Mielas Vaidai,
štai jau ir grįžau iš Torunės tarptautinio festivalio „Kontakt´12", kur per savaitę teko pamatyti dešimties šalių dvyliką spektaklių. Šis festivalis buvo dvidešimtpirmas, o man teko lankytis kone visuose, taigi yra ką ir su kuo lyginti. Dabar „Kontaktai" vyks kas dveji metai, į juos bus kviečiami ir debiutantai, pramaišiui su tarptautiniu kas dveji metai vyks Lenkijos debiutų festivalis.
Kai festivaliui po dvejų metų pertraukos buvo atseikėta nepalyginamai mažiau lėšų nei būdavo anksčiau, nebesusirinko čia garsūs pasaulio teatrai, nebuvome pamaloninti netikėtumais (kaip antai, tradicinis Vietnamo lėlių teatras ant vandens prieš keliolika metų), bet ir iš to, ką teko pamatyti, susidaro gan aiškus bendras šiuolaikinio teatrinio proceso vaizdas, gali apčiuopti ryškesnes tendencijas. Tuo labiau, kad fone turi neblogai pažįstamą savąjį teatrą. Mane asmeniškai jos, tos tendencijos, baugina, verčia tolintis nuo teatro ir grįžti prie senų pasijų (gera dailė, muzika, kelionės).
Krito į akis, kad šiandieniame teatre vis mažiau paisoma profesionalumo, o mėgėjiškumas veržiasi aikštėn pro visas įmanomas landas: scena vis dažniau įsileidžia mėgėjiškus ar pusiau mėgėjiškus elementus (įsivaizduokit, kas būtų, jeigu toks polinkis atsirastų muzikų pasaulyje!). Pusiau mėgėjiškumas, manau, susijęs su parengimo spragomis, kur kaltais laikytini pirmiausiai mokytojai, mokymo sistema, o paskui ir mokytiniai. (Lietuvoje ši tendencija kol kas tarsi užmaskuota, bet kas bus, kai esamas ir vis naujai besikuriančias scenas užplūs Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno universitetų absolventai, negavę tvirtos mokyklos?)
Viena iš apraiškų - dramaturgijos statuso pokyčiai (teoriniu lygiu apie tai įdomiai kalbėta Rasos Vasinauskaitės knygoje „Laikinumo teatras"): iš visko matyti, kad dramaturgai nespėja bėgti paskui gyvenimą, paskui drąsius (o kartais tiesiog įžūlius) režisierius, kurie, nesulaukę pjesių jiems rūpima tema, patys (kartais su aktoriais ar literatais) imasi kurti pamatą sceniniam veiksmui. Lietuvoje tai jau seniai su „savo" dramaturgais ėmė daryti režisieriai Jonas Vaitkus („Svajonių piligrimas", „Literatūros pamokos", Rimas Tuminas („Čia nebus mirties", „Nusišypsok mums, Viešpatie"), Eimuntas Nekrošius („Kvadratas", „Pirosmani, Pirosmani...", „K.Donelaitis. Pradžia. Metai"). Čia išvardinau talentingų režisierių inscenizacijas. O kiek būta antrarūšių darbų! „Kontakte" tokių dramaturgiškai silpnų, bet leidžiančių plėtoti sceninį veiksmą spektaklių taip pat netrūko. Dažnas tokio spektaklio literatūrinis tekstas (scenarijus? libretas? - nežinau, kaip jį pavadinti) buvo padrikas ir beveik nepasiduodantis vertimui, todėl mums, festivalio svečiams, buvo išdalinti sinopsiai, kuriuos skaitydamas ne kartą pasijusdavai esąs beprotis, nes ir ten nieko suprasti nebuvo įmanoma! Prieš spektaklį susitikę svečiai vieni kitų klausinėjo, kaip kas suprato tą sinopsį, apie ką gi bus spektaklis ir pan. Sutikime, kad jeigu ne žodinis, literatūrinis tekstas šiuolaikiniame teatre svarbiausia, tai tema turėtų būti plėtojama kitais būdais, o tekstas kompensuotas teatriniu veiksmu, forma.
