„Mirė Adamas Hanuszkiewiczius", - šiemet gruodžio penktąją paskelbė visi Lenkijos laikraščiai. Užgeso šešis dešimtmečius švietęs lenkų teatro žiburys, naujojo teatro kūrėjas, vienas originaliausių Lenkijos režisierių, žavus ir charizmatiškas artistas. Sunku aprėpti nepaprastai intensyvų jo gyvenimo ir kūrybos kelią, vedusį per epochos lūžius, istorijos vingius, politines audras, teatrinius potvynius ir atoslūgius. Gimęs 1924 m. Lvove, Hanuszkiewiczius 1945 m. lemtingai įžengė į sceną ir visiems laikams sutapo su augančiu, kintančiu, atsinaujinančiu ar gyvybingumą prarandančiu Lenkijos teatru.
Vaidinęs Jelenia Guroje, Krokuvoje, Poznanėje, Varšuvoje, ilgai dirbęs televizijos režisieriumi, nuo 1961 m. vadovavęs Varšuvos teatrui Powszechny, 1968 m. jis perėmė teatro Narodowy vairą. Kai Lenkijos Liaudies Respublikoje buvo įvesta karo padėtis, iš teatro vadovo pareigų atleistas. 1989-2007 m. vadovavo Varšuvos teatrui Teatr Nowy.
Pasak spaudos, šio „aukščiausiosios lygos žaidėjo", „vienos originaliausių asmenybių" įnašas į Lenkijos televizijos ir teatro raidą yra neišmatuojamas. Jis režisavo, inscenizavo dešimtis iškiliausių lenkų, rusų ir Vakarų Europos literatūros klasikų. Zigmuntas Krasińskis, Adomas Mickevičius, Juliuszas Słowackis, Cipryanas Norwidas, Aleksandras Fredro, Bolesławas Prusas, Stanisłowas Żeromskis, Stanisławas Wyspiańskis, Julianas Tuwimas, Ildefonsas Gałczyńskis, Witołdas Gombrowiczius, Tadeuszas Różewiczius, Jarosławas Iwaszkiewiczius, Dante, Sofoklis, Euripidas, Jeanas Racine´as, Åugustas Strindbergas, Williamas Shakespeare´as, Henrikas Ibsenas, Georgas Büchneris, Franzas Kafka, Jeanas Paulis Sartre´as, Bertoldas Brechtas, Fiodoras Dostojevskis, Nikolajus Gogolis, Ivanas Turgenevas, Antonas Čechovas ir kiti - tai vardai simboliai ir vardai ženklai. Toks pasirinkimas byloja ne vien apie režisieriaus asmenybės mastą, užmojus ir meninę estetinę jo teatro kryptį - šie vardai liudija ir nužymi europinės civilizacijos kelią. Ne mažiau įspūdingas ir spektaklių sąrašas: „Antigonė", „Elektra", „Nedieviškoji komedija", „Hamletas", „Makbetas", „Sonetai ir monologai", „Fredra", „Procesas", „Vėlinės", „Ponas Tadas", „Baliadina", „Kordianas", „Fantazis", „Sidabrinis Salomėjos sapnas", „Vestuvės", „Išlaisvinimas", „Dantono mirtis", „Heda Gabler", „Mirties šokis", „Panelė Julija", „Nusikaltimas ir bausmė", „Broliai Karamazovai", „Trys seserys", „Revizorius", „Mėnuo kaime" ir kt.
Specialiai pateikiu tokį ilgą, bet toli gražu nepilną sąrašą, kad nors apytikriai galėtume įsivaizduoti, kokius milžiniškus teatrinės kūrybos plotus aprėpė Hanuszkiewiczius, kurdamas provokuojantį, žaižaruojantį, subtiliai ironišką, naiviai barbarišką, intelektualų ir aistringai angažuotą teatrą. Menininkas aistringai polemizavo su literatūra, su istorija, su tradicija, su visuomene, su amžininkais, su pirmtakais ir su pačiu savimi.
