Neseniai Nacionaliniame dramos teatre plojimų audra atsisveikinta su Eimunto Nekrošiaus statytu „Otelu", o balandžio 26 ir 27 dienomis čia publikos lauks naujausia režisieriaus premjera - spektaklis pagal Dantės (Dante Alighieri) „Dieviškąją komediją". Teatrologo pokalbis su režisieriumi prieš premjerą.
- Kodėl Tavo kūryboje atsirado „Dieviškoji komedija"?
- Nelabai pats aiškinuosi. Ilgai lentynoje stovėjo šviesaus atminimo Vytauto Kalinausko dovanotas iliustracijų „Dieviškajai komedijai" albumas. Dar trys ar keturios knygos - Sigito Gedos, Aleksio Churgino vertimai, rusiškas vertimas... Susikaupė daugybė knygų.
- Dantė savo kūrinį pavadino tiesiog „Komedija". Kaip manai, kodėl?
- Gal šis žanras yra talpiausias vaizduojant kelionę ten, kur dar niekas nebuvo. Tai kaip bepavadinsi kitaip. Aišku, toks pavadinimas turi potekstę.
- Kokios „Dieviškosios komedijos" dalys įeis į Tavo spektaklį?
- „Pragaras" ir „Skaistykla".
- Kodėl nebus „Rojaus"?
- Fiziškai neįmanoma. Netilptume į laiką. Galų gale ir fiziniai mano resursai yra išnaudoti.
- Kaip rinkaisi, ką iš Dantės teksto perkelti į sceną?
- Norėjosi perkelti viską. Ten viskas svarbu. Bet mano galimybės labai ribotos. Ir teatro - taip pat. Fiziškai neįmanoma perteikti tokios fantazijos: vis tiek pralaimėsi prieš tokią literatūrą, jos akiratį, mastą. Kai kurios kūrinio temos visai nepasidavė scenai, o kitos atrodė tikrai puikios, bet kažkodėl prie jų nesinorėjo liestis, gal etiniais sumetimais... Buvo tokių temų, kurias, atrodo, reikėtų imti, bet aš jas atidėjau.
- Kokios temos Tau buvo svarbiausios?
- Dabar sunku pačiam jas nubrėžti. Akivaizdu, tai Dantės kaip poeto, Vergilijaus ir Beatričės linijos. Bandžiau laikytis to, kas sudaro Dantės kūrinio ašį. Gal nuo tos ašies kur nors ir nuklydau, susiraizgiau... Vis dėlto ši medžiaga yra ne romanas, ne pjesė, o visai kas kita. Ji reikalauja kitokio darbo perkeliant į sceną.
- Kuo ji kitokia?
- Pirmiausia - poetine kalba. Antra - lakoniškumu. Dvi šalia esančios poetinio teksto eilutės perkelia į visiškai kitą dimensiją. Kūrinys suteikia tokią kūrybinę laisvę, kad net nežinia, ką su ja daryti.
- „Dieviškojoje komedijoje" Dantė atsiskleidžia ne tik kaip kūrėjas, bet ir pilietis - atvirai išsako savo požiūrį į to meto valstybę, visuomenę, politiką. Kiek ši tema svarbi?
- Žinoma, ji svarbi. Dantė buvo savo epochos disidentas. Kiek reikėjo drąsos išsakyti savo mintis prieš Bažnyčią, popiežių, prieš savo valstybę! Už tai jis buvo gainiojamas visą gyvenimą.
- Tau tai svarbu?
- Gal ne.
- Kodėl?
- Būtų galima pritempti, ieškoti kokių nors paralelių su dabartimi, bet man to nesinori.
- Thomas Stearnsas Eliotas yra sakęs, kad Dantės pragaras „yra ne vieta, bet būsena", o „žmogus pasmerkiamas ar išganomas savo vaizduotės kūriniuose taip pat, kaip ir aplink jį gyvenančių žmonių sąmonėje". Ką apie tai manai?
- Žinau jo požiūrį į šį kūrinį. Labai gražiai pasakė. Visiškai sutinku. Labai daug didžiųjų rašytojų ir poetų rėmėsi į Dantės kūrybą. Tarkim, Dantė padarė didelę įtaką Williamui Shakespeare´ui. Jis taikė beveik tas pačias menines priemones, psichologinius momentus, dramatiškas kulminacijas. Žinoma, netiesiogiai, bet jo pjesėse ši įtaka labai jaučiama. Net manau, kad darbo su šiuo Dantės kūriniu prasmė yra jo pažinimas. Neužtenka nei vieno, nei kelių kartų jį perskaityti. Turbūt ir amžinatilsį S.Geda jį versdamas norėjo dar labiau įsigilinti, perprasti. Tai nesibaigiantis procesas.
- Spektaklyje remiesi ne S.Gedos, bet A.Churgino vertimu.
- Taip išėjo. Bet abu vertimai yra geri.
- Kas yra Dantės pragare patiriamos kančios? Tai meninis vaizdinys ar religinis išgyvenimas?
- Per savo išgyvenimą jis nugramzdina į kažkokias ekstremalias būsenas. Kad patirtum visišką šviesą, reikia labai gerai suvokti tamsą.
- O religinė kūrinio tema Tau svarbi?
- Svarbi. Bet viskas priklauso nuo to, kaip pavyks ją perteikti. Vis dėlto teatro realybė skiriasi nuo tavo norų...
- Tavo spektaklyje vaizduojamame pomirtiniame pasaulyje stipriausiai išgyvenama ne fizinė kančia, bet prarasto gyvenimo - namų, artimųjų ilgesys ir ryšys su jais.
