„Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990-2011. Pasakojimai, liudijimai, prisipažinimai".
Sudarytoja ir redaktorė Ramunė Balevičiūtė.
Vilnius: „BALTO print", 2012, 102 p.
Keistesnio proginio bukleto nesu skaitęs - visi, regis, dar gyvi, kaip sakoma, „pačiame jėgų žydėjime", fiziškai ir dvasiškai įgalūs, dar ne grabuose, karučiuose, ant neštuvų ar vežimėliuose, o gimtasis, numylėtasis, tiek metų kurtasis, išsapnuotasis, išsvajotasis, iškentėtasis, išmelstasis Mažasis - miręs, numarintas, palaidotas.
Šermenų šiurpion giesmėn įnardintas. Ir iš numirusių bent jau artimiausiu metu keltis neketina. Guli avanscenoje veidu nupudruotu, teatro bendruomenei užkulisiuose skambinant varpeliais. Ir visokiausius jubiliejus kantriai švenčiant. Ir apie miglotas jo pri(si)kėlimo perspektyvas (pačiai tuo nebetikint) vis dar pasvajojant.
Bala nematė tų bukletų - visaip su jais atsitinka, visokiausių kvailysčių ar nesąmonių juose kartais prirašoma, bet šiuo atveju tas šimto puslapiukų apimties leidinukas yra skambiai anonsuojamas kaip knyga - neįkainojamas būsimosios Mažojo teatro istorijos šaltinis!..
O už knygas gresia jau visai kitas atsakomybės ir atskaitomybės laipsnis, kiti vertinamojo-baudžiamojo kodekso kriterijų straipsniai bei papunkčiai, daug griežtesni kokybinių ir kiekybinių teksto parametrų subendrinimo lygmenys.
Tad ką dūmoja Rimo Tumino spektakliuose vaidinę ir vaidinantys aktoriai, su teatru dažnai bendradarbiavę menininkai ir ilgamečiai Mažojo teatro darbuotojai knygos sudarytojos ir redaktorės Ramunės Balevičiūtės paakinti?..
Štai vienas iš nuolatinių Mažojo funkcionierių, kompozitorius Faustas Latėnas tikina, kad „buvusią teatro atmosferą išsaugojo tik keli žmonės, kurių nepalaužė tokie reiškiniai kaip televizija ir serialai. Iš tos Mažojo dvasios, kai visi buvo vieningi, visi kartu, mažai kas likę, bet tai pereinamasis laikotarpis".
F. Latėnas reziumuoja, kad šiuo metu teatre svarbiausia ne atmosfera, o uždarbis. Taip sakant - greičiau duokit pinigų!.. - nes priešingu atveju bus labai labai blogai. O kaip kiti?.. O jie - tegul šunims šėko eina pjauti!..
Jūratė Brogaitė tiki, kad vis dėlto gims naujas Čechovas, ateis kitas Tuminas: „Reikia turėti kantrybės, mokėti išlaukti, reikia apsivalyti, dingti, susinaikinti ir pradėti viską iš naujo".
Būtent - susinaikinti. Štai prie ko privedė teatro kaip Namų idėjos išniekinimas. O pradėti iš naujo nieko nereikia. Pradžia prasidės pati.
Knygoje nestinga pabaigtuvinių adoracijų R. Tuminui. Natūralu. Jis - Guru, jis - Mahatma, jis - Žynys, jis - Nojus, kadaise nuplukdęs Mažojo trupę į Pažadėtąją pažadų žemę. Ir palikęs. Trumpam išvykęs su reikalais. Dėjęs į kojas.
O pažadėtoji žemė tuo tarpu usnim, varpučiais ir kitokiom baisingom piktžolėm apėjo. Apkarto svajoti saulėtekiai. Jaukūs vakarai prie tyro kūrybos ugniakuro.
