Sausio 31 d. aktoriui Regimantui Adomaičiui sukanka 75 metai, ir Vilniaus Mažasis teatras paminės šią sukaktį iškilmingu vakaru. Įėjimas laisvas visiems aktoriaus draugams ir gerbėjams.
Regimantas Adomaitis žinomas ir mylimas kaip vienas talentingiausių, žaviausių ir darbščiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. Talentas ir žavesys - tai ką mato visi, atėję į spektaklį arba filmą. Darbštumas, savęs tobulinimas - realybė, kurią mato ir apie kurią legendas pasakoja Adomaičio kolegos.
Aktoriaus jubiliejaus išvakarėse kalbamės, vartydami jo dienoraščių ir užrašų knygą „Mintys scenos paraštėse", lygiai prieš dešimtmetį išleistą „Scenos" leidyklos. Regimantas Adomaitis prisiminė, kad tokiai knygai jį išprovokavusi šviesaus atminimo leidėja Rasa Andrašiūnaitė.
- Pavarčiau savo užrašėlius, pagalvojau: mažu ką iš jaunimo užkabins. Nes atsimenu, kaip aš pats godžiai ieškodavau visokiausių minčių, kurios man padėtų suprasti, atverti, atskleisti. Ir mano knygoje labai daug citatų.
- Skaitant jūsų „Mintis scenos paraštėse" , atrodo, kad jūs visą laiką savimi nepatenkintas, jūs nuolat barate ir laužiate save, nes turite būti kitoks?
-Ne tai, kad kitoks. Buvau labai blogas artistas ir ieškojau kelių, galimybių, kaip pasidaryti artistu.
- Iš ko jūs, jaunas žmogus, nusprendėte, kad esate blogas artistas?
- Kai visi aplink tau sako, ne tik sako, bet pirštais bado, rodo, koks tu niekam tikęs, tai pradedi tuo truputį tikėti. Nors pasąmonėje turi viltį, kad gal gali būt artistas? Ir ką daryti, kad tai įvyktų? Nes aš labai mylėjau sceną. Labai. Užtai fiziką mečiau. Gavau fiziko diplomą, bet niekur jo nepanaudojau, dūla kažkur. Bet kai stojau į Konservatoriją, dėstytojai žinojo, kad studijuoju universitete, jau beveik baigiu. Spėju, dėl to ir priėmė. Įsivaizduoju, kad galvojo: tokių tipų nedažnai pasitaiko, įdomu pažiūrėt, ar kas nors jam gali pavykti.
Per visą Konservatorijos laiką man taip niekas ir nepavyko. Kai baigėme, mūsų kurso vadovė Irena Vaišytė dar tikėjosi, kad kur nors įsidarbinsime - ar televizijoje, ar dėstysime, ar naują jaunimo teatrą kursime. Kadangi buvau tarp bendrakursių vyresnis, gudresnis, supratau, kad jokių naujų teatrų nebus. Kapsuko miesto teatrui reikėjo trijų artistų, ir aš sutikau išvažiuoti ten.
- Aukojotės?
- Joks čia aukojimasis. Aš svajojau patekti į teatrą. Supratau, kad tikrasis mokslas prasideda teatre, kai tu turi galimybę išeiti į sceną. Aš buvau laimingas, važiuodamas į Kapsuką. Savo kurso vadovei atrodžiau kaip išdavikas. O mano kursas? Kas į televiziją, kas į radiją, kas pasiliko dėstyti. Ne, dėstyti aš nenorėjau. Galvojau: ko aš mokysiu kitus, kai pats nieko neišmanau?
Kokia laimė, kad Kapsuko teatrui mūsų reikėjo! Atsiuntė jie sunkvežimį, susikrovėm ten savo sudedamas loveles, įsidėjau „čemodanuką" su knygom ir išvažiavom. Mums davė po kambarį, ir prasidėjo teatras. Nieko nemokėjau, nieko nežinojau, bet kvėpavau jau teatro dulkėm.
