Rima Pociūtė
Rygoje teatrų yra nemažai ir repertuarą jie skuba keisti, nenorėdami prarasti išrankių megapolio žiūrovų. Tikrai daugiau nei Lietuvoje pagalvojama ir kad žiūrovui spektaklis „linksmai žiūrėtųsi". Iš pradžių sėdint teatre šokiravo tai, kad nesvarbu, kokio „rimtumo" būtų spektaklis ir kokioje salėje jis vyktų - didžiojoje, kur daugiau vaidinama klasika, ar mažytėje eksperimentinėje - maždaug kas penkias minutes auditorija turi nusijuokti. Šitokios reakcijos, žinoma, yra teatro ir publikos komunikacijos „kompleksų" viršūnėlė, ir nesunku pastebėti, kad vienų įpratinta linksmintis publika „paspaudžia" ir kitus būtinai ją palinksminti: režisieriai bent antrojo plano triukų prigalvoja net klasikinėse tragedijose (lyginu, nes tai neįsivaizduojama gerų režisierių spektakliuose Vilniuje, kur režisierius tarsi sakytų žiūrovui: užėjai, ačiū, pažiūrėjai, gal ką ir supratai...) Teatras daug pasitarnauja visuomenei, netarnaudamas jai nuolankiai.
Kai lapkričio pabaigoje vienoje iš interneto tinklaviečių aptikau skelbimą apie spektaklius Gertrūdos gatvės teatre - režisieriaus Valterio Silio „Legionierius" (premjera įvyko rugsėjo 14 d.) norėjosi būtinai ir tuoj pat pažiūrėti. Ir ne tik todėl, kad spektaklis Rygoje buvo rodomas kelias dienas spalio ir lapkričio mėnesį, o po to žadėjo iškeliauti į Suomiją. Suintrigavo sceniniam vaizdavimui pasirinktas palyginti mažai net Antrojo pasaulinio karo istorikams buvęs žinomas Švedijos latvių kariškių išdavimo faktas, kuris šiuo metu aktualizuojamas kelių Baltijos valstybių menininkų pastangomis. Tai, kad šis teatras yra jaunų, bet jau pripažintų menininkų sambūris: V. Silis už 2010-2011 m. teatrinio sezono darbus buvo apdovanotas prestižinio Latvijos teatro renginio „Spēlmaņu nakts" prizu, skiriamu Metų naujosios scenos menininkui, o spektaklio „Legionieriai" scenografė Ieva Kaulinia tapo Metų scenografe. Be to, tai vienas iš teatrų, daugiausiai dirbantis su užsienio partneriais. Ir jie negalėjo susirasti geresnės vietos kaip Gertrūdos gatvė, kuri anaiptol nėra prestižinė?
Panašiau, kad jie bėga nuo kažko kuo toliau (juokinimo kas penkias minutes normos?). Žinoma, kad tai iššūkis, kurį mesti gali teatras, užsitikrinęs, kad bus žiūrovų, kurie jo ieškos ir „neprestižinių" gyvenimo reiškinių zonoje. Bent jau „aplink slankios", suinteresuotieji teatro specialistai, norintys susidaryti nuomonę apie Latviją Baltijos šalyse reprezentuojantį teatrą, kurio vizitine kortele yra tapęs kalbėjimasis su visuomene aktualiomis temomis ir naujų teatro meno formų ieškojimas (skelbiama, kad „Legionieriai" yra bendras su „Turteatern" (Švedija) ir „Kokoteatteri" (Suomija) projektas, jį finansavo Valstybės kultūros kapitalo fondas, Rygos savivaldybė ir Šiaurės šalių kultūros kontaktų centras. Dėl kalbėjimosi su visuomene - iš anksto pagalvoju, kad nerčiau pro duris iš spektaklio, kuris priverstų pasijusti ne „šitos tikslinės visuomenės" dalimi. O dėl naujų meno formų... Nereikia jų žadėti, nes niekas ir nesitiki, kad staiga bus surastos postpostmenų laikais kokios nors „naujos" formos.
