Vienos festivalio reklaminis vaizdas (vizualas) - du identiški juodaodžiai valytojai stovi abipus praskleistos uždangos, bet vietoj scenos - siena su paveikslu, kuriame matomas plaukiantis burlaivis. Viename vaizde sudėlioti festivalio reikšminiai akcentai: migracija ir pigi darbo jėga, scena ir joje - romantiškoji utopija.
Utopiją idealiausiai festivalyje išreiškia Ariane´os Mnouchkine ir jos „Théâtre du Soleil" spektaklis „Beprotiškos vilties sudužimas. [Aušros]" (Les Naufrages du Fol Espoir [Aurores]). Žinoma, jau pats režisierės vardas magnetizuoja (tai ir dar vienas asmeninės utopijos išsipildymas - pamatyti gyvai Mnouchkine spektaklį): legendinė 73 metų „Saulės teatro" kūrėja, ano amžiaus 7-ajame dešimtmetyje populiaraus teatro-komunos modelio kūrėja, išlaikiusi jos principus iki šiol (čia ji stovi greta Peterio Brooko ir Eugenio Barbos), įvairių teatro kalbų ir technikų (commedia dell´arte, kaukių teatras, Brechto, lėlių bunraku, japonų, indų, Balio salos ritualai) sintetintoja, su žiūrovais kalbanti apie kertinius visuomenės lūžius ir istoriją. Idealistiškoji humanistė. Kairuolė iki pašaknų. Pradedanti kurti savo teatrą jau nuo (o taip, tai taip pat legenda) pat įėjimo į pastatą ar važiavimo į jį: jei tai rodoma jų namuose, Paryžiuje, tenka keliauti į prie Vensano miško įsikūrusias ginklų gamyklos „La Cartoucherie" erdves, o visa transporto instrukcija išdėstyta reklaminiuose lapeliuose.
Taip pat ir čia: Vienos mugių ir kongresų centro fojė nustatytas medinėmis, tarsi laivo prekių dėžėmis, kurias pasiima į tolimą kelionę išsiruošusieji (dėžėse - programėlės, nuolatinės Mnouchkine spektaklių „libretistės" feministės Helene Cixous knygos, diskai su spektaklių įrašais). Tai ir bus kelionė, kuri truks visą šimtmetį, o eidami link salės regime teatrinio triumo skerspjūvį: aktoriai rengiasi spektakliui, ir per nėriniuotas užuolaidas matome jų grimo staliukus, - net ir lempos, šepetėliai ar kėdės dvelkia XX a. pradžia. Šis ritualas - praeiti besigrimuojančius aktorius - būtinas „Saulės teatre": jis primena, kad atėjai į svečius, esi čia laukiamas, bet žiūrovams nebus vaidinama, kad teatras atsiranda staiga, iš niekur. „Žiūrovai nusiima kaukes, aktoriai dedasi", - kažkada kalbėjo Ariane Mnouchkine. Čia mes ateiname pas juos, o aktoriai susodina publiką ir pasiūlo spektaklio laiką praleisti kartu. Šįkart „La Cartoucherie" persikelia į Vieną - mugių centre sukurta identiška scena, net pasirūpinta dienos šviesa pro stogą, suolai - medinės pakylos. Bendrumo nuotaika taip pat kuriama panašiais (kiek galima spręsti iš dokumentinių filmų apie Mnouchkine) metodais: kai buvo sužinota, kad dalis žiūrovų nuvažiavo į kitą mugės paviljoną, režisierė pati išėjusi paprašė publikos kantrybės ir persėsti į centrą, kad pavėlavusieji netrukdytų ir sėstų į kraštus. Teatras čia atviras - įdomu, kad jis, toks sukurtas prieš 50 metų (pradžia buvo 1964-aisiais), puikiai susikalba kaip vienmetis su dabartiniais scenos darbais, vengiančiais užkulisių paslapčių.
Žaidimas ne teatru teatre, o trigubas. Programėlėje parašyta: „Juliana Carneiro da Cunha, kuri įsikūnijusi į Madam Gabriel, Žano LaPaleto seserį ir kino kūrėją, kuri vaidins: Madam Paoli; italų emigrantę; indėnę motiną". Taigi, čia matysime teatrą, kuriame jau sukurti personažai vaidins mūsų akyse sukamo filmo veikėjus. Ir aktoriams/personažams įėjus į erdvų saulės nušviestą saloną, atsiveria XIX ir XX amžių sandūra, tokia šviesi, kelianti begales vilčių, nostalgiška ir drauge patetiška, kai žmonės vaikščiojo lėčiau ir išdidžiau, stovėdavo lengvai teatrališkomis pozomis, o jų sąmonės, vadinasi, santykių negožė industriniai ir informaciniai atradimai, kurie jau buvo gimę - gariniai traukiniai, fabrikinė gamyba, vaizdų reproduktoriai fotografija ir kinematografas. Pastarasis čia yra priemonė, tikslas ir turinys: per visą spektaklį bus sukamas filmas, o drauge regime rekonstrukciją, kaip tuomet buvo kuriamas kinas.
