Rusų režisieriaus ir pedagogo Piotro Fomenkos auklėtinis, daugiausia Maskvoje kuriantis režisierius Valius Tertelis Juozo Miltinio dramos teatre repetuoja spektaklį pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę „Audra". Spektaklio „Katerina" premjera numatoma kovo 17-18 dienomis Panevėžyje, o kovo 21 d. 18.30 - Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Režisierius teigia, kad spektaklis kalbės apie amžinąsias vertybes - apie meilę ir likimą...
Kokie keliai Jus nuvedė į Maskvą? Papasakokite apie Jūsų darbą Piotro Fomenkos teatre.
Kai baigiau teatrinius mokslus Maskvoje, gavau režisieriaus Piotro Fomenkos pasiūlymą įsilieti į jo vadovaujamą teatrą. Sutikau. Režisuoju ir vaidinu „Piotro Fomenkos dirbtuvių" teatre, o taip pat dirbu pedagoginį darbą su studentais-stažuotojais.
Studentai-stažuotojai?
Tai aktoriai, kurie yra baigę teatrinius mokslus, turi aktorinę darbo patirtį ir nori dirbti Piotro Fomenkos teatre. Sudarome studentų-stažuotojų kursą, kuris trunka dvejus metus. Jau leidžiame trečią laidą. Kai sudarinėjome priešpaskutinį kursą, rinkomės iš 800 kandidatų, atrinkome 20 studentų, o baigė tik 11 aktorių. Tai buvo tarptautinis kursas, jame mokėsi aktoriai iš Italijos, Vokietijos...
Papasakokite apie teatrinį gyvenimą Maskvoje. Ar skiriasi teatrinės tendencijos Lietuvoje ir Rusijoje?
Teatrinis gyvenimas Maskvoje intensyvus, susikūrė daug naujų teatrų, ypač komercinių, bet teatrai visur vienodi - ir Maskvoje, ir Lietuvoje. Skiriasi tik skaičiai, formos, bet ne turinys. Aišku, kad Maskvos rinka labai didelė, ji veikia ir teatrus. Šou verslas įsiveržė į juos, stengiamasi bet kokia kaina pritraukti žiūrovą. Dirbu Piotro Fomenkos teatre ir tuo džiaugiuosi, nes pasisakau už teatro turinį. Nesuprantu tų, kurie teigia, kad kūryboje įdomi tik forma.
Lietuvoje ypač didelė genialių režisierių koncentracija - Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, Cezaris Graužinis, Oskaras Koršunovas ir kiti. Maskvoje labai gerbiamas ir mylimas lietuvių teatras. Manau, kad Rusijos teatrai išgyvena sąstingio laiką, teatrai verda savo sultyse.
Kokios krypties laikotės, režisuodamas spektaklius?
Kuriu pirmiausia žmogui, žiūrovui. Man artimas „jausmų" teatras, neįdomu, kai nenagrinėjamos žmogiškos temos. Renkuosi pjeses, kurios turi ką pasakyti žiūrovui. Nemėgstu stebinti, noriu kalbėtis. Nesuprantu tų, kurie siūlo aktualias temas spręsti plakatiškai, per formą, bet be žmonių. Man svarbios visos gyvos emocijos, manau, kad teatre žmogus turi ir verkti, ir juoktis. Nesuprantu, kai teatras tampa „atsipalaidavimo" menu. Manau, kad visos problemos yra mumyse ir tik mes patys galime jas spręsti. Aš pasisakau už teatrą, kuris teigia, o ne stebina.
Koks Jūsų svajonių teatras?
Tai teatras - šeima. Manau, kad toks ir yra Piotro Fomenkos teatras. „Šeimyniniame" teatre visi yra svarbūs, visi kūrėjai, visus vienija viena idėja ir tikslas. Gaila, kad dažnai teatras prasideda nuo šeimos, bet vėliau virsta gamybiniu, konvejeriniu teatru. Mano svajonių teatras susideda iš aktoriaus ir žiūrovo, o visa kita yra tik pagalbinės priemonės.
Dabar ėmėtės Ostrovskio „Audros". Kas lėmė šį apsisprendimą?
Aleksandras . Ostrovskis - vienas puikiausių pasaulio dramaturgų, tai rusiškasis Moliere´as. Aš jį lyginu su Čechovu, Shakespeare´u. Gal jis sunkiai suvokiamas svetur, nes rašė savitu stiliumi, jo žodis sunkiai išverčiamas, bet mintis labai gili. Ostrovskis rašė apie garbę ir orumą, apie meilę ir likimą, o tai juk visada aktualu. Jo tekstuose - stiprus bendražmogiškas užtaisas.
Pjesės tekstą sutrumpinome, bet pagrindinę idėją išlaikėme. Išsaugojome pjesės minčių koncentratą. Pagrindinė pjesės tema - meilė ir išdavystė. Pasvarstysime apie dvasinę ir fizinę išdavystę. Spektaklio veiksmas perkeltas į šiuolaikinę erdvę, nes atkurti laiką, kuriame nebuvome, neįmanoma. Man buvo svarbu išlaikyti ne pjesės laiką, o esmę. Manau, kad pagarbiai išsaugojome Ostrovskio temas, kurios yra amžinos ir krikščioniškos.
Kuo išskirtinis spektaklis? Kas turėtų sudominti žiūrovą?
Man patinka vokiečių teatras, kuris jungia dominuojantį Vakarų formos meną su Rytų dvasiniu menu. Aš noriu padaryti kažką panašaus, t. y. noriu sujungti formą su dvasia. Siekiu, kad spektaklis išlaikytų harmoniją, kurią sudaro aktorių vaidyba, scenografija ir muzika.
Geras spektaklis yra kaip sluoksniuotas pyragas, kuriame susijungia dvasia ir forma. Jei tai pavyks, tai ir žiūrovų bus. Mačiau ne vieną Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį, pažįstu Panevėžio žiūrovą - juose tebegyvena didžiojo maestro dvasia.
Valius Tertelis gimė 1969 metais. 1992-1993m. dirbo Lietuvos rusų dramos teatre garso režisieriumi. 1998 m. baigė režisūros studijas Rusijos teatrinio meno akademijoje Maskvoje (Piotro Fomenkos kursas), 2004 m. - šios specialybės magistrantūros studijas Vsevolodo Mejerholdo centre. 2004 m. stažavo „Suzuki Company of Toga" Japonijoje. Nuo 1998 m. kuria spektaklius Lietuvos ir Rusijos teatruose. Nuo 2008 m. dirba aktoriumi ir režisieriumi „Piotro Fomenkos dirbtuvių" teatre Maskvoje.
