Ratu bėga dešimtys suaugusiųjų - vieni dainuoja apie žyduko mušimą pagaliuku, kiti tuo tarpu juda it komiško vesterno herojai, atsiranda rate ir tokių, kurie, užuot bėgę, lėtai vairuoja motorolerį, vieni bebėgdami spėja ir tikėjimo paslapčių mokytis, kiti su diktofonu tas paslaptis įrašinėja, treti bando pasivyti kažkur tolyje bėgantį savo, nes būtent šitą, vaiką, kiti tiesiog lekia pagal rato viduryje stovinčio vaiko - įtariama, jog tai jaunasis Balázsas Gátas - komandas: „apsisukt!", „greičiau!", stop.
Beveik analogiška scena prasidėjęs Árpádo Schillingo spektaklis „Dvasininkė" ir Viktorijos Kuodytės bei Dainiaus Gavenonio „Šitas vaikas" - panašias ir kategoriškai skirtingas problemas panašiais ir kategoriškai skirtingais būdais nagrinėjantys spektakliai. Iš vienos pusės, krétakör´iečiai ieško naujų teatro raiškos priemonių ir eksperimentuoja kartu su skirtingų socialinių kontekstų asmenimis, apskritai, kuria kūrybinės bendruomenės žaidimus. O lietuvių desantas pristato gana kokybišką - kaip pirmakursių egzaminą - tarpdisciplininį reginį, įdomiai ir netradiciškai pateiktą galimybę studentams mokytis teatrinio amato ir drauge stebėti būsimus kolegas, dabar - pedagogus Adriją Čepaitę, Viktoriją Kuodytę ir Dainių Gavenonį, su kuriais pasirodoma scenoje. Iš kitos pusės, „Dvasininkė" - tai ne tik eksperimentinis žaidimas, tai spektaklis-teatras jau ir plačiąja prasme: kūrybinių dirbtuvių metu į „kretakiorišką" būseną įtraukiami ir dešimtys jaunųjų vengrų, gyvenančių Transilvanijoje, kurie adaptuoja savo gyvenimo istoriją Schillingo spektaklio karkasui. Jaunieji teatro kūrėjai - tiek „Dvasininkės", tiek „Šito vaiko" - dirba ne vien su spektaklio dramaturgija, Árpádo Schillingo ar Joëlio Pommerat tekstais, bet ir pasakoja asmenines savo istorijas, tiek autentiškas, tiek tipiškas.
Spektaklis „Dvasininkė" supažindina su grupe vengrų jaunuolių ir kvestionuoja vertybinės sistemos formavimo priemones, atkreipia - kone humoristiškai - dėmesį į romų klausimą. Pagrindinės herojės, dvasininkės teatro mokytojos, buvusios aktorės iš Budapešto Lillos Gát, jos sūnaus, mažylio Balázso Gáto ir scenoje nei ekrane nepasirodančio, bet niekur nuo kitų dviejų Gátų nenutolstančio tėvo dėka yra kuriami ištisi pasauliai: tiek mikrokosminis, perteikiantis vieno asmens potyrius ir kajišką krislą aky, tiek per vienos (irstančios) šeimos prizmę kuriantis punktyrinį bendruomenės ir net tautos žemėlapį. Ne menkiau išryškinamas ir tarsi pašalinis periferijos pasaulis, sostinę suvokiantis kaip pateptųjų, išmanesnių, gal net labiau ar greičiau evoliucionavusių asmenų būvio erdvę. O „Šitas vaikas" tėra tik kokybiško pedagoginio proceso pavyzdys - lyg ir suprantamas kaip NDA dalis, bet niekaip nesuprantamas, kaip gali tapti LNDT, o ne LMTA produkcija. Visgi tyčinis ar ne, produktyvus LMTA ir LNDT bendradarbiavimas šiųmetinei NDA - tik į naudą.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų, bakalauro ar magistrantūros studijose besimokančių ar jas bebaigiančių šioje NDA nemenkas būrys. Be jų neapsiėjo nė vienas lietuviškas spektaklis: studentai tiek plakėsi kartu su Jankevičiaus baltais balandžiais, tiek (homo)seksualiai palaikė transatlantinius pokalbius skaipu, žudė ir leidosi žudomi skustagalviškai pornografiškoje dekoracijų dirbtuvių apsuptyje, tiek scenoje, tiek ir ekrane iš lūpų nepaleisdavo tėvų vardo, o iš rankų - jaunatviškai žalių striukių, kūrė savo nenormaliai normalius pasaulius jau normalia tapusioje nenormalioje aplinkoje.