- Taip. Man, kaip ir mūsų tautai nuo pagonybės laikų, vėliau ir priėmus krikščionybę, tas ryšys buvo ir yra labai brangus. Net ir dabar, XXI amžiuje, jo svarba nė kiek nesumažėjusi. Turiu omenyje žmonių pagarbą anam pasauliui. Žinoma, mokslo išradimai, naujos technologijos šį ryšį slopina, bet, manau, kiekvienas žmogus - gal kad lengviau būtų gyventi - giliai širdyje tiki, kad jo gyvenimas nesibaigia mirtimi. Kad kas nors bus ir paskui... Visada tą žodį - paskui - nešiojiesi. Ir randi kokią nors ramybę žinodamas, kad bus rytdiena, kai jau tavęs nebus... Jau galiu sakyti, kad įsitikinau, jog niekas niekur nedingsta. Neišnyksta. Ne tik fizinis žmogaus kūnas, bet ir jo siela, mintys.
- Ir išėję į anapusinį pasaulį jaučia poreikį palaikyti ryšį su gyvaisiais?
- Taip. Tik iš jų mums žinių nelabai ateina...
- Tavo spektaklyje jie su gyvaisiais bendrauja laiškais.
- Taip, jeigu šią temą pavyks perteikti...
- Dantė ne kartą sušunka, kad žodžio menas bejėgis aprašyti patirtus reginius ir būsenas. O teatro menas?
- Taip pat bejėgis.
- Kodėl?
- Žmogaus viduje ir išorėje yra dvi begalinės erdvės. Bet man atrodo, kad viduje yra kur kas turtingiau ir plačiau negu tai, ką matome išorėje. Teatras turi tam tikrų galimybių perteikti tai, bet jos ribotos. Iš čia atsiranda paviršutiniškumas. Kai kurias temas teatre daug sunkiau išreikšti, negu muzika ar vaizduojamuoju menu. Tik taip atrodo, kad teatro galimybės beribės. Kitų menų raiškos priemonės talpesnės.
- Vadinasi, kūrybinė mintis visada talpesnė už jos materialią raišką?
- Taip. Kartais gal net nebūtina jos materializuoti. Jeigu mintį suformulavai ar ją atradai, nebūtina išreikšti. Svarbu ją žinoti.
- Kas tada lieka?
- Žinojimas.
- Nebūtina tuo žinojimu dalytis?
- Man atrodo, taip. Gal jaunystėje yra toks noras, bet metams bėgant jo lieka vis mažiau...
- Kodėl Dantei keliauti pragaro ratais reikalingas Vergilijus?
- Du protingi žmonės...
- Bet gyvenime dažnai du menininkai vienu keliu negali ilgiau eiti kartu, o čia abu keliauja net į pragarą...
- Taip, sudėtinga vaizduoti Dantės ir Vergilijaus santykius. Sunku atrasti tarp jų įtampos. Bet man atrodo, kad Vergilijus reikalingas Dantei kaip vėjas, kuris pučia į nugarą. O kai kada jis pučia Dantei į krūtinę, kad atvėsintų. Kad Dantė išlaikytų tą žingsnio ritmą.
- O Beatričė?
- Beatričė - nieko naujo šiam pasauly. Mūza ir yra mūza. Ji labai svarbi.
- Kaip rinkaisi aktorius šiam spektakliui?
- Tai ne pats sudėtingiausias visų režisierių darbas - pasirinkti aktorius.
- Bet yra tokių, kurie nepakeičiami, nuo jų priklauso spektaklis. Tarkim, Dantės vaidmuo. Jo atlikėjas gali būti tik vienas.
- Taip.
- Kodėl šiam vaidmeniui pakvietei Rolandą Kazlą?
- Šiuo metu jis turi visas tam reikalingas savybes ir jėgą. Pirma - jis protingas žmogus, antra - gabus ir trečia - be galo harmoninga asmenybė.
- Spektaklyje debiutuos dar studijuojančių jaunų aktorių grupė. Kokį vaidmenį jie atliks?
- Nuo šių jaunų aktorių labai daug kas priklauso. Jie bandys sukurti visą spektaklio atmosferą, nuotaiką, aplinką. Kartu jų ansamblis bus kaip vienas veikėjas. Man tai labai svarbu. Jie bandys atlikti ir nedidelius epizodus mozaikos principu.
- Muziką spektakliui kuria Andrius Mamontovas. Kokių jai keli reikalavimų?
- Nieko ypatingo. Muzika perteiks labiau nuojautas, pojūtį.
- Šiame spektaklyje eini teatrinio minimalizmo keliu ir sieki kuo lakoniškiau perteikti mintį...
- Tik bandau. Visada žavėjausi lakoniškumu. Kai kur dėl to sąmoningai save apriboju. Norėčiau, kad spektaklis būtų lakoniškas, bet nežinau, ar pavyks.
- Kodėl šiandien mene svarbu būti lakoniškam?
- Kad neatsiremtum į ką nors. Lakoniškumas turi didžiulę vertę. Kartais jį sunku logiškai paaiškinti, bet dėl jo aktoriai sukuria žiūrovui daug daugiau erdvės ir galimybių suvokti kūrinį. Lakoniškumas labiau skirtas individualiam žmogui, jis skatina mąstyti. Nebūtina stengtis ką nors įteigti.
- Kokio norėtum spektaklio finalo? Kas atsiveria už skaistyklos?
- Galima labai sudėtingai ir įdomiai tai pasakyti. Bet norėčiau, kad būtų labai paprasta ir aišku. Gal tas finalas ir bus nesiekiantis nei rojaus, nei pragaro, nei skaistyklos. Kažkoks neapglėbiamas.