Ne kartą man atrodė, kad trupė lyg atėjusi iš gatvės, kad tai atviras demokratiškas aikščių teatras, palindęs po profesionalų stogu. Toks man pasirodė olandų teatro „Ro" meno vadovės, režisierės Alize Zandwijk spektaklis „Degėsiai", kuriame kalbama apie tai, ką žmonėms atnešė karas ir suirutė - problemos, artimos Pietryčių Azijai, Afrikai, o taip pat ir europiečiams, dalyvaujantiems tuose nesibaigiančiuose karuose. Bet kalbame apie teatrą - atvirą, bylojantį ir rodantį teatrą, kuriame greta tikro aktoriaus gali būti mėgėjas, apie formą, scenografiją, kuri spektaklyje gali kisti ir būti keičiama. Kuo grindžiamas toks teatras? Greičiausiai - kūrėjų ir stebėtojų entuziazmu. Jo egzistencijos pagrindinė sąlyga - savas žiūrovas. Prieš keletą metų matėme šio kolektyvo vaidinimą, kurio veiksmas vyko didelėje kokios nors valgyklos virtuvėje (o pamenat Alvio Hermanio „Revizorių" sovietinės valgyklos virtuvėje?), kurioje dirba daug įvairiataučių imigrančių; gaminant maistą, kiekviena iš jų čia papasakoja savo gyvenimo istoriją, dainuoja ir šoka, rodo, ką moka ir viskas baigiasi linksma vakariene su žiūrovais, vietinio vyno gėrimu.
 |
| „Kūrinys apie motiną ir tėvynę“. Natalijos Kabanowos nuotrauka |
Daugelio spektaklių temos - sulaužyti žmonių likimai, ekstremalios situacijos, fizinė ir moralinė prievarta, ypač mėgiamos santykių ir jausmų liguistos būsenos (režisieriaus ir autoriaus Fabrice Murgia iš Belgijos pjesė „Žmogėdrų liūdesys", Iwonos Kempos režisuotas diplominis krokuviečių spektaklis „Niūrus vaidinimas, arba Istorija berniukams", Maskvos Kazancevo ir Roščino dramaturgijos centro „Razvalinai/Griuvėsiai" - Kirilo Vytoptovo režisuota Jurijaus Klavdijevo pjesė, kur prisimenama apie karo metus ir Leningrado blokadą, prabylama apie kanibalizmą, ir, regis, metamas priekaištas teoriškai humaniškai inteligentijai; olandų spektaklyje plėtojama Edipo mito parafrazė (motina praranda sūnų, o suaugęs jis, nepažindamas motinos, ją išprievartauja, toji pagimdo ir užaugina jo dvynius, kuriems lemta ieškoti šiurpios istorijos siūlo pradžios). Nuvylė šįkart mūsų pamėgtas vengrų teatras - režisierius Bela Pinteris, parodęs Evos Enyedi pjesę „Mazgotė", kur pasakojama ne ką puikesnė istorija apie vieną bevaikių kaimiečių, kepyklėlės savininkų porą, įdukrinusią dvi merginas iš vaikų namų. Kaimo bendruomenė pasipiktinusi, nes viena jų - čigonaitė. Abi merginos patvirkusios, čigonaitė suvilioja įtėvį, pagimdo jam vaiką, jie turi bėgti į miestą, kitą įdukrą įsiutęs įtėvis sudegina savo duonkepėj... Tikriausiai įsivaizduojat, kas nutinka, kai nagrinėjant tokias „pikantiškas" temas pritrūksta skonio ir saiko?
Didesnį ir net paradoksalų įspūdį man paliko lenkų spektakliai ir naujasis vokiečių teatras, kurie taip pat savaip tęsė išvardytas temas. Vroclavo Lenkų teatras pademonstravo preciziškai ištobulintą, rafinuotos formos - scenografijos, muzikos ir šviesų meno - ansamblį spektaklyje „Kūrinys apie motiną ir tėvynę" (režisierius - Janas Klata). Tačiau suprasti, apie ką byloja scenos kūrinys (ar ne paradoksas?), nebuvo paprasta, nes didžiuma tekstų perkelti į muzikinio kalbėjimo lygmenį; abstrahuotas, užšifruotas ir pats scenos veiksmas. Viename iš šaltinių sakoma, kad tai spektaklis apie iš geto išsigelbėjusią motiną, kuri nori dukrą paversti savo prisiminimų, dejonių, išgyvenimų įkaitu, „ausimi"; lenkų kritikai aiškina, kad jaunos autorės Bożenos Keff knyga, tapusi spektaklio pamatu, apima kur kas platesnį problemų ratą. Jolanta Kowalska žurnale „Teatr" rašo, kad tai lyg palimpsestas, kuriame sluoksniuojasi įvairios istorijos nuo mito laikų, ir skaityti jas galima įvairiai. Vis dėlto į visuotinos problemos lygį, man regis, spektaklis pretenduoti negali...
