Ratu bėga gal dešimtys vaikų, viduryje stovintis Naujosios dramos akcijos Tėvas Audronis Liuga jiems nurodo, kuria kryptimi bus bėgama, kokiose aplinkybėse jie atsiradę. Viena iš bėgančiųjų - Apolonia Machczyńska, jai už nugaros puškuoja Sonia, greta bėga ir Kostas išūžtais smegenimis, prieš jį - Agamemnonas. Bėgama ne tyloje, muzikiniu fonu pasirūpino Amundas Sjølie Sveenas - metano ir kitų angliavandenių simfonija, sklindanti iš skambių taurių. Šiek tiek bėgimo tempą lėtina, tačiau kitus prisivyti stengiasi besikumščiuojantys ar beverkiantys homoseksualai bei skinheadai, jiems už nugarų - gana drąsiai į priekį veržiasi paaugliukai šleikščiai žydromis striukėmis... O rato išorėje linksmai šoka žydai, susikibę rankomis su naujais jų namų savininkais. Stop.
Šiemetinė Naujoji dramos akcija - pačioje paauglystėje. Šiai damai sukako keturiolika metų ir ji, kaip ir dauguma egzistencinės krizės kamuojamų paauglių, garsiai svarsto apie savižudybę, todėl reikalauja daugiau dėmesio nei bet kada. Ir ne dėl to, jog būtent šiandien ji įdomiausia. Gal šiandien jai to reikia, kad kada nors, subrendusi, galėtų ramiai iš savęs pasijuokti? Tepadeda jai Tėvas.
NDA anotacijoje teigiama, jog šiemet festivalyje Europos meistrų ir jaunų menininkų darbus sieja dėmesys kitoniškumui. Kitoniškumas - gan abstrakti sąvoka. Visi spektakliai, videoįrašai ir kiti NDA renginiai bei reginiai - taip, kitokie. Gabrielės Tuminaitės ir Teklės Kavtaradzės „Namisėda" kitokia nei Dainiaus Gavenonio ir Viktorijos Kuodytės „Šitas vaikas" pagal Joëlį Pommerat, Krzysztofo Warlikowskio „(A)Pollonia" kitokia nei Árpádo Schillingo „Dvasininkė"... Tačiau, apskritai, kuo kitoniškas Agniaus Jankevičiaus „Akmuo" pagal Marių von Mayenburgą ar ta pati Alvio Hermanio „Sonia" pagal Tatjanos Tolstajos apysaką? Kitoniškumas, pasak programėlės, yra tai, kas išskiria iš daugumos ir yra individualu, nepakartojama. Tarkim, Alvis arba Agnius? Kartojantys patys save - tik vienas, gal kad savam krašte, - ne pranašas?
Kaip po „(A)Pollonios" kino sekusiame Manuelle Blanc filme „Krzysztof Warlikowski, arba Aukojimosi palikimas" apie spektaklio kūrimo procesą teigė režisierius, eliminuojant žydų istoriją iš Lenkijos istorijos, nebūtų įmanoma kalbėti apie Lenkiją. Tas pats ir su Lietuva? Gaila tik, kad „(A)Pollonios" atveju - skauda, žeidžia, priverčia mąstyt ir iškelt klausimus, į kuriuos net ne teatrui atsakyti. O lietuviškuoju atveju... Akmuo. Į mano daržą. Nenorėjau eit antrąkart. Agniaus Jankevičiaus spektaklis, pristatytas dar prieš Naujosios dramos akciją, pasirodė toks nykus, kad net jankevičiški šokiai ir dainos to negelbėjo. Net besiplakantys į dygliuotą vielą taikos balandžiai. Ir jei Juden raus, tai kai kuriais atvejais norėtųs eit kartu. Tenenuskamba šventvagiškai, o ir spektaklį žiūrėti galima. Aktorių darbui priekaištų tarsi ir nebūtų, scenografija - vizuali, bet jausmo - jokio. Tvarkinga apatija.
Apatija, rodos, galėtų apimti ir stebint bet kokio spektaklio videoįrašą - gyvumas nublanksta, emocijos apsineša nenuvaloma plėvele. Šiemet Lietuvos žiūrovui buvo pasiūlyta dešimt naujadramių įvykių, trys iš jų - video pavidalu: tai Peterio Francsikai filmas „JP.CO.DE", Manuelles Blanc „Krzystof Warlikowski, arba Aukojimosi palikimas" bei spektaklio „(A)Pollonia" videoįrašas, Audronio Liugos pavadintas kinu. Ne kinas tai, bet ir ne spektaklis - su gyvu reginiu įspūdžiai, žinoma, nesulygintini. Tačiau bet kuriuo atveju džiugu, kad bent tokiu pavidalu „(A)Pollonia" pasiekė Lietuvą. Ir, nežinia ar todėl, kad atminty dar pulsuoja įspūdžiai iš jau nebe naujo spektaklio premjeros, ar dėl kokybiško videomontažo, „(A)Pollonia" vis tik skambėjo garsiai ir aiškiai. Spektaklis, net nematant pilno vaizdo, besiorientuojant pagal stambiame plane virpančius aktorių veidus, neturėjo palikti abejingų.