Po pusmečio Kapsuko teatrą išformavo. Pradėjo važiuoti režisieriai, žiūrėti spektaklius, kviestis trupės artistus pas save.
- Kitų teatrų režisieriai važiavo į uždaromą provincijos teatrą ieškotis aktorių savoms trupėms?
- Taip! Taigi Kapsuke puikūs artistai dirbo: Vytautas Paukštė, Juozas Rygertas, Saulius Sipaitis... Mane Henrikas Vancevičius pakvietė į Kauno dramos teatrą. Laimingas gyvenau grimo kambary. Visi išeina, išsilankstau lovelę. Teatras! Tyla! Ta tyla, ta tamsa, ta prieblanda - ką tu...
Pradėjau po truputį mokytis. Knygas skaityti, mintis rinkti. Daug man padėjo Gražina Balandytė, kurią buvau įsimylėjęs. Ji žaidė su manimi, bet nesvarbu. Ji man patarė pirmiausia paskaityti Somerseto Maughamo „Sumuojant rezultatus". Rusiškai, nes lietuviškai nebuvo išleista. Protinga knyga. Ir dar daug visokios literatūros, kurios aš nežinojau. Ir aš pradėjau skaityti, šiek tiek intelektualiai bręsti.
Vancevičius buvo ne tik talentingas režisierius, bet ir pedagogas. Taigi tais laikais Kauno teatras buvo aukštumoj, visi važiuodavo į Kauną žiūrėti Vancevičiaus „Trijų seserų", „Bernardos Albos namų" ir kitų spektaklių. Ir aš Vancevičių laikau savo mokytoju.
Ketverius metus išdirbęs Kaune, jau ne tik su alebarda scenoje pastovėdavau. Buvo ir didesnių vaidmenėlių. Paskutinis - mes su Vytautu Tomkum vaidinom spektaklyje „Pelės ir žmonės" pagal Johną Steinbecką. Tomkus ir prieš tai vaidino nemažai, bet po šito spektaklio mes pasidarėm artistai. Dar ne visai, bet jau šiek tiek.
Paskui Vancevičių pervedė į Vilnių, ir jis mane pasikvietė. Jis taip manim patikėjo. Matė, kad aš labai noriu, skaitau, nepasitikiu vien tiktai intuicija, o bandau dirbti. Ir davė man vaidinti Francą Jeano Paulio Sartre´o „Altonos atsiskyrėliuose".
 |
| Regimantas Adomaitis „Paskutiniuose mėnesiuose”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Žinai, kaip aš studijavau egzistencializmą? Pačių egzistencializmo autorių knygų tada nebuvo išversta, o rusiški žurnalai skelbdavo kritinius straipsnius. Skaitau: egzistencialistai neva neigė kažką, todėl straipsnis kritikuoja. Aha, jeigu už tą kritikuoja, vadinasi pats Sartre´as teigia anaip.
Ir tada gaunu pjesę „Altonos atsiskyrėliai", ruošiuosi repeticijoms. Žinau, kad egzistencialistai dramaturgiją panaudodavo savo filosofijai išdėstyti. Jeigu neišmanai egzistencializmo, tada nė velnio ten nesuprasi. Personažų poelgiai tau atrodys beprasmiai, nesuvoksi priežasties. Aš netgi Vancevičiui aiškindavau, ką autorius teigia ir ką jis demonstruoja savo dramaturgija. Mus konsultavo ir psichologai, bet vien psichologinės motyvacijos „Altonos atsiskyrėliams" suprasti nepakanka.
Taip įnikau į Franco vaidmenį, kad jis pasidarė mano dalis. Mano kūnas ir kraujas. Ir iškart po „Altonos atsiskyrėlių" - Mindaugas Justino Marcinkevičiaus dramoje.
