Turiu įsimylėti,- atsakė danų šiuolaikinio šokio choreografas Palle Granhøjus, paklaustas, kaip atsirenka atlikėjus. Tai prisipažino viešėdamas Lietuvoje beveik prieš dešimtmetį.
Gegužės 2 dieną festivalyje „Naujasis Baltijos šokis ´12„ buvo parodytas naujausias jo darbas „Aline ne viena“. Įsimylėjimo sparnai pradėjo kaltis publikai. Išvystas kūrinys - tai moters iš Kubos autobiografinė istorija. Ją savo kūnu ir balsu pasakoja buvusi Kubos nacionalinio baleto trupės šokėja Aline Sanchez Bonne, dabar kurianti Danijoje kartu su „Granhøj dans" trupe.
Po tokių spektaklių meilės objektu tampa gyvenimas, tad iškart Aline puoliau klausti, koks jis, kai pakimbi tarp Europos ir Kubos, teatro ir gatvės, šokio ir realybės.
Jūs jau ne pirmą kartą Lietuvoje?
Ne, su „Granhøj dans„ lankėmės „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje 2004 metais. Rodėme spektaklį „8IQ - no woman no cry". Scenoje buvome aštuonios moterys ir du muzikantai, gilinomės į moterų tarpusavio sąveiką. Iš tikrųjų tai buvo vienas pačių smagiausių mūsų trupės spektaklių.
Prieš šešerius metus su ta pačia trupe pristatėte spektaklį „Aline viena„. Visai neseniai įvyko „Aline ne viena“ premjera. Kas pasikeitė?
Kūrinio pavadinimas artimai susijęs su mano asmeniniu gyvenimu, nes pirmuosius ketverius metus Danijoje aš buvau laisvai samdoma šokėja ir viengungė moteris. 2007 m. ištekėjau ir susilaukiau dukrytės. Dabar šioje šalyje turiu savo šeimą, ten yra mano namai. Taigi, aš Danijoje nebe viena.
Bet spektaklyje akivaizdu, kad Kuba vis dar yra giliai jumyse...
Taip, ir visada bus.
Ir, man regis, šis atotrūkis nuo jūsų krašto yra ganėtinai liūdnas.
„Aline ne viena" yra kalbama apie situaciją, kuomet negalėjau išvykti iš Salos (taip Aline vadina Kubą - M.J.). Per gastroles turėjau mėnesį laiko, todėl atostogoms grįžau namo. Po jų reikėjo išvykti į Daniją. Tačiau popierių tvarkymas užtruko net keturis mėnesius, turėjau atšaukti suplanuotus pasirodymus. Tuomet pasižadėjau, kad daugiau nesivelsiu į tokią situaciją tol, kol nerasiu, kaip ją išspręsti. 2007 metais, kai pagaliau grįžau, nusprendžiau parašyti laišką kultūros ministrui. Jame paaiškinau situaciją, kad esu menininkė iš Kubos su šeima Danijoje ir kad nenoriu prarasti ryšio su Sala. Paprašiau jo pagalbos, kad galėčiau judėti pirmyn-atgal be jokių nemalonumų. Tuomet iš Kultūros ministerijos gavau leidimą išvykti į užsienį ir dabar galiu laisvai keliauti visomis kryptimis.
Taigi, atrodo, pačios istorijos laiminga pabaiga, tačiau jums pačiai vistik Kubos trūksta?
Sugrįžti namo brangiai kainuoja, negaliu ten važiuoti taip dažnai, kaip norėčiau. Vadinasi, man reikia nuolat stengtis, kad tai lengviau išgyvenčiau. Kasdien, kai tenka susidurti su sudėtingomis situacijomos, norėčiau, kad šalia būtų mama. Kad ji galėtų padėti auginti dukrą, kad galėtų matyti mano šeimos gyvenimą, kad galėčiau su ja pasidalinti svarbiais dalykais. Dabar to nėra, nes esame labai toli viena nuo kitos. Taigi, tas liūdesys vis dar tūno...
Baletas - europietiška technika. Kai šokote scenoje, man pasirodė kad jis - kaip jūsų gyvenimas Danijoje. Taip pat matėme ir įvairių gatvės šokio elementų, kurie lyg kyla iš jūsų vidaus, ir neabejotinai siejasi su gyvenimu Kuboje. Taigi, ir scenoje, ir realybėje, gyvenate šiek tiek dvigubą gyvenimą, tačiau stengiatės jį supinti į vieną?
Galiu kalbėti keliomis kūno kalbomis. Kažkurią galiu pasirinkti arba kažkurios atsisakyti. Taip sukuriu atmosferą. Renkuosi atsižvelgdama į tai, ką noriu pasakyti ir kaip tai noriu padaryti: mano kūnas gali pasirinkti įvairius kelius.
Šios skirtingos kūno kalbos susijusios su mokymosi programomis, kurias turėjome Kuboje. Mus mokė ne tik klasikinės technikos, bet ir afro-kubietiškų šokių, Lotynų Amerikos folkloro, Marthos Graham technikos. Susipažinome su įvairiais būdais išreikšti save šokio kalba. Kas toliau šiuos būdus praktikuoja, tampa profesionalu, o aš, tapusi profesionale, galėjau išbandyti dar ir kitas technikas. Pavyzdžiui, Meksikoje studijavau akrobatinį šokį, mes rodėmės gatvėje. Kuprinėje nešiojuosi žinias apie sceną su visais teatro protokolais, apie buvimą gatvėje, vaikų publikai skirtus spektaklius... Tai lyg keliavimas erdvėje nuo vieno kampo link kito.
Scenoje jūs ne tik šokate, bet taip pat kalbate, dainuojate, grojate. Lietuvoje tai vis dar stebina, o Europoje tampa vis labiau įprasta. Nepaisant to, viskas, ką darote - labai stipru.
Kalbėti, groti, dainuoti ir šokti yra labai smagu. Todėl nebevadinu savęs šokėja, o sakau, kad esu atlikėja-menininkė, nes išreiškiu save pasinaudodama įvairiais įrankiais.
Ką jaučiate tokių pasirodymų metu?
Pirmiausia spektaklyje pasakojama istorija yra apie mane, todėl scenoje galiu būti pati savimi. O aš esu žmogus, kuris nebijo išbandyti naujus dalykus, kad ir kokie nenormalūs jie būtų. Kuo toliau už komforto ribų, tuo geriau. Kai išeini iš to, ką žinai, iš savo saugios, patikrintos zonos, tuomet atsiranda džiaugsmo elementas, būtis dabartyje.
Tokiu atveju yra didelė tikimybė suklysti!
Bet aš nebijau susimauti. Būti klaidos viduryje yra kažkas gražaus: lyg atvertum duris galimybei, apie kurią racionaliai niekada nesi pagalvojęs. Kaip atlikėja-menininkė aš visuomet mąstau, kad jei aš neteisi, jei suklydau, tai yra gerai! Ten, už klaidos, aš galiu atrasti kažką, ko net nežinojau esant. Susimauti - tai linksmybių dalis!
