Trečiasis tarptautinis vieno aktoriaus festivalis „Monobaltija" sukelia savotišką déjà vu: šmėžuoja tie patys, užpernykštėje antrojoje „Monobaltijoje" pamatyti žiūrovų ir žiuri komisijos veidai, jaučiamas tas pats Kauno kamerinio teatro vadovų ir festivalio organizatorių - Aleksandro ir Stanislovo Rubinovų - rūpestingumas, gebėjimas kontroliuoti ir prižiūrėti visus renginio „kampus" (vienu metu spėjama ir pajuokauti, ir festivalio svečius apšokinėti, ir konferansjė pareigas atlikti), vertėjauja ta pati aktorė Asta Steponavičiūtė, teatro kavinėje vakarais vykstančiose kritikų ir kūrėjų diskusijose „dalyvauja" tos pačios vaišės. Vėl gegužės žiedais ir žaluma apsipylęs Kaunas. Jautiesi patekęs į jau pažįstamos šeimos organizuojamą šventę, kamerinio festivalio tęsinį, prasidėjusį prieš dvejus metus: neformali atmosfera, proga paviešėti unikalaus žanro - monospektaklio - teritorijoje. Štai ir atsakas jauniesiems Kauno teatro kritikams, teigusiems, kad šiame teatre „nieko nevyksta". Taigi vyksta.
Baltijos jūros valstybes suburianti festivalis „Monobaltija", užpernai pasikvietęs prie Baltijos priėjimo neturinčią Vengriją (kaip tyčia aktoriaus Peterio Schererio monospektaklis „Klamo karas" tapo festivalio laureatu - pelnė pirmąją vietą), šiemet padarė išimtį Moldovai, Graikijai ir Jungtinei Karalystei. Pasak „Monobaltijos" direktoriaus Aleksandro Rubinovo, festivalio programa ruošiama visus metus; būsimi svečiai „medžiojami" įvairiausiais būdais: dairomasi po festivalius, pasikliaujama ankstesnių „Monobaltijos" dalyvių rekomendacijomis, peržiūrima video medžiaga. Visgi didžiausias dėmesys, esą, skiriamas meninei monospektaklio kokybei. „Kokybė", ko gero, subjektyvi kategorija ir ne visada leidžiasi nustatoma per atstumą ar vaizdo kasetę. Todėl praėjus trims intensyvioms festivalio dienoms jau teko patirti lūkesčių ir pažadų prasilenkimą su realybe. Visgi festivalio programa tik įpusėjo: viltis, kuri sakoma, būna kvailių motina ir miršta paskutinė.
Į Kauno mero įgaliotinio „atidarytą" festivalio sceną (simboliškai iššauta iš žaislinio pistoleto) pirmiausiai žengė šiuo metu Graikijoje gyvenančio, per kelias valstybes kuriančio, Cezario Graužinio 2010 m. „Eksarcheion" teatre (Atėnai) kartu su aktore Maria Papadopoulou pastatytas monospektaklis „De Sadas - Žiustinai". „Monobaltijos" publika turėjo išskirtinę progą pamatyti pagaliau iki Lietuvos atkeliavusį režisieriaus darbą. Spaudos konferencijos metu trumpai pasisakęs Graužinis teigė, jog monospektakliui režisierius nereikalingas. Mono žanras - tai dovana aktoriui, galimybė atsiskleisti jo įvairiapusiškumui. Tad Graužinio pagal de Sado kūrinius parašyta pjesė „De Sadas - Žiustinai", skirta jo bendražygei, gerai pažįstamai ir mylimai aktorei - Mariai Papadopoulou. Ilgas ir tirštas Graužinio pjesės tekstas, kupinas desadiško sąmojo, nonkonformizmo, sodomiško siurrealizmo ir juodojo humoro, sklandžiai „teka" neteatrališka, subtilia, žodžiui jautria, aktore. Ji scenoje tampa Švietimo epochos filosofo ir maištininko - markizo de Sado - mediumu. Papadopoulou, vilkinti stilizuota XVIII a. sunkia, „mūvinti" ilgus juodus nagus (vizualus ekscentriškojo bepročio atitikmuo), taikosi į nekaltos mergaitės - Žiustinos, kurios vaidmenį atlieka publika - dorovę. Sumanytas kaip apolitiško ir inertiško adresato provokacija, monospektaklis tampa valanda geros dramaturgijos ir pažinties su charizmatiška aktore. Regis, didesnio sukrėtimo nepatyrusi „Monobaltijos" Žiustina, t.y. žiūrovai - pakyla ir eina toliau prie savo dorovingų reikalų.