Varšuvos Gustawo Holoubeko vardo dramos teatras Paweło Demirskio pjese „Jokūbo S. Vardu" (režisierė - Monika Strzępka), kurios veiksmas vyksta dviejose laiko plotmėse - Jakubo Szelios vadovaujamo sukilimo metais ir mūsų dienomis - užgriebė velnioniškai aktualią temą: kas, kodėl ir kokie esame? Mes, lietuviai, dar ir šiandien keliam į aukštybes romantizuotą Tado Blindos, „svieto lygintojo" paveikslą, o spektaklio kūrėjai lenkai stulbinamai netikėtai pažvelgia į savo tautos istoriją, į šaknis ir klausia, ar tik ne žiauriojo Jakubo, niokojusio geriausius tautos atstovus, palikuonys jie yra. Drąsus klausimas ir atsakyti į jį nelengva, nes senoje matome tik visuomenės atmatas, o spektaklis adresuotas lyg ir vadinamajai „viduriniajai klasei", atėjusiai iš tamsaus kaimo. Atmintyje ilgam išliks su giliausiu skausmu išrėktas, desperatiškas finalinis dabartinio Szelios monologas apie į tamsumą grimztantį mūsų pasaulį. Norint geriau suvokti šio spektaklio keliamus klausimus, derėtų vis dėlto perskaityti Demirskio kūrinį ir dar kartą pasižiūrėti spektaklį.
Didžiausia naujove man pasirodė Nurkano Erpulato ir Jenso Hillje (jau žinomų autoriaus ir režisieriaus) mišraus žanro (trileris-drama-komedija) spektaklis „Pasiutęs kraujas". Tai Berlyne įsikūręs jau pripažintas eksperimentinis imigrantų (turkų, arabų ir kitų) teatras „Ballhaus Naunynstrasse", atskleidžiantis skaudžiausias įvairiatautės bendruomenės temas.
 |
| „Juodas pienas”. Ginto Malderio nuotrauka |
Desertui pateikčiau Alvio Hermanio „Juodąjį pieną" - graudų, lyrišką ir daugiaplanį spektaklį, parabolę apie latvių kaimą, jo žmones ir jų drauges - karves (spektaklis daugeliui sukėlė kaimo nostalgiją, viena ori Varšuvos profesorė per aptarimą nesusilaikė nuo pasakojimų apie nuosavą turėtą karvę). Taip pat mūsiškį Oskaro Koršunovo „Dugne", pakerėjusį lenkų publiką ir festivalio svečius. Manau, kad pripažinimą (prizas už geriausią režisūrą) lėmė aktorių meistrystė, atvirumas, gebėjimas koncentruoti savo ir žiūrovų dėmesį. Mane asmeniškai nudžiugino tai, kad nuo premjeros spektaklis išaugo, subrendo, tapo dar individualesnis, dar skaudesnis, o aktoriai, kaip geras kamerinis orkestras, geba groti be savo dirigento, kuris šiuo metu dirba Norvegijoje...
Nežiūrint to, kad su daugeliu festivalio svečių susitikome po neįprastos dvejų metų pertraukos, kontaktai neišblėso ir vyravo jauki atmosfera. Tą jaukumą skatino greta spektaklio organizuoti renginiai - Witoldo Krassowskio fotoparoda „Atsisveikinimui daina" apie scenos senjorus, knygų pristatymai (labai įdomi Januszo R. Kowalczyko prisiminimų knyga „Sugrįžtant prie mano Avinų" - apie įžymųjį Krokuvos kabaretą „Pod Baranami"; almanacho „Pamiętnik teatralny. Tymon Terlecki 1905 - 2000" pristatymas, mažytė ritualinio japonų kagura teatro ištraukėlė, kurią pademonstravo šokėja Mihu Takayasu; „Kontakto" teatrinių plakatų paroda ir kt.) Mes, lietuviai, - Irena Veisaitė, Ramunė Marcinkevičiūtė, Rasa Vasinauskaitė, Rolandas Rastauskas ir šių eilučių autorė - kone kasdien lyg netyčia susitikdavom Šokoladinėje po skėčiais Szeroka gatvėje ir vėl kalbėjomės apie teatrą. Ten man ir kilo parateatrinė mintis: gausiai besikuriančioms benamėms teatro trupėms Lietuvoje skirti apleistus medinės architektūros šedevrus su sąlyga, kad entuziastų trupė pati juos suremontuos (gal ir su paveldosaugininkų pagalba?). Ką Jūs, Vaidai, apie tai manote?
Su geriausiais linkėjimais,
Audronė Girdzijauskaitė
2012, birželio 5.