Laisvė, vergija, tautinės ambicijos ir netektys, kova, valstybingumo praradimai, individo atsakomybė už tautą, už valstybę, mesianizmo ir heroizmo mitai, komplikuoti naujosios kartos santykiai su praeitimi, romantizmo prakeiksmas - toks buvo Hanuszkiewicziaus kūrybos turinys.
Režisierius, klasikos spektakliuose atskleidęs magišką žodžio muziką, demonstravo ligi tol neregėtas „laisvamanybes", legalizavo naujus raiškos būdus, praplėtė teatrinių ženklų arsenalą, buvo novatorius, pradėjęs didžius teatro pokyčius. Jis pirmasis į sceną perkėlė televizijos ir kino estetiką, publicistiką, estrados ir kabareto elementus, džiazą ir bigbitą, studentiškus skečus ir kitokius „laiko ženklus", pavyzdžiui, garsiuosius motociklininkus Słowackio „Baliadinoje" ar sienų dažytojo kopėčias, vaizdavusias Alpių kalnus „Kordiane"... Jo spektakliuose aktoriai tarsi išlaisvinami nuo daugelio „pareigų": aktoriaus šauksmą pagauna ir pratęsia saksofono forte, o figūra, išnirusi iš tamsos, „prabyla" ne žodžiais ar judesiais, o raudonai apšviestais drabužių draiskalais. Hanuszkiewicziaus novacijos, šiandien tokios įprastos, o tada atrodžiusios „skandalingos", vadintos pigiomis, sukeldavo audringą kritikų reakciją, visuomenės diskusijas. Vieni juo karštai žavėjosi, kiti tulžingai smerkė. Triukšmą sukeldavo kiekvienas jo spektaklis, savaip interpretuojantis ir aktualizuojantis klasiką. Hanuszkiewiczius tapo jaunosios kartos numylėtiniu.
Be to, jis buvo nepakartojamo žavesio aktorius, vidinį temperamentą derinęs su mąslumu, eleganciją su sarkazmu ir ironija. Scenoje nenaudodavo jokių išorinių vaidybos priemonių, „charakteringų" bruožų, bet kuo tiksliausiai perteikdavo savo personažo tiesą, vaidmens (ir spektaklio) esmę. Poetas („Vestuvės") - Kreontas („Antigonė") - Raskolnikovas („Nusikaltimas ir bausmė")... Atrodė, Hanuszkiewiczius visiškai nesistengia (bent jau nepersistengia) kurdamas nepaprastai skirtingus vaidmenis - scenoje jis tiesiog dėvėjo vaidmenį taip laisvai, kaip aristokratas dėvi fraką... Bet visi suprato, jautė, ką išreiškia jo personažas, ką jis teigia ir įteigia kiekvienam.
1982 m. išėjusioje knygoje „Teatrinės minties pėdsakais" rašiau apie Hanuszkiewicziaus teatrą ir išverčiau pluoštą teorinių jo tekstų, nepraradusių aktualumo iki šiol.