Tarkim, Teklės Kavtaradzės (beje, irgi LMTA kino dramaturgijos studentės) ir režisierės Gabrielės Tuminaitės „Namisėda. Arba pilnas kambarys personažų". Ir nors pirmo kurso magistrantūros studijas bebaigianti Virginija Kuklytė labai stengiasi papasakoti apie personažus, daugiausia klausimų kelia Kosto vaidmenį vietoj „Versmėje" pasirodžiusio Vaido Kublinsko užėmęs Martynas Nedzinskas. Jis - puikus. Organiškas, įdomus stebėti, pagyvinantis veiksmą, natūraliai tampantis ne vien istorijų klausytoju, bet kartais ir epicentru. Tačiau daugiausia personažų telkiasi būtent jame. Ir ne (tik) dėl aktorinio meistriškumo. Veikiau dėl režisierės abejonės. Kostas - tai 10-12-metės bendražygis, sutikęs su bendraamže žaisti jos žaidimą? Ar tikrai Šnipiškėse esančio kaubojų baro savininkas, iš pradžių, dėl nepaaiškinamų priežasčių, sėdėjęs tarp mūsų, žiūrovų, o paskui, iškviestas į sceną, toliau tęsęs savo barmeno karjerą? O gal jis - neegzistuojantis, vienas iš Kuklytės personažo kuriamų sceninių vaiduoklių? Aiškiai nesukurta personažo koncepcija tampa akmeniu namisėdos kambary - jį galima padėti ir vienur, ir kitur, bet funkcija - tik dekoratyvinė.
 |
| Virginija Kuklytė „Namisėdoje”. Kamilės Žičkytės nuotrauka |
Virginijos Kuklytės Namisėdos gaivališkam intensyvumui tarpais virstant nepamatuotu infantilumu tampa gaila „Versmės" festivalio metu atrastų niuansų. Bet kuriuo atveju, šis spektaklis vertintinas kaip procesas, jau vien dėl dramaturgės, režisierės ir aktorės susitikimo. Namisėda „Versmėje" ir NDA - du skirtingi asmenys. (O „Namisėda" viename ir kitame kontekste - du skirtingi spektakliai.) Ir, nors su išimtimis, vis dėlto namisėdos personažai Virginijos Kuklytės įkūnijami puikiai. Aktorės psichofizika ir prigimtis suteikia istorijas kuriančios merginos portretui netikėto braižo ir net spalvų. O kai režisierė išsiaiškins, kas iš tiesų per vienas yra Kostas, spektaklis, manau, bus neabejotinai rekomenduotinas jaunam žiūrovui. Ypač jei, kaip planuojama, keliaus po mokyklas. Dėl mobilumo nesiginčijama.
Kitaip su Gabrielės Labanauskaitės ir Yannos Ross spektakliu „Raudoni batraiščiai" - vien dėl pagrindinės scenografijos „detalės", Lietuvos nacionalinio dramos teatro gamybinių dirbtuvių erdvės. Spektaklio dalininkė Eglė Eigirdaitė puikiai susidorojo su netipiška erdve, suteikdama galimybę aktoriams ir režisierei simultaniškai modeliuoti scenas skirtinguose gamybinių dirbtuvių užkaboriuose, nematomas žiūrovui vietas tiesiogiai transliuojant į videoekraną. Ekranas tapo ne vien krištolo rutuliu, kuriame įžiūrime nematomas erdves, bet ir savotišku mediumu tarp San Franciske gyvenančio Kajaus (Martynas Vaidotas) ir, suprask, skustagalvių auka tapusio Jono (Julius Paškevičius).
Lygiai tiek, kiek spektakliui šarmo suteikia jo erdvė bei jaunieji aktoriai - Raminta Verseckaitė ir LMTA aktorinio meistriškumo magistrantai, naujausias Vaitkaus pedagogikos produktas, - tiek iš galimai įdomaus spektaklio atima dramos lėkštumas. Autorė Gabrielė Labanauskaitė, viena iš festivalio „Versmė" favoričių, vistik dramos nepavertė visapusišku spektakliu. Kaino ir Abelio motyvų turinti fabula pastarųjų neišryškino, šalutinės - tokios kaip priverstinė prostitucija ar nestabili šeima kaip krizės pamatas - problemos tapo vos „užgriebtomis", tarsi prieskoniais vietoje ingredientų. Tarsi asmeninių aktualijų, tapsiančių nuobodžiomis sensacijomis, pasakojimas žurnalistei Laisvei. Pastarajai, mat, tai rūpi. O ir tūlas pilietis privalo žinoti. Poetinis dramos lygmuo tapo patetiniu. Veiksmo (tarkim, į krepšį mėtomo kamuolio) ir teksto („aš gimiau iš plaktos grietinėlės") mišinys rodėsi skystas ir drungnas, nei gaivus, nei sotus.