- Įdomus jūsų pastebėjimas po „Mindaugo" premjeros" 1969-aisiais: „Sėkmė? Pralaimėjimas? Pergalė?.. Išsekęs fiziškai ir dvasiškai. Bedirbdamas išsikroviau, viską iššvaisčiau, atidaviau, ir premjerai nieko nebeliko. Esu tuščias".
- Dažnas reiškinys. Repetuodamas atiduodi viską, neblogai einasi, atrodo. Bandai pakartoti - niekai. Nieko neįmanoma pakartoti, nes teatras yra dabar ir čia. Tik dabar.
- Ar mėgote vaidinti komediją? Pamenu, koks netikėtumas buvo matyti jūsų temperamentingą nevykėlį Gregorą Irenos Bučienės „Makropulo recepte" - Karelo Čapeko pjesę režisierė pastatė Monikos Mironaitės 60-mečiui. Kokia senovė - 1973-ieji.
- O, Gregoras „Makropulo recepte" buvo atgaiva. Priekvailį suvaidint - labai smagu. Visai nedaug komiškų vaidmenų turėjau. „Vėploj", pavyzdžiui. Ne per seniausiai. Neatsimeni? Taip gerai vaidinom, kad net neatsimeni.
- Žiūriu į jūsų vaidmenų sąrašą: Franciso Vebero komedija, 1998 metais režisuota dabartinio Teatro sąjungos pirmininko Ramučio Rimeikio.
- Taip, prancūziška šiuolaikinė komedija. O, kaip man patiko! Žiūrovui - nežinau. Man tai labai patiko.
- Štai, ką galvoju: Francas, Justino Marcinkevičiaus Mindaugas ir Mažvydas, Henriko Ibseno Junas Gabrielis Borkmanas su Henriku Vancevičium, Alberto Camus Kaligula su Jonu Vaitkumi Kaune, Seras Ronaldo Harwoodo „Aprengėjuje", kurį Algirdas Latėnas buvo pastatęs jūsų 60-mečiui, vaidmenys Irenos Bučienės spektakliuose - ne tik komiškas Gregoras, bet ir dramatinis Andrejus Aleksandro Gelmano „Akis į akį su visais (duetas su Egle Gabrėnaite), sarkastiškasis personažas AA Slawomiro Mrožeko „Emigrantuose" (duetas su Vytautu Rumšu), o dar kino vaidmenys Vytauto Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus, Arūno Žebriūno filmuose ir svetur...
- Ką tuo nori pasakyti?
- Kad vieno artisto biografijai - tai daug, nepakeliamai daug, o juk vaidmenų jūsų suvaidinta dešimteriopai daugiau. Galbūt tai klausimas apie savęs sekinimą?
- Ne, aš neatsisakydavau vaidmenų. Kai kurie kiti vaidmenys man būdavo ir svetimi, nepriimtini, ir aš juos blogai vaidindavau. Nesistengdavau tų svetimų gerai vaidinti. Man reikia, kad vaidmuo bent šiek tiek mane užkabintų.
Suprantu, kad teatre reikia vaidinti. O man visada buvo įdomu nevaidinti teatre. Todėl ir ieškojau tokios pjesės. Prieš keletą metų man paskambino vertėja Violeta Tauragienė, sakė, kad išvertė pjesę iš italų kalbos, gal man įdomu. Paskaitau. Tai, ko aš ieškau! Furio Bordon „Paskutiniai mėnesiai". Čia nereikia nieko vaidinti, viskas atitinka mano dabartinę būklę, mano mąstymą.
- Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio režisuoti „Paskutiniai mėnesiai" Mažajame teatre rodomi nuo 2005 m. lapkričio: senas profesorius laukia iš darbo pareinančio sūnaus, kuris padės jam persikraustyti į senelių namus, klausosi muzikos, bendrauja su seniai mirusia žmona, nes tik jai gali papasakoti, ką jis jaučia, ką mąsto, kas jį skaudina. Kaip jums sekasi „nevaidinti"?