Vilniaus publika pamilo Hanuszkiewiczių po jo vadovaujamo teatro Powszechny gastrolių 1965 m. - Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno svečiai vaidino Wyspiańskio „Vestuves". Lietuvių teatras tada žengė dar tik pirmuosius nedrąsius žingsnelius iš pilkos socrealizmo ir „buitinio psichologizmo" zonos, tad varšuviečių spektaklis po rūškanu sovietinio Vilniaus dangum nušvito tarsi saulė, praplėšusi geležinę uždangą, sužėrėjo kaip vaivorykštė ar spalvotais purslais trykštantis fontanas. Tai buvo kvapą gniaužiantis reginys. „Vestuvių" veiksmas - XX a. pradžios Krokuvos intelektualų ir jiems prijaučiančių Zakopanės kalniečių gyvenimas (pjesėje kalbama apie išsivadavimą iš austrų priespaudos) - vyko krokuvietiškoje lėlių „šopkoje" (prakartėlėje) tarsi nepaliaujamai besisukanti karuselė. Žaibiškai keitėsi mizanscenos, spektaklio veikėjai, aprengti etnografiniais drabužiais, „apsišaudydavo" replikomis, suvaidindavo svarbiausią savo sceną ir nuskriedavo tolyn, kad pasirodytų vėl, kai ateis laikas. Spalvingo, skaidraus spektaklio veiksmas liejosi lengvai tarsi žaidimas ar šokis iki pat finalo, kai tautos sukilimas žlunga, nes žioplas mužikas prarado aukso ragą - laisvės šauklį, jam įteiktą mistinių jėgų. (Finalinę repliką: „Turėjai, chame, aukso ragą..." ne kartą mintyse pritaikydavome ir savo krašto realybei.)
Akinamas lenkų spektaklio grožis įkvėpė Vilniaus publiką, o laisvi, intelektualūs, žodžio kišenėje neieškantys, prieš valdžią nesilankstantys varšuviečiai gerokai supurtė apsidraudėlišką teatrinę visuomenę - daugelis suvokė, kokie esame baikštūs, bevaliai, sulindę į savo kiautus.
Po spektaklio labai kūrybiškai (buvo deklamuojami monologai, skambėjo gitaros) bendravome su lenkų aktoriais, visus sužavėjo jaunas kino „žvaigždūnas" Danielis Ołbrychskis su savo „firminiu ženklu" - atlapotais kailiniais.
Garsusis režisierius bendruose vakarėliuose nedalyvavo.
 |
| Wojciechas Siemionas „Baliadinoje”, 1974 m. Teatro Narodowy archyvas |
Antrą kartą Hanuszkiewicziaus vadovaujamas teatras - šį kartą Narodowy - atvyko į Vilnių 1976 m. su Dostojevskio „Nusikaltimu ir bausme", Żeromskio „Pavasarėjant" ir nauju „Vestuvių" variantu. Tokio ekstremalaus teatro kaip 1965-aisiais jau nepamatėme: spektaklių kalba buvo nuosaikesnė, nors Lenkijoje tuo metu kritikų ietys dėl jo režisūros kryžiavosi ypač aršiai. 1970 m. Hanuszkiewiczius pastatė labai prieštaringai vertinamą Słowackio „Kordianą" (mizanscena su kopėčiomis), 1972 m. - „Baliadiną" (su motociklininkais).
Iš Żeromskio „Pavasarėjant" prisimenu šieną ir po sceną besiblaškančias gyvas vištas... Šiandien niekas nesistebėtų net gyvą dramblį matydamas, o tada tokios naujovės stulbino, net šokiravo. Lenkų kritikai priekaištavo režisieriui, esą jis „palengvintai" interpretuoja tautinę klasiką, pataikauja jaunimo skoniui. Daug kas jį smerkė ir už tai, kad sutiko perimti teatro Narodowy vadovo pareigas, kai 1968 m. už „netinkamą" „Vėlinių" pastatymą (ak, tos lenkams lemtingos „Vėlinės" - amžinoji maištininkų Biblija) buvo atleistas režisierius Kazimierzas Dejmekas. Tačiau Hanuszkiewiczius irgi pateko valdžios nemalonėn: 1981 m. pabaigoje Jaruzelskiui įvedus karo padėtį, jau kitąmet buvo atleistas iš pareigų.
Gastroliniai spektakliai pakerėjo gyvu veiksmo pulsavimu, užburiančia scenos magija. Temperamentingi Hanuszkiewicziaus aktoriai ir jis pats, vaidindamas Raskolnikovą, Poetą, skleidė energiją, kurios neįmanoma analizuoti, ją galima tik pajusti. Režisierius apie tai kalbėjo: „Įelektrinti energijos debesys pakimba palubėje... Kas žino, gal netrukus matuosime tų debesų tankumą kokiu nors aparatu? Kas žino, gal ateityje spektakliai bus vertinami pagal tuos parodymus? Jei tokie debesys iš tikrųjų susidaro palubėje, vadinasi, intensyviam bendravimui susitiko talentingi žmonės - abiejose rampos pusėse."
