Keistai pasijunti skaitydamas tą patį straipsnį, publikuojamą dviejuose kultūrinės spaudos leidiniuose, pasirodančiuose pagrečiui. Įvairiausių minčių šauna į galvą - susimąstai, ar čia tekstų krizė, ar autoriaus noras tokiu neįprastu būdu kuo plačiau paskleisti žinią apie savo aptariamą objektą ir save, ar tai naujausio pavyzdžio redakcijų konkuravimas (kas pirmesnis?..), ar, neva, meniškas išsiblaškymas, paprasčiausias nesusipratimas, o gal tiesiog reaktyvinis smegenų žievės perkaitimas ar užkietėjimas, provokuojantis aterosklerotinių ciklų padažnėjimus?..
Šitokį įsidėmėtiną, pasigėrėtiną dupletą pavyko atlikti Remigijui Vilkaičiui, šių metų kovo „Kultūros baruose" ir naujame „Lietuvos scenos" numeryje publikuojančiam tą patį, žodis žodin, nemenkos apimties rašinį, skirtą žymiai kalbininkei, pedagogei, akcentologei Valerijai Vaitkevičiūtei (1929-2011) atminti.
Baisiai keistas pojūtis. Lyg po narkozės bustum ir prabust negalėtum. Tarsi ir pasivaidena kažkokie Dainavos šalies senų žmonių bendruomeniniai atavizmai apie pagarbą skaitytojų jausmams, lydimi nevisai sėkmingų bandymų suprasti veiksmo prigimtį.
Na, pavyzdžiui, galbūt autorius galvoja, kad „Lietuvos scenos" ir taip niekas niekada neskaitė, neskaito ir neskaitys - tai ir nepamatys, nesuuos to inmemorinio jo dublio. Ir bus savaip teisus, nes Aleksandro Guobio ir Algio Matulionio tandemas tą teatro žurnalo idėją su vėjeliu nuvarė iki Tamošiaus Bekepurio kupletinių paraščių.
Grūmėsi, pešėsi mūsų gimtosios teatrologijos valstiečiai liaudininkai su išmaniaisiais liberalais dėl teatrinio žurnalo koncepcijos, lėšų monopolio, o kas išėjo?.. Šviesios atminties „Scenos" leidyklos įkūrėjos ir vadovės, žurnalo leidėjos Rasos Andrašiūnaitės laikais lyg ir buvo bandoma ieškot kompromisų. Veltui.
Tą valstiečių liaudininkų pergalės (pilvo) šokio skonį skaudžiai pajunti atsivertęs „Lietuvos sceną" - toks žvarbus Anykščių šilelio skersvėjis pertraukia, perkošia... Gaili ašarėlė beplauna skruostus ir mėlynas temdo akis vienas klausimas - kaip gi šitaip?..
Tuomet pagalvoji, kad gal ir gerai, jog stokodami originalių, privalomo lygio medžiagų „Lietuvos scenos" darbininkai stengiasi kai ką vertingesnio perspausdinti iš kitų leidinių. O gal ši pogrindinė veikla suaktyvėjo artėjant A. Guobio aštuoniasdešimties metų jubiliejui?..
Suprantu, kad labai nesinori, bet vis dėlto, užsiimant šitokio pobūdžio kūrybiniais antraktais, reiktų nuorodų, nes turiu įtarimų, kad „Kultūros barų" vyriausiajai redaktorei Laimai Kanopkienei toks slaptas, produktyvus bendradarbiavimas, tokie perspausdinimai labai nepatinka.
Ji netgi gali nebeapsikęsti, R. Vilkaičiui kokį negražų žodį pasakyti ir nebespausdinti daugiau jo poetinių opusų, kad ir kaip puikiai jis bepasirodytų Eimunto Nekrošiaus-Dantės Alighieri „Dieviškosios komedijos" antreprizėje.
Juo labiau, kad „Kultūros barai" medžiagų požiūriu nebadauja. Ko verta vien praėjusių metų paskutiniame numeryje pradėta ir šių metų ketvirtame numeryje pasibaigsianti Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės straipsnių tetrologija „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis".
Kliūva ten donskiams, kuoliams, girniams, valatkoms, mažeikiams, medalinskams, šliogeriams, juozaičiams ir kitiems nerūdijančio mūsų politinio viešnamio šveicoriams, pasiuntinukams, liokajams, drąsiems, stipriems, vikriems viešosios erdvės politrukams, kasdien apvaisinantiems, dosniai apsėklinantiems mūsų neišgalvotus gyvenimus savo neblėstančia „teise žinoti".
Desovietizacijos, liustracijos, elementaraus moralinio instinkto atrofijos, moralinio tranzito, lietuvių elito amnezijos, dominuojančio reliatyvistinio istorijos diskurso, vertybinės istoriografijos metodo, bendruomeniškumo dvasios išsaugojimo ir ugdymo, požiūrio į pokario rezistenciją klausimai E. Wittig-Marcinkevičiūtės rašiniuose keliami labai paprastai, skaidriai, aiškiai, principingai ir turbūt todėl sminga visu aštrumu, autorei vis grįžtant prie pagrindinių leittemų - tiesos, teisingumo ir pagarbos režimo aukų jausmams.
Suprantama, kad mūsų intelektualai, kurie, pasak E. Wittig-Marcinkevičiūtės, dažnai elgiasi tarytum dalyvautų slaptame rašinėlių konkurse - „Rask įtikinamą Lietuvos nuosmukio priežastį, neįvardydamas tikrosios!" - reaguoja skausmingai: „Rašinys ne tik akivaizdžiai neatitinka tikrovės, bet ir prasilenkia su elementaria etika... Apmaudu, kad išvaduotoje tėvynėje kultūros mėnraštis skleidžia destruktyvią politinę mitologiją, spausdina neatsakingų ir nekompetentingų asmenų rašinius..."
Pažįstamos konstrukcijos... Kažkur girdėta visa tai ne taip seniai. Tai ką daryti?..
Melskimės. Saugokim savo vidines mergaites nuo įvairiausio raugo pedofilų!.. Juk Garliavoj rudens, žiemos ar vasaros sezonų nebebūna jau - ten amžinas pavasaris.