Agnė Vaitasiūtė
Šiųmečiame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis" didelis dėmesys bus skiriamas vokiečių šiuolaikiniam šokiui. Nors šiandien ši meno šaka Vokietijoje po truputį tolsta nuo grynojo judesio, įtraukdama vis kitas meno formas, trupių, kurioms šokis vis dar yra pagrindinė saviraiškos forma, išlieka. Viena tokių choreografės Tulos Limnajos (Toula Limnaios) kompanija „cie. toula limnaios".
Graikų kilmės choreografė klasikinio ir šiuolaikinio šokio išsilavinimą, muzikos bei šokio pedagogikos pagrindus įgijo Briuselyje, vėliau studijas tęsė „Folkvango" aukštojoje mokykloje, kurį laiką šoko garsiosios Pinos Bauš (Pina Bausch) vadovaujamoje „Folkvango" šokio studijoje. 1996 m. moteris nusprendė įkurti savo trupę. Choreografė prieš atvykdama į Lietuvą „Respublikai" davė išskirtinį interviu apie tai, ko tikisi iš žiūrovų ir kokią žinią nori jiems perduoti.
- Jūsų spektaklis „every single day" („kiekvieną mielą dieną") pabaigs šiųmetį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis". Kodėl pasirinkote rodyti būtent šį savo darbą?
- Šiame spektaklyje gvildename egzistencines idėjas. Jis buvo įkvėptas prancūzų rašytojo Alberto Kamiu (Albert Camus) knygos „Sizifo mitas". Joje apmąstomos temos yra labai artimos kiekvienam žmogui. Todėl pagalvojau, kad tai turėtų būti labai tinkamas spektaklis Lietuvos publikai.
- Ne visada, bet dažnai. Knygos, kaip ir šokis, yra tam tikra filosofija, todėl šios dvi išraiškos formos yra susijusios. Mane įkvepia tokie rašytojai kaip Samuelis Beketas (Samuel Beckett), Fiodoras Dostojevskis, Francas Kafka (Franz Kafka). Visi jie yra skirtingi, iš skirtingų šalių, su skirtingais požiūriais. Visada bandau į jų tekstus pažiūrėti metaforiškai, apmąstau, kaip šokiu galėčiau išreikšti mintis, aprašomas knygose.
- Ar savo šokėjams suteikiate daug laisvės improvizuoti?
- Taip. Kalbu su jais, jie pasako savo nuomonę, pasiūlo savo idėjas. Nemėgstu dirbti labai griežtu principu. Tai dažnai blokuoja kitus žmones. Stengiuosi vengti savo darbuose vieno požiūrio. Nuo pat pradžių šokėjams suteikiu daug laisvės, o vėliau susikoncentruojame ties jau apsibrėžtais dalykais.
- Kai kuriate spektaklį, kas pirmiausia jums ateina į galvą - idėja, judesiai, muzika?
- Būna įvairiai. Labai dažnai pirmiausia į galvą ateina piešinys - daug piešiu, rašau. Tai pirmosios idėjos. Tačiau nebūtinai jos būna išreikštos judesiais, piešiniais kuriu atmosferą, ji yra labai svarbi šokyje.
- Kaip apibūdintumėte savo šokio stilių?
- Labai sunku tai padaryti, nes negaliu objektyviai vertinti savo darbų. Stengiuosi, kad mano trupės nariai šokiu perduotų tam tikrą žinią publikai. Kad vyktų komunikacija. Jei šokio idėja mus sužadins viduje, ji sužadins ir žiūrovus. Tai nėra šokio teatras, tai yra šokis. Mes esame tame, ką darome, ir tuo dalijamės.
- Kas jus labiausiai žavi šokio mene?
- Šokis man yra labai glaudžiai susijęs su gyvybe. Mane žavi tai, kad jis yra labai efemeriškas menas, tuo panašus į mūsų gyvenimą. Juk gyvybė pasaulyje yra labai laikinas, momentinis dalykas. Šokio spektaklis - lygiai toks pats. Mes niekada nepakartojame to paties, kaip rodėme vienur ar kitur. Kiekvienas pasirodymas yra unikalus. Tai mane labiausiai ir žavi.
- Kaip apibūdintumėte vokiečių šiuolaikinį šokį?
- Šiandien Vokietijoje yra labai daug šokio ekspresionistų. Šokis, nuo kurio, pavyzdžiui, pradėjau aš, labai pasikeitė. Dabar šiuolaikinis šokis yra labiau konceptualusis menas. Jame nebėra taip akcentuojami judesiai, kaip yra akcentuojama tam tikra mintis, mąstymas, idėja. Deja, tai dažnai netgi ima viršų ir šokio spektaklyje grynojo šokio lieka vis mažiau. Vokietijoje tai tampa vis stipresne kryptimi, nors yra kompanijų, kur šokis išlieka svarbiausiu elementu.
- Kurį laiką jūs šokote vokiečių choreografės P.Bauš vadovaujamoje studijoje, tiesa?
- Taip, šokau „Folkvango" šokio studijoje, tačiau nebuvau didžiojoje jos trupėje. P.Bauš tuo metu buvo šios studijos meno vadovė. Nepasakyčiau, kad su ja daug bendravome. Ji sprendė, kas bus jos trupėje, tad, be abejo, ją sutikdavau, kartais ji ateidavo į mūsų repeticijas, tačiau asmeniškai bendrauti neteko.
- Jūs gimėte Graikijoje. Ar jūsų kūryboje yra tam tikrų šios kultūros atspindžių?
- Gimiau Graikijoje, bet užaugau Briuselyje. Nežinau, ar dėl to, bet tam tikros tendencijos, emocijos ar temos nesąmoningai man ateina į galvą. Jos dažniausiai būna susijusios su archajiškais, mitologiniais dalykais.
- Ar Vokietijoje lengva būti šiuolaikinio šokio kūrėja?
- Manau, kad visame pasaulyje situacija yra panaši. Gal tik Vokietijoje mes vis dar esame remiami daugiau nei kitose šalyse. Bet, pavyzdžiui, kai pradėjau šokti, buvo sunku. Viskas, ką turėjome, tai tikėjimą savo aistra šokiui. Pinigų neuždirbdavome, bet lavindami save, tobulėdami atradome galimybę, kaip pasiekti to, ko norime. Man atrodo, viskas priklauso nuo to, kaip stipriai tu to nori ir kaip stipriai esi motyvuotas tai pasiekti.
- Tai bus jūsų antrasis apsilankymas Lietuvoje. Ko tikitės iš šio vizito?
- Tikiuosi, kad pavyks sužadinti Lietuvos publikos judėjimą. Išjudinti kito žmogaus mintis, priversti jį susimąstyti apie dalykus, apie kuriuos jis anksčiau negalvojo, nėra taip lengva. Spektaklis „every single day" nėra konkreti istorija nuo A iki Z. Tai istorija, kurioje kiekvienas gali susikurti savo asociacijas. Tai kiekvieno žiūrovo laisvė. Tikiuosi, kad žmonės pamatys tai, ką norime pasakyti, - kad mūsų likimas iš tiesų priklauso tik nuo mūsų pačių.