Kas yra geras žmogus? Pasiaukojantis mirčiai ar trokštantis gyventi ir branginti gyvybės dovaną - net ir kitų gyvybės kaina? Kodėl pasiaukojo Alkestidė - viena iš trijų centrinių moterų trankiame emocijomis ir tirštame skauduliais Warlikowskio spektaklyje? Ar tikrai ji mylėjo savo vyrą taip, kad buvo pasirengusi dėl jo paaukoti gyvybę? Ar Admetui sugebėjus paprašyti, nebebuvo įmanomi jokie jausmai, tik nusivylimas ir kančia likti su tokiu žmogumi ir toliau? Ar didesnė kančia, jei to žmogaus nebeliks? Kodėl į Alkestidės vietą nestojo Admeto tėvas ar motina - nes ir pastarieji dar nesibaigusias savo gyvybes myli taip pat, kaip ir sūnus? Ar kaltinti tą, kuris nenori mirti? Ar kaltinti tą, kuris miršta kad išgelbėtų kitus? Nes lengviau paaukoti save nei mylimą? Ir kas iš salėje esančių paneigs norą gyventi?
Ant trijų moterų ir jų bendražygių, budelių bei liudininkų pečių Warlikowskis užkrovė ne tik po kiekvienos scenos iškylančias klausimų bangas, bet ir Euripido „Alkestidės", „Ifigenijos Aulidėje", „Heraklio" ir Aischilo „Orestėjos" tekstus. Pramaišiui su Hannos Krall „Pola", Johno Maxwello Coetzee´es „Elizabeth Costello", Mareko Edelmano „Meile gete", Jonathano Litello „Geranoriais"... Proporcijas derino bei - prireikus - pakeitimus kūrė ištikimas Krzysztofo Warlikowskio dramaturgas Piotras Gruszczynskis, NDA metu viešėjęs ir Lietuvoje. Režisierius spektaklyje susintentina spengiančią tylą ir kurtinantį garsą, ikonotekstualiai pristatydamas antikinius dievus suteikia jiems virtualiai šiuolaikišką pavidalą ir kūną, o Renate Jett gyvai atliekami zongai tampa ryškiu siūlu, jungiančiu vieną kraupią istoriją su kita. Krysztofas Warlikowskis nepateikia dviejų pusių - pasaulio teisuolių ir antžmogių. Jis pateikia emocinį ir moralinį žmonijos žemėlapį, kur šalis nenurodo tautybės, o siena galima vidury kaimo. Ir - pasikartosiu - ne visuomet kaltas yra budelis, o nuskriaustasis - auka. Ne visuomet pasiaukojęs - didvyris, o išlikęs - dėkingas. Ne visuomet atlikęs žygdarbį būsi garbinamas, nes ne visuomet to reikėjo. Ypač kai nėra žygdarbio, nepaliekančio užnugary putlios krūvos lavonų.
Per Warlikowskio „(A)Pollonios" prizmę galima kitokią pamatyti ir Alvio Hermanio „Sonią", atidariusią NDA. Didelės telyčios akys, neišduodančios nieko, o jų savininkė pasiryžusi išduoti save vardan kito. Auka? Pastaroji tuomet atnašaujama pasiilgto teatro rūšiai: iki smulkmenų jautriai, iki komiškumo rimtai, iki graudulio nuoširdžiai. Sonia - tiek viščiuką ruošia, tiek save - su begaliniu atsidavimu. Ir tik keli grumtynių judesiai latvių aktoriaus Gundarso Āboliņšo plėšiką čia pat paverčia pavydėtino nuolankumo ir namudinių sugebėjimų dūra.
 |
| Gunaras Abolinis - Sonia. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Alvio Hermanio „Sonia" - tai atminties teatro teritorijos, žyminčios ribas ne geografine prasme. „Visur, kiekvienoje šalyje gyvena po tokią Sonią", sakė Gundaras Abolinis (Āboliņš), aptarime pasakodamas apie kitose šalyse po spektaklio pasigirstančius „aš ją pažįstu, ji va ten gyvena". Paprastoje (nors modernioje) Menų spaustuvės salėje inkrustuojamas preciziškai jautrus ir tirštas - bet nė dalele ne per daug - Sonios pasaulis. Pastarasis dėliojamas iš senų rakandų virtuvėje, kilogramų laiškų, uždarytų spintelėje, orkaitėje kepamo viščiuko, girgždančios lovos ir vangių, bet tikslių Sonios judesių bei mimikų.