Dar tais laikais nebuvo užgesęs nei troškulys naujiems atradimams, nei sudužusi viltis romantiškoms utopijoms, - priešingai, amžiaus pradžia žarstė aušros pažadus. Mnouchkine pasitelkia nebaigtą Jules´o Verne´o 1897 m. romaną „´Džonatano´ sudužimas" (Les naufragés de Jonathan) ir apysaką „Į Magelaniją" (En Magellanie), kuriuos scenai adaptavo Helene Cixous. Ir jei siužetas literatūrai atrodo pernelyg dirbtinis ir galėtų kelti įtarimų dėl pagrindinės linijos, paklydusios abejotinuose takeliuose (gal dėl to romanas ir nebaigtas), tai tuomet tik gimstančiai naujai raiškai - kinematografui, kaip jį šiandien matome - jis idealus: kiek tuo metu buvo kuriama sentimentalių, šabloniškų ir iš teatro pozų neišsivadavusių kūrinių! (Ir jei šlovingas teatrologas Georges´as Banus spektaklį pristatančiame esė sukamą filmą prilygino Griffitho kinematografui, sutikčiau nebent dėl epiško užmojo, bet ne dėl kino kalbos ir naujoviškų (lyginant su spektaklio „filmu") Griffitho aliuzijų, paralelių su biblijiniais laikais - prisiminkime „Nepakantumą").
 |
| Nuolatinis filmo kūrimas |
Prieš mūsų akis personažų kuriamas filmas prasideda nuo Austrijos-Vengrijos erchercogo svajonių apie naująją Europą ir nuo jai kuriamo manifesto, pabrėžiančio lygias visų teises, nukreipto prieš kolonializmą ir sustiprinto skambiomis Victoro Hugo frazėmis, - erchercogas už tai, be abejo, tuoj pat bus nužudytas. O jo pasekėjai iškeliaus apgyvendinti naujų žemių Australijoje, tiksliau - sukurti jose savo idealią valstybę. Kadangi politika persimeta į Angliją, kur karalienė Viktorija drauge su Charles´u Darwinu išsiaiškina, kad Folklendų salos ir Gerosios Vilties ragas aiškiai nepriklauso niekam, tame pačiame laive atsidurs ir žemėmis suinteresuotieji, ir aukso beieškantieji. Taip laivas, skambant „Internacionalui" pakrikštytas „Beprotiška viltimi", taps savotiška Europos Nojaus arka, kurion sugužės įvairių sluoksnių ir interesų žmonės. Toliau - peripetijos laive ir žemyne, bandymai prisijaukinti (nugirdyti, papirkti) indėnus ir Čilės gubernatorius, kol viskas baigiasi banalia alternatyva „auksas arba meilė/siela". O kino aikštelėje kūrėjai - bendražygiai, šeimos, pažįstami - sukdami filmą pagrečiui gaudys naujienas apie beįsiplieskiantį Pirmą pasaulinį, apie tarptautinį Internacionalą, apie prancūzų socialistų vado Jeano Jaures´o nužudymą, ir reaguos į tai savo kūryba. Drauge - mylės, pyksis (tik dėl kino!), statys dekoracijas, klausys muzikos ir vėl suks kameros rankenėlę.
