Prieššventinės vaikų maudynės pasiturinčių inteligentų šeimoje netikėtai nutrūksta auklei stvėrus kirvį ir nukirsdinus vieną iš globotinių. Pasibaigia istorija taip pat netikėtai, kaip ir prasideda - kuomet po virtinės absurdiškų mirčių pjesėje tiesiog pritrūksta personažų. Štai tokiu žymaus rusų absurdisto Aleksandro Vvedenskio siužetu į žiūrovą kreipiasi režisieriaus Jono Vaitkaus premjerinio spektaklio kūrybinė grupė. Scenos naujagimis - kūrinys „Eglutė pas Ivanovus" - rampų šviesą išvys Lietuvos rusų dramos teatre sausio viduryje. Retai scenoje statomas rusų literatūros šedevras bus rodomas su lietuviškais titrais.
Pjesėje vyrauja absurdu alsuojantis Šventų Kalėdų laukimas, blaškosi karikatūros patina paženklinti personažai. Alogizmų, naivumo bei siaubo derinyje - ir žiupsnis sakralumo. Tai - paradoksali poezijos, metafizikos bei lingvistinių niuansų sankirta, kurioje nesąmonė tampa reikšmingesnė už sąmonę, fragmentaciją - už vientisumą.
"Į šią pjesę visada žiūrėjau su pagarba ir nuostaba, o kartu jutau, kad joje daug neatskleistų dalykų: čia gausu istorijos - ganėtinai rūsčios, žiaurios, kurioje karnavališkai džiaugsmingai niekinama ir išsižadama visų Dešimties Dievo įsakymų. Manau, kad ši trumputė pjesė yra savotiška šimtmečio santrauka, labai sunkaus, krauju ir prievarta permirkusio šimtmečio, bet kartu ji ir tokia meniška, poetiška.
Prisiminkim, kai užgimė fotografija - ji buvo tarsi šventa: šeimyninėse nuotraukose sėdi tėvas, motina, vaikai jiems ant pečių padėję rankas - ir matom į ką ta fotografija iškrypo, į kokią juodą pornografiją.
Taip ir čia: atrodo, labai paprastas dalykas - mergaitė nusikeikė, bet nejaugi reikia taip žiauriai bausti? Auklė - kadangi mano, jog mergaitės elgesys tolygus nusikaltimui - priima sprendimą: atima jai gyvybę. Ar tai neprimena biblinio Sodomos ir Gomoros perspėjmo?..
Aišku, norisi, kad į teatrą ateitų žiūrovai, išsaugoję bent žiupsnelį istorinės atminties, dar mokykliniais metais pramokę skaityti teatrinės kalbos ženklus ir bent minimaliai pasidomėję autoriumi bei jo laikmečiu", - sakė maestro J. Vaitkus.
Režisierius pjesės „Eglutė pas Ivanovus" imasi ketvirtąjį kartą. Prieš tai statęs ją kartu su studentais Skandinavijoje, maestro teigia norėjęs sugrįžti ir „su ja pasigalynėti". „Vaidinti nėra taip paprasta, joje daug abstrakčių dalykų ir jie keičiasi labai greitai. Ji yra savotiškas iššūkis - ir aktoriams, ir režisieriui, ir dailininkui", - teigė J. Vaitkus.
„Tas žmonių santykių pakrikimas, šeimos griūtis ir beprasmybės dozė... Mane labai skaudžiai veikia toks staigus tautos debilėjimas, aš negaliu į jį nereaguoti. Liūdna, kad taip įsišaknijusi ta baudžiauninko psichika, kuri tiesiog neišmušama. Vvedenskis mato šeimos, kaip struktūros, griūtį: kas ji, kaip ji tam istoriniam daviny funkcionuoja?.. Man įdomiausia, kad tai nėra vien tik istorinė tema, bet - ir religijos, ir šeimos, ir atskiro individo klausimas. Svarbu sukurti tas aplinkybes realias ir įtaigias, nes čia esama tam tikro absurdo ir beprasmybės.
Man svarbi erdvinė samprata, tarsi „kataraktinis" erdvės pajutimas. Klasikinio teatro sąrangoj nukrenta paskliaustės, kulisai: nebelieka nieko, jų nebereikia. O kostiumas - kokia jo forma, spalva, charakteris, kaip veikia klostė, kaip funkcionuoja faktūra, kiek dozuoji istorinio davinio - tai yra ir kažkokia paskata, ir intriga. Tik įdomumas mažėja, nes matai žiūrovo nepasiruošimą gauti tas dovanas, matai, kad vis mažėja žmonių, kurie džiaugiasi formuluodami tam tikrą mintį, tam tikrą idėją", - sakė spektaklio scenografas ir kostiumų dailininkas Jonas Arčikauskas.
Sovietinių cenzorių kone 40-čiai metų iš istorijos ištrinta A. Vvedenskio kūryba šįkart suskambės. Tiesiogine to žodžio prasme. Postmodernus muzikinių akibrokštų kaleidoskopas - ryškus kompozitoriaus Algirdo Martinaičio parašas. Žiūrovą tarsi ketinama įvilioti į savotiškas pasąmoninės reakcijos pinkles ir išprovokuoti apmąstymams. „Kvailybės muzika - arba kaip vienas lenkų filosofas suformulavo - šventasis idiotizmas. Čia susikerta labai daug dalykų, kurie artimi ir Vvedenskiui, ir Charmsui. O pati tematika, pati ta muzikos gyvybė, pati ta ląsteliena - iš vartojimo sferos, vartojimo kultūros. Aš ateinu žiūrėti spektaklio - aš turiu gauti produktą, kurį suvartoju ir išeinu", - ironizavo kompozitorius.
Muzikiniame spektaklyje vaidins ir dainuos penkiasdešimties aktorių komanda, kuriai scenoje vadovaus dirigentas Vytautas Lukočius. Tarp aktorių, žengiančių į Rusų dramos teatro sceną, - ir nauji veidai. Vienas jų - Jevgenija Gladij, garsaus ukrainiečių aktoriaus Grigorijaus Gladijaus, prieš daugiau nei dvidešimtį metų suvaidinusio Mikalojų Konstantiną Čiurlionį J. Vaitkaus filme „M.K.Č.Zodiakas", duktė. Iš kino filmų pažįstamai aktorei tai - pirmasis spektaklis Lietuvoje.
Dar vienas šioje scenoje neįprastas veidas - ilgametis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Valerijus Jevsejevas. Žiūrovai scenoje taip pat išvys ir režisieriaus J. Vaitkaus kino aktorių kurso studentus bei vokalistę Mildą Arčikauskaitę.
Spektaklio premjera - sausio 14 d. Kūrinys bus rodomas originalo kalba su lietuviškais titrais (vertė Sigitas Parulskis).
Rusų dramos teatro inf.