- Dar repetuodamas supratau, kad teatre negalima nevaidinti. Geriau vaidinti. Nes jeigu viskas atitinka, viens prie vieno, tada nebelieka atstumo, požiūrio. Kiek bebūtų artima tai, ką vaidini, vis tiek turi surasti ir atstumą, ir požiūrio kampą.
- Kitaip - kvailas apsinuoginimas?
- Ne, kvailas apsinuoginimas gal būtų net ir gerai. Bet jei nevaidinsi, teatro nebebus. Teatrui ne šiaip sau reikia kaukių, persirengimų, grimo.
Pabandžiau kartą kitą nevaidinti.Kaip kunigui per išpažintį su žiūrovais kalbu ir jaučiu, kad kažkas ne taip. Blogai. Turi rasti posūkį.
- Ar ilgai graužiatės, jeigu pasakote sau: blogai?
- Dabar jau ne. Anksčiau - labai.
- Kaip išsigelbėti nuo savigraužos?
- Nežinau. Laikas turi praeiti. Ir sąmoningas suvokimas ateiti: na, nepavyko, ir negali kiekvienąkart pavykti. Man atrodo, „Paskutinių mėnesių" pirmi spektakliai buvo klaikūs. Per repeticijas kažką užčiuopiau, ir per premjerą bandžiau pakartoti. Viskas šuniui ant uodegos. Turi stengtis taip vaidinti, kad būtų tau pačiam netikėta. Jeigu anksčiau ir buvo kokia ugnelė įsiplieskusi, tai nuo bandymo pakartoti ji tik užgęsta.
- Šiais laikais jus kas nors kvietė dėstyti būsimiems aktoriams?
- Tik baigęs nenorėjau dėstyti, nes pats jaučiausi nieko neišmanantis, o kai pradėjau šiek tiek išmanyti, ėmiau abejoti savo išmanymu. Tikėjau psichologine realistine vaidybos mokykla. Ir tik taip, o ne kitaip. Paskui pradėjau abejoti. Man atvėrė akis Michailo Čechovo knygos.
Labai kankindavausi, kad negaliu patikėti tuo, ką turiu suvaidinti. Studijų metais darėm etiudą, po to priėjau prie savo dėstytojos Irenos Vaišytės ir vos ne verkdamas sakiau: netikiu. Ji taip pažiūrėjo į mane: tada, sako, tu negali būti aktorius. Tas dar labiau mane pritvojo.
Michailas Čechovas man pasiūlė labai gerą dalyką: tu nesistenk patikėti, nes scenoje - ne tiesa, o išmonė, tu papasakok apie tą personažą. Mano supratimu, tai daug teisingesnis kelias, negu Konstantino Stanislavskio „aš duotosiomis aplinkybėmis". Stanislavskis sunkiasvoris, prievartautojas. Pajausk! Išgyvenk! Michailas Čechovas: nereikia pajausti, papasakok man.
- Kaip įsivaizduojate savo jubiliejaus šventimą antradienį teatre? Ko tikitės?
- Nieko nesitikiu, o įsivaizduoju labai paprastai: suvaidinsiu antrą dalį „Paskutinių mėnesių" - monologą apie senukus. O paskui kaip bus, taip bus.
Esu labai dėkingas Mažajam teatrui, kuris pasiūlė. Nesitikėjau, tikrai. Labai gražu iš teatro pusės, nes Lietuvoje baigia išnykti aktorių viešų jubiliejų tradicija. Kitos šalys moka pagerbti savo teatrų senukus. Tegu jie jau nieko scenoje nebesugeba, bet... Gražu. Tai palaiko teatro dvasią. Tikėjimą teatru.
____________
Sausio 31 dieną 18 valandą Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Regimantas Adomaitis vaidins spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai". Tai Artisto dovana draugams ir kolegoms. Šventinio renginio metu kino ir teatro aktoriui bus įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk" už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.