Galbūt todėl šviesios praeities liudijimuose tiek daug dabarties pasmerktumo, fatalizmo, fantasmagorinio emigravusių tėvų ir psichiškai sužalotų vaikų diskurso recidyvų. Gediminas Girdvainis: „Tuminas išvažiavo. Tai panašu į tėvų išvykimą į užsienį. Vaikai laukia metus, dvejus... Ir kaip jie jaučiasi? Tai - prarastoji karta. Pažeista ir jų psichika. Mes teatre jaučiamės panašiai".
„Miręs... miręs... miręs...", - tarsi sunkus, liūdnas, slogus ir nenumaldomas gedulingo varpo aidas skardena knygos puslapiuose, Mažojo keleivių liudijimuose, pasakojimuose, prisipažinimuose. Tačiau kur ir kada?.. Mirties laiką ir vietą žinoti visada svarbu.
Sigitas Račkys šiuo atžvilgiu žiaurus, bet konkretus: „Su „Nusišypsok mums, Viešpatie", kuris užima išskirtinę vietą ne tik mano, bet ir Tumino biografijoje bei visoje Mažojo teatro istorijoje, viskas baigėsi".
Išeitų, jog nuo 1994-ųjų, jau septyniolika metų, kiekvieną mielą dieną nuolatinėje repertuarinėje komoje, iš esmės - pomirtiniame maskaradiniame-revizoriškame aklakelyje.
Tad kas gi lieka, kai nebelieka nieko?.. Kai teatras nugriuvęs, sugriautas, kai pagaliau stovi ne taip ilgai statyti Namai, o tik nepatogus, teatro reikmėms nepritaikytas Namas, kuriame, pasak Adomo Jacovskio, scenografui - labai sunku: „Nedėkinga scena, labai trūksta scenos gylio, sunku sukurti atmosferą. Visą laiką reikia kovoti su esama scenos architektūra, kad nesikartotų visuose spektakliuose tos pačios arkos, kolonos, sienos". Kas lieka tuomet?..
Ogi garbės ženklas - juvelyrinė segė-žvaigždė („Nešk savo šviesą ir tikėk") - balta, mėlyna ir raudona varsomis pražydusiame R. Tumino širdies atlape: Už kultūrų dialogo stiprinimą, tautinės ir religinės santarvės puoselėjimą, visuomenės brandos ir humanistinių vertybių ugdymą. Gal dar keletas šmėklų - Akmeninio svečio, Komandoro Vachtangovo, erškėčiuoto išjuokto M. K. Č. Kastuko, pakišto po prabangia raudona sofa su auksine Tumino ranka susigėdusioje „Rūtos" draugijos salėje.
Kaip čia neprisiminsi pranašiško, naujųjų laikų pradžią žymėjusio „Galilėjaus" finalo tolimaisiais 1992-aisiais, prieš pat žlugimą - aklas, palaužtas, su viskuo susitaikęs S. Račkio Galilėjus paguldomas į sarkofagą ir užvožiamas dangčiu: tesiilsi Mažasis raibuliuojančiuose šlovingos savo praeities šešėliuose, tedunkso savo dabarties Prokrusto vamzdynuose, tegęsta gėlėtuose savo būtos šlovės atminimų ir vis retėjančių gastrolių mistriniuose madagaskaruose - be vedlio, be vadovo, be režisieriaus. Savo spindesio skurde. Tarytum prisukama kanarėlė istoriniame stiklo blokelių narvelyje: Gedimino pr. 22 - ankštoje bromoje tarp prabangaus prekybos centro ir „Salamander" batų parduotuvės. Ir amžinoji šviesa jam tešviečia. Lux Aeterna.
Kartais, matyt, kai būna pakiliau nusiteikęs, R. Tuminas vis pažada netrukus sugrįžti. Bet kad nebelabai yra kur - žmona (t. y. teatras) savo paties rankomis pasmaugta, nužudyta, vaikai (t. y. aktoriai) po patirtų išgyvenimų psichiškai suluošinti. Tuščia. Nyku. Kaip po karo. Tik vėjas šiurena senų anamnezių puslapius. Itte, Missa est.