Elitinis gatvės
Pastato, pažymėto šimtą peržengusiu numeriu ir dar „a" raide, tiesiai iš gatvės nematyti, o einant gilyn į kiemą kažkokios gamyklos teritorija ir pamačius sargo būdelę su juo pačiu, niūriai murksančiu, darosi kiek nejauku: tai kad nematyti nei į teatrą plūstančių žiūrovų, nei apskritai ko nors panašaus į teatrą. Ar ne per daug tikrosios pigios realybės tame iš jos norinčiame prasigyventi teatre? Tačiau lapkričio prieblandoje kažkam priekyje atidarius duris pasklinda šviesa, atgyja viltis šioje vietoje pamatyti politines aistras neabejotinai turintį kaitinti spektaklį. Juk legionierius - Rygoje visus įkaitinantis žodis.
Rašant apie šį spektaklį, deskriptyvumo neįmanoma išvengti, nes straipsnio skaitytojai gal neturės galimybės tapti spektaklio žiūrovais. Taigi aplinka: priplėkę koridoriai, kurie natūraliai muziejiniai, vargu ar bent kas čia pakeista; salė - buvusi tikra salė su gražiomis lipdytomis lubomis. Jos labai aukštos - ir niekas nepajėgė jų nudrengti. Scena sovietmečiu tiko nebent pionierių deklamuojamų eilių „montažams". Avangardo teatrui nėra kur įsisiautėti, todėl scenos gudriai atsisakyta, uždengiant neįprasta scenos uždanga - keturių valstybių vėliavomis, pusiau pridengiančiomis viena kitą. Dešinėje - Vokietijos - matyti pusė svastikos. Tarp šios vėliavos ir Švedijos mėlynosios su auksiniu kryžiumi - Latvijos dvispalvė. Iš tolo matyti, kad ji tarsi aptaškyta kraujo lašeliais. Labiausiai į kairę nutolusi Rusijos vėliava, kuri šiame spalvų ir linijų margumyne asocijuojasi su viena didžiule kruvina dėme.
Apie vėliavas tenka kalbėti, nes jų pakabinimas ir yra... didžioji, kaip jau buvo minėta, labai išgarsėjusios scenografės Ievos Kaulinios darbo dalis šiame spektaklyje. Dar salės viduryje yra viena kita kėdė, stalas. Jeigu Rygoje scenoje bus kėdė, reikia žinoti, kad ji bus tik „muziejinė" - grakšti prabangi kėdė, poliruota ir dailiai išlenktomis kojelėmis. Tokia čia miestietiška norma, pačių latvių tikriausiai nė neįsisąmoninta. Tik žvilgtelėjus į scenografiją, iš karto aišku, - nagi, tikrai rizikingai daug erdvės palikta „dirbti" aktoriams. Ir dar kyla mintis, kad toje mini trupėje gali atsidurti net ir tas (ta), kas surizikuos atsisėsti pirmoje eilėje (nuojauta neapgavo, žiūrovai „vaidino").
Pakeisti istoriją
Tai, kas paskatino parašyti apie šį spektaklį lietuvių spaudai, buvo žiūrovų plojimai jo pabaigoje. Neperdėdama galiu pasakyti, kad tokių plojimų Rygoje seniai nebuvau girdėjusi - kokios penkios dešimtys žiūrovų (latviai, daugiausia moterys, daugiausia jaunos, bendras įspūdis apie auditoriją - tai inteligentija) plojo įnirtingai, vieningai ir, be abejonių, tam kažkam, kas buvo jau ne vien spektaklis, ne vien teatras ir ne vien puiki aktorių vaidyba. Tai reiškė ir išpildymą - kaip pasakytume panaudodami madingą žodį - projekto, atskirai sugalvoto ir atvirai vykdomo šiame spektaklyje: įtraukti kiek galima žiūrovus. Tai nebūtų nauja (ir ne taip jau įdomu): gerokai pavėlavusi į spektaklį žiūrovė yra pasveikinama aktoