailininko ir dramaturgo kūrinius (nuo 1956 m.), vėliau ėmė režisuoti pasiremdamas autobiografiniais epizodais (nuo 1975 m.). Jis sukūrė įvairias teatro koncepcijas pagal savo spektaklių pobūdį, tokias kaip „beformis (informel) teatras„, „nulinis teatras“, „hepeningo teatras„, „neįmanomas teatras“ ir „mirties teatras„. Tadeuszo Kantoro teatrinė kūryba buvo stipriai susijusi su jo daile. „Tai buvo meilės trikampis. Aš, tapyba ir teatras“, - rašė menininkas. Dailės objektai, scenografija spektakliuose vaidino kaip ir aktoriai, sulipę su dekoracijomis ar jų dalimis (vadinamieji „bioobjektai„). Nuo 1969 m. su „Cricot 2“ teatru Kantoras daug kartų gastroliavo visame pasaulyje.
Kantoro dailę įkvėpė anuomet naujos meno kryptys - siurrealizmas, beformė dailė (Informel) ir konceptualusis menas, su kuriomis jis susipažino dažnų gastrolių užsienyje metu. Nuo 1964 m. dailėje ir teatre jis plėtojo savo sukurtą asambliažo meninę viziją, kurios kelis pavyzdžius galima išvysti šioje parodoje.
Ekspozicijos pradžioje rodomas scenografijos fragmentas iš spektaklio „Baliadina„. 1943 m. Nepriklausomame teatre pastatyta Juliuszo Słowackio pjesė tapo karo metų pogrindinės Krokuvos sensacija. Ypatingo dėmesio nusipelno teatriniai objektai, sukurti „Cricot 2“ veiklos metais: „Rūbinė„ iš spektaklio „Meilutės ir baidyklės“ (1973) ir mokykliniai suolai su mokinių ir jų prižiūrėtojo manekenais iš kultinio Kantoro spektaklio „Mirusi klasė" (1975).
Pirmą kartą publikai pristatomas rekonstruotas Tadeuszo Kantoro kūrinys - spektaklio „Mažame dvarelyje„ trečiojo pastatymo, sukurto 1969 m. vokiečių filmui „Maišai, spinta ir skėtis“, scenografija. Šis 1966 m. Vakarų Vokietijoje parodytas spektaklis (pakeistu pavadinimu „Spinta" - Der Schrank) žymi tarptautinio Kantoro pripažinimo pradžią.
Šio menininko kūryba darė įtaką ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos meno scenai. Kantoro studijoje lankėsi Vincas Kisarauskas, jo kūriniai padrąsino Valentiną Antanavičių imtis asambliažo technikos. 8-oje NDG salėje rodoma specialiai parengta Lietuvos dailininkų, 7-ame dešimtmetyje kūrusių asambliažus, paroda, sudaryta dailėtyrininko Viktoro Liutkaus.
NDG inf.