...Po vieno spektaklio man buvo patikėta misija atvesti režisierių į privatų susitikimą su keletu Lietuvos kritikų Irenos Veisaitės bute Basanavičiaus gatvėje. Su Hanuszkiewiczium, ką tik vaidinusiu Poetą, vėlyvą tamsų rudens vakarą ėjome iš Profsąjungų rūmų per parką, per buvusias evangelikų kapines. Sunkiai galėjau patikėti, kad tai jau ne Wyspiańskio „Vestuvių" Poetas, o „tikras", labai pavargęs ir, be abejo, išalkęs Adamas Hanuszkiewiczius.
Jis pasakojo apie savo vaikystę Lvove ir viešnages Vilniuje pas dėdę, gyvenusį Antakalnyje prie Neries. Tada išgirdau ir istoriją, kurią vėliau panaudojau pjesėje apie Vilnių: Adamas pasakojo apie didįjį potvynį, kai Neryje skendo jo žaidimų draugas, tų namų sargo sūnus. Leisgyvį ištraukę iš vandens, paguldė į lovą, o gydytojas liepė namiškiams sergėti, kad vaikas neužmigtų. Adamas irgi budėjo prie bičiulio lovos. Iš dėdės buto atsinešęs porcelianinę kino skulptūrėlę, linguojančią galva ir grojančią, nuolat ją prisukinėjo, kinas vis grojo ir linksėjo, kol staiga kažkas pamatė, kad berniukas jau miręs.
Mudviem leidžiantis Basanavičiaus gatve nuo kalno, svečias paklausė, ar dar toli eiti. Atsakiau, kad jau čia pat - vartai buvo už keliolikos metrų. Tačiau įėję į didžiulį tamsų kiemą sutrikome: laiptinėje, prie pat vartų, žemutiniai butai buvo su dideliais numeriais, o mums reikėjo mažesnio. Apėjome kitas (tada dar nerakinamas) neapšviestas laiptines, bet numeracija kuo tolyn, tuo didyn. Prisilaipioję tamsiais laiptais po klaidžius užkaborius, gavome eiti lauk nieko nepešę. Nusprendžiau paskambinti telefonu automatu (juk mobiliųjų dar nebuvo). Kiek žemiau, kitoje gatvės pusėje, švietė Rusų dramos teatro tarnybinio įėjimo durys. Hanuszkiewiczius nuoširdžiai apsidžiaugė atpažinęs, kad tai buvęs Pohuliankos teatras, kuriame dirbo garsusis režisierius Osterwa. Nors ilgai beldėme, durų niekas neatidarė. Žinojau, kad kiek tolėliau yra telefono būdelė. Nuėjome. Bet ten viskas buvo sudaužyta, laidas išplėštas. Teko leistis net į Pylimo (tada Komjaunimo) gatvę. O jeigu ir tas telefonas neveiks? (Jaučiausi taip, lyg sapnuočiau košmarą!) Prie „Lietuvos" kino teatro radome veikiantį. Pasirodo, mudviejų klaidžiota be reikalo - butų numeriai mažėja kaip tik viršutiniuose aukštuose. Tokia „logika" man buvo neįkandama... Vėl kopiame aukštyn Basanavičiaus gatve. Hanuszkiewiczius vos velka kojas, o man norisi prasmegti skradžiai žemės...