Šiaip ar taip, spektaklis - išraiškingas. Tiek dėl suvaldytos erdvės, tiek dėl malonumo stebėti aktorius. Ekrane ir scenoje. Aktorius Julius Paškevičius nustebino gebėjimu viename kūrinyje tapti ir agresyvaus lietuvaičių būrio nariu, ir neerzinančiai jautriu ir naivoku homoseksualu. Dainius Jankauskas, Adelė Teresiūtė, Marius Čižauskas ir Raminta Verseckaitė, vieni daugiau, kiti mažiau, bet taip pat verti pagyrų. Net silpnąsias aktorių puses režisierė panaudojo spektakliui sustiprinti. Ir - vėlgi - ypatingi aplodismentai Oneidai Kunsungai, kurios energija ir žavesys spektaklyje padeda atsirasti keliems kulminaciniams taškams. Vieni gimsta iš dramaturginės logikos, kiti - iš aktorinės stiprybės.
Ir simetriškai: kaip Warlikowskis neklijuoja „kalto" etiketės vokiečiui nei žydui, taip Labanauskaitė ir Ross elgiasi priešingai. Lietuvis lietuviui vagis, o ir visiems kitiems taip pat. Suprask, nacionalistai - mūsų tautos skauduliai, jie, nors ir gimę iš sulūžusių žiebtuvėlių, yra vienplaniai blogiukai. O nors teigiama, kad kalbama apie baimę būti pačiu savimi, pasirašytoji kalba yra šabloniška, vienpusė, kategoriška ir net naivi.
Taigi, lietuviškoji NDA dalis: „Šitas vaikas", „Raudoni batraiščiai", „Akmuo", „Namisėda"... Kuo tada neįtiko „Fundamentalistai"? Jau nekalbu apie Menų spaustuvės „Ribas". Kokiu principu atrenkami spektakliai Naujosios dramos akcijai? Tėtis Liuga mažylei NDA parenka savo nuožiūra geriausius žaisliukus, nes šie - iš jo darbovietės, todėl taip patogiau-pigiau? Šiemetinė Naujosios dramos akcija, po daugelio - ne vien lietuviškųjų - spektaklių ne kartą kėlė klausimą, o kuo ši drama naujoji? Vakar parašyta? Parengta powerpoint´u? Ar paprasčiausiai pati paskutinė, paskutinioji festivalio dalis ir dalia?
Bet kuriuo atveju, interaktyvus ir tarpdisciplininis „Krizės trilogijos" spektaklis „Dvasininkė" ir Alvio Hermanio „Sonia", mano nuomone, du vertingiausi šiųmetinės NDA atramos taškai. Pirmasis - kitokią dramaturgiją ir jos kūrimo principą pristatančio „Krétakör" teatro kūrybos vaisius yra sultingas ir pavienis, jau nekreipiant dėmesio į kitus to paties medžio vaisius „JP.CO.DE" ir NDA neaplankiusią operą apie trečiąjį šeimos narį. „Krizės trilogija" - puikus skirtingų meno šakų ir žanrų bendradarbiavimo pavyzdys, spiralės principu atskleidžiantis tautos ar šalies vertybinius pamatus įsiūbuojančius veiksnius: šeima ir jos nestabilumas. O kalbant apie spektaklį „Dvasininkė" - net ir šis pavyzdys tikrai vertas Naujosios dramos vardo. Ir dėl spektaklio struktūros, ir dėl dramaturginės linijos. „Sonia" šiuo požiūriu paprastesnė. Režisierius pasirinko gan patikrintą pasakotojo ir jo nematančio personažo variantą, dramaturgijai pasirinkęs prozos tekstą. Tačiau tą šiltą dūrą, kurios tik vardas teliko, pamatyti buvo ypač verta. Net jei nekantrūs lietuviški žiūrovai ir užgožė finalinius „Sonia liubit tolko Petiu" dainos garsus...