Paprastas klausimas: Sonia - kvaila ar gera? O Apolonia Machczyńska? Pagal (a)pollonišką logiką, galima būtų teigti: Sonia - egoistė, nes galėjo išgelbėti bent save - juk viena išgelbėta gyvybė gali išgelbėti visą pasaulį. Bet pastarojo, o ir savęs, atsisakyta dėl naivaus tikėjimo, kad tavim tiki kiti. Ir dėl tikėjimo, kad yra ką gelbėti. Ir verta. Paskutinis šaukštas ikikarinių pomidorų sulčių, galėjęs išgelbėti, rodos, gerą žmogų, tapo aukos simboliu tarp dviejų lavonų - vieno nebeatpažįstamo net pagal lytį, kito - pagal perspektyvą.
Sonia, tiksliau, Abolinio kūnas paslepiamas po nuolat pašiepiamais moteriškės rūbais, atgrubnagišku makiažu, nušiurusiu peruku. O Jevgenijus Isajevas slepiasi po šleikščiai saldžia pyrago kauke. Aktoriai iki smulkmenų apstatytame ir nostalgiją laikams, kuriuose tavęs nebuvo nė užuominos, keliančiame interjere tarpais primena keisto lėlių teatro apraiškas - bebalse Sonia manipuliuoja Isajevo kuriami-pristatomi personažai, jis pats stengiasi į veiksmą ar jo trajektoriją nesikišti, tuo pačiu valdydamas ir pastaruosius. Bet kuriuo atveju - ir Abolinis, ir Isajevas, ir Hermanis - tik/net plėšikai, iš praeities pavogę atkarpą jautriai ir skoningai sentimentalios istorijos, iš atplaišų juvelyriškai sudėlioję istoriją apie žmogų (ir žmogiškumą) - kuris, buvo. Bet liko tik vardas.
Tik vardas istorijoje liko ir Janas Palachas - ne vien buvusios Čekoslovakijos kontekste. Šiandien - daug kam nė nežinomas. Mes turim savo Romą Kalantą, amžiną didvyrį ir aukos vardan santvarkos simbolį. Beje - ar, nors žmogus ir buvo, jo vardas - Juozapo Baraciejaus ar Vytauto Vičiulio - išliko? Ar šiandien, net jei atkartoti, jų žygdarbiai sulauktų tokio atgarsio? O gal vis tik ne santvarka kalta? Iš ko kyla šiandienos krizė - ekonominė, finansinė, moralinė? Iš silpno mažiausios bendruomenės grandies pagrindo - šeimos? Būtent pastarąją - jei nestabilią - „Krétakör" teatro kūrėjai laiko esmine atspirtimi galimai krizei. Ne vien asmens, bendruomenės, bet - galbūt - ir tautos. „Krizės trilogija" pasiekė NDA žiūrovus dviem pavidalais iš trijų- Árpádo Schillingo spektakliu „Dvasininkė" ir Peterio Francsikai filmu „JP.CO.DE". Opera - trečioji dalis - aplenkė ir buvo aplenkta.
Filme „JP.CO.DE" pagrindiniu personažu tampa savotiškas Palacho-Kalantos prototipas - jaunasis Balázsas Gátas, Lillos Gát - teatro mokytojos iš spektaklio „Dvasininkė" - sūnus. Jaunuolių kino bandymais siekiama kalbėti apie ap(si)valymą bendruomenės vardan, tačiau pastaroji nesuvokia tikslų... Tiesą sakant - man asmeniškai - nesuvokiamas tampa ir filmas. Trukdo ir kalbos barjeras. Ne anglų ar vengrų. Kino kalbos. Filmo pradžioje melancholiškam veiksmui ir maloniam montažui apgaulingai įtraukus, netrukus pasijunti apgautas ir tebeapgaudinėjamas. O gal reikėjo labiau pasitikėti (pasiaukoti)?
Į teatro ir kino rėmus netilpo ir Amundo Sjølie Sweeno projektas „Norvegijos kelias" - ne, kinas ir - ne, tai ne performansas. Tai powerpoint´o prezentacija. Kokybiška, galbūt net naudinga žinoti, pateikta su humoru, atraktyviai, nebrangiai (?), bet - kam? Naujoji drama, kai dramaturgiją keičia struktūra? Planas - siužetą (ar jo stoką)? O personažus - punktai? Vienok įdomu. Tik kilo mintis, kad norvegai - ne tinginiai, ne turčiai, ne vargšai (moraline prasme) - jie zyzlos.
Koks skirtumas, ar į mirtį važiuosi turtingas? O jei laimingas? Jei Amundo Sjølie Sveeno projektas, kalbantis apie visuotinį atšilimą ir Norvegijos miesto parke iš garso kolonėlių, transliuojančių jūros ošimą, nubrėžęs ateityje galimo kranto ribas, padarė laimingu vieną senuką, o CO2 kiekį ir taip bus kam padidinti (lėktuvais ne vien Sveenas skraido), - ar tai ne gražiausias iš negražių gyvenimų? Sekant pristatančiojo logika, būtų galima paklausti, ar norvegai stengiasi būti laimingi (how to become happy in thirty days)? O kas iš to, jei net kompozitorius, kuris gali groti nafta, geriau rodo powerpoint´ą, skundžiasi Rybaku ir pateikinėja tik skaičius? Kokybiškai apipavidalintus.