Pagaliau patekome į namus, kur laukė maloni draugija, muzika ir vaišės. Svečias atkuto, pradėjo įdomiai pasakoti apie savo teatrą, režisieriaus darbą, aktoriaus meną ir t. t. Platus akiratis, pasaulinio teatro kontekstas, šmaikščios istorijos. Kai kas vos spėjo užsirašinėti (ketinome parengti interviu Kultūros barams). Režisierius talentingai improvizavo, negailėdamas duoti vertingų pamokų iš teatro teorijos.
Trečią kartą Hanuszkiewiczius lankėsi jau laisvos Lietuvos sostinėje - 1993 ar 1994 m. Rusų dramos teatre (kurį jis vadino Pohulianka) režisavo spektaklį „Namų dainos" pagal Stanisławo Moniuszkos muzikinius kūrinius. Prabėgę metai jį pakeitė nedaug, bet vis dėlto...
Hanuszkiewicziaus kūryba - tai nuolatinis ginčas su lenkų „romantizmo perversijomis", kurios padarė didelę įtaką tautos mentalitetui, be to, visais laikais smarkiai veikė Lenkijos politiką. Hanuszkiewiczius kreipė lenkų mąstymą modernesne, liberalesne vaga, į klasikos palikimą, praeities mitus ir herojiškas pozas žvelgdamas su ironija, kaip ir žinomi lenkų dramaturgai modernistai/absurdistai Rożewiczius, Gombrowiczius, Mrożekas ir kt. Režisierius bandė išsklaidyti tirštas kolektyvinės sąmonės miglas. Vienas garsiausių Hanuszkiewicziaus spektaklių „Kolumbai, gimę dvidešimtiniais metais", bylojantis apie karą ir heroizmą, raginantis praeitį vertinti sąžiningai ir atvirai, rodytas net 250 kartų.
„Jeigu teatras nori išlikti gyvas, jis turi keistis", - nuolatos kartojo režisierius.
„Namų dainos" - taip pat savotiškas romantinės temos apie „kovas ir heroizmą" variantas. Ne vien idiliški „namų dainyno" garsai ir tekstai, bet ir sukilimų, žūčių, išardytų šeimų, tremčių, našlių ašarų motyvai išryškėjo skaidrios struktūros, įspūdingų mizanscenų spektaklyje. Jame sklandė ir Vilniaus dvasia, nes kai kurias dainas, skambėjusias XIX a. salonuose, vilnietis kompozitorius sukūrė lietuviškais motyvais. Seniai žinoma, kad lenkų romantizmo šaknys, jų mitai, jų „baladės ir romansai" išaugo Lietuvos žemėje. Amžinai „Vėlinės", amžinai „Ponas Tadas"... Net Hanuszkiewiczius neįstengė (ar nenorėjo?) tam atsispirti...
Dažniausiai tik netektis priverčia suvokti tikrąjį asmenybės mastą. Adamas Hanuszkiewiczius - savamokslis teatro guru - buvo klasikas ir novatorius, romantikas ir avangardistas, poetas ir meistras. Kartu su kitais didžiaisiais jis rodė kryptį lenkų teatrui, šiandien vėl klaidžiojančiam nežinioje. Bertoltas Brechtas sakė: „Blogas šiandienos teatras - tai geras vakarykštis teatras." Kol Hanuszkiewicziaus teatras netapo vakardiena, daugeliui jis atrodė tiesiog nepakenčiamas, o dabar visi tvirtina, kad buvęs labai geras. Ne veltui viename interviu lenkų televizijai paklaustas: „Kokie du sakiniai pirmiausia bus ištarti per Jūsų laidotuves?", režisierius atsakė: „Mirė Hanuszkiewiczius. Teatre bus nuobodu."
Per laidotuvių ceremoniją (jas transliavo Lenkijos televizija) urna su palaikais stovėjo ant garsiųjų suveriamų dažytojo kopėčių, kadaise atstojusių Monblano viršukalnę. Kiek aistrų ir emocijų tas teatrinis įvaizdis keldavo prieš penketą dešimtmečių! Ar jau nebekelia?