Rafinuotą, filosofinę, de Sado-Papadopoulou-Graužinio dionisijų puotą pratęsė įvairiuose Štutgarto teatruose dirbantis aktorius Aleksejus Borisas. Monospektaklis pagal Aristofano komediją „Lysistratė" (režisierius Christos Nikopoulous), nors ir vaidinamas vokiečių kalba, be titrų, netrukdo perskaityti pagrindinės spektaklio idėjos. Aktoriaus Boriso prigimtinės savybės - vitališkumas, „žemiška" kūno konstitucija, judri mimika ir plastika, regis, pritaikytos perteikti antikinės komedijos siautuliui. „Lysistratės" veikėjų gausa, masinės scenos, choro pasirodymai susintetinami į nepertraukiamą pantomimos ir staigaus persikūnijimo numerį: provokuodamas žiūrovo juoką, aktorius per minutę keičia vieną personažą kitu, „pasigeria" nuo menamo vyno ir vėl „išsiblaivo". Juokinga, ar ne - asmeninis žiūrovo reikalas, tačiau Dioniso kompanionai - satyrai - Borisui per petį patapšnotų.
Antrąją festivalio dieną žiūrovai gyvai reagavo į švedų aktoriaus Hanso Nybergo monospektaklį „Dievo klounas" (režisierius - Ulfas Evrenas ir Hansas Nybergas). Gatvės festivalių, viduramžių turnyrų ir privačių vakarėlių dalyvis, aktorius-mėgėjas Nybergas moka bendrauti su publika - neišrankiais, paprastais, gerai nusiteikusiais žmonėmis. „Dievo klouno" siužetas - italų legenda paremtas pasakojimas apie klajojantį našlaitį, tapusį visus žavinčiu gatvės aktoriumi, tampa dingstimi įvairių aikštės pokštų demonstravimui. Todėl Nybergas daro tai, ką moka geriausiai: žvairuoja akimis, žongliruoja kamuoliukais arba iš pirmoje eilėje sėdinčio žiūrovo vešlių plaukų „kupsto", išraukia servetėlę.
Tolimasis „Monobaltijos" svečias iš Moldovos - aktorius Jurijus Andriuščenko - su monospektakliu „Aleksandras Vertinskis. Viešpaties puota..." - kol kas nepralenkiamas įpusėjusio festivalio „topas". Spektaklis, po kurio išeinama mintyse apraudant veltui sugaištą laiką. Čechovo Valstybinio rusų dramos teatro, įsikūrusio Kišiniove, žvaigždė Andriuščenko scenoje įkūnija rusų estrados legendą, poetą ir kabareto artistą Aleksandrą Vertinskį. Olgos Gavriliuk parašytas muzikinės-poetinės išpažinties scenarijus paremtas žiūrovų nostalgijos sužadinimo ir patetiško jausmingumo logika: pora sakinių apie po pasaulį blaškomo dainininko Tėvynės („Matuškos Rosijos") ilgesį ir - daina. Pora sakinukų apie audringą, persmelkiantį įsimylėjimą - ir daina. Ir taip beveik tris valandas. Sakykim, esu nekompetentinga nostalgijos ir rusų estrados srityje, ką aš, „Depeche Mode" epochos vaikas, galiu suprasti apie Vertinskį... Tačiau nereikia būti „Rusijos Pjero" gerbėju, kad suprastum: Andriuščenkos patosiškai traukiami šlageriai nė trupučio neprilygsta originalui.
O kaip reaguoti, kai literatūrinis herojus nusileidžia tiesiai iš knygos puslapių? Ką daryti, kai vaizduotėje gyvenančiam herojui liepiama nutilti ir po nosimi pakišamas originalas, į kurį dar pirštu pabaksnojama? Monospektaklių meistras ir dramaturgas britas Pipas Uttonas į Lietuvą pasirinko atvežti pagal Viktoro Hugo romaną „Paryžiaus katedra" pastatytą spektaklį „Paryžiaus katedros kuprius". Po festivalius daug keliaujantis ir kryptingai su šiuo žanru dirbantis Uttonas „specializuojasi" įžymybių įasmeninimo srityje („Adolfas", „Beikonas", „Čaplinas", „Dikensas", „Čerčilis" etc - jo repertuaro spektakliai). Aktorius Kvazimodo lūpomis pasakoja nemylimo, visų atstumto kupriaus dramą. Kvazimodui ir kalbėti nereikia - sėdi jis prieš mus, palinkęs prie mirusios Esmeraldos kapo: aktorius pusę veido apsiklijavęs „supūliavusios", ruplėtos odos imitacija, prie nugaros pritvirtinta pūpso kupra. Rūbai bjaurūs - nudrengti, murzini. Personažas švepluoja, klibikščiuoja. Užtenka tik žvilgtelėti į išorinį, natūralistinį veikėjo pavidalą, kad perskaitytum pagrindinę spektaklio mintį. Poetiškas, vietomis tragikomiškas monologas apie beviltišką kupriaus vienatvę tampa įkyriu priminimu „Mane mylimoji Esmeralda atstūmė, nes aš bjaurus" ir primygtiniu reikalavimu užjausti.
B.d.