Beveik keturių valandų spektaklyje didžiausią erdvę užima kino kūrimas. Į tai galima užsižiūrėti net ir nesekant siužetinės filmo linijos: Mnouchkine, emigranto iš Rusijos žydo kino prodiuserio Alexandre´o Mnouchkine´o duktė, pati susukusi keletą juostų, taip detaliai rekonstruoja menkiausius kino rakandus, kad žaviesi jų prikėlimu gyvenimui: čia ir senovinė dūmų mašina, ir dirbtinis sniegas ar vėtros įspūdis (siūlu traukomas „plazdantis" herojaus šalis ar apsiausto skvernas). Režisierė puikiai išmano kino kaip iliuzijos kūrimą ir tai itin gražiai išviešina: apšvietimu atskiriami kadrai ir titrai, bet matome ne vien tai, kas filmuojama, bet ir kas dedasi už kadro, tik žiūrovui nuolatos tenka „perjungti" žvilgsnį iš „kino kadro" į bendrą, su visais „užkulisiais". O ten - ideali kino komanda, namo savininkės Felix Courage - aliuzija į „Mutter Courage" - svečiai: jie drauge traukia virves, momentaliai keičia dekoracijas, „vaidina" žuvėdrą ant strypo, bėgioja, čiužinėja po sceną. Kamera pasisuka kitu kampu, reikia staigiai keisti planus, ir stovyklos persibazuoja, lėkdamos į kitą flangą, permesdamos virves ir koordinuodamos aikštelę kaip laivą per audrą (tai irgi bus parodyta), - gimsta puiki choreografija. Filmas kartu yra ir to romantiško laivo statymas, - iš tų pačių virvių ir audeklo, iš rėjų burėms, laipiojimų į stiebą. Epocha ir stilius tiek svarbūs, kad net nereikia minėti perfekcionistiško grimo - ūsiukų, šukuosenų, apdarų: čia net į vokiečių kalbą išversti titrai turi tilpti ant atitinkamos secesinio stiliaus iškabos ir parašyti to meto šriftu. Aktoriai tik žiopčioja, garsas - vien muzika, sklindanti iš įrašo arba kuriama šone nuolat sėdinčio taperio (nuolatinis Mnouchkine spektaklių kompozitorius Jeanas-Jacques´as Lemêtre´as, kuris groja pianinu, būgnais, sitara, violončele ir dar kitokiais instrumentais.
 |
| Kiekvieno sava utopija. Michele Laurent nuotraukos |
Visgi po dviejų pirmos dalies valandų antroje regėti vėl tą patį jau darosi nuobodu - akivaizdžiai pritrūksta stipresnės struktūros ir dramatiškesnio pirmojo spektaklio plano (kino kūrėjų ir juos supančio pasaulio). Tarpais leidžiami nedideli benefisai ar pigoko komiškumo scenelės pavieniams aktoriams, bet čia jau gali spėti, kad jie nebuvo atmesti iš draugiškumo visai komandai. Scenoje pateikiama tikra puota akims, toks plačiaformatis klipas, bet jis dėl savo trukmės ima ir varginti. Gali žvelgti į baldų detales ar regėti idealiai kuriamus to meto tipažus (kino režisierius - lyg sukurtas iš Jules´io Verne´o ir Hugo portretų, indas kapitonas - idealus kapitono Nemo paveikslas; aktorius Serge´as Nicolaï, realiai atsakingas už dekoracijas „Saulės teatre", vaidina už dekoracijas atsakingą dailininką Mesjė Vasilijų ir puikiai kalba rusiškai), - ir visgi norėtųsi žinoti, kuo gyvena ne to virtualaus kinematografo pasaulio žmonės, o jį kuriantieji. Ir koks bus jiems tas „realus" XX amžius.
O amžius suka ratus: tiesiog stebėtis verčia paralelės su šiandiena - fiksuojama anuomet didžiausia emigracija (tada - iš Sicilijos, iš Anglijos į Australiją ar į naujas žemes), bunda kairuoliški judėjimai, bręsta Folklendų salų konfliktas ir rengiama operacija „Dykumos audra" prieš vietinius indėnus. Bet užkariavus žemes utopija nesukuriama: nors skamba žodžiai apie moterų teises, religijos laisvę, minimas Marxas, laisvė, lygybė, brolybė, visi išsišaudo ar išsipjauna. Su nedaugeliu likusių laivas skrodžia audeklo bangas, filmas toliau sukamas. Ir supranti, kad filmo bei laivo statymas tampa spektakliu apie nesibaigiantį valstybės statymą ir visuomenės kūrimą. Patetiškai galima pasakyti - ir laivas plaukia, bet tokios patetikos nepasirodys per maža, kai kamera suka, suka ratus aplink „Beprotišką viltį", kol pamatai, kad ji jau atgręžta į mus, žiūrovus - į ateitį.
Apie aplodismentus kalbėti neverta - nebent tiek, kad tai buvo vienintelis festivalyje regėtas spektaklis, po kurio publika atsistojo. Ariane Mnouchkine taip pat stovėjo kampe ir šypsojosi, žiūrėdama į penktąsyk besilenkiančius aktorius: tegul tai bus jų valanda, jie dirbo puikiai. Kažkelinto dugno metafora, skambanti kone kiekviename jos spektaklyje: „Théâtre du Soleil" taip pat yra utopija, į kurią kaskart išsiruošiama kaip į kelionę atrasti naujų žemių - ir savęs. Jos ryžtas ir tikėjimas patvirtina: tai yra įmanoma.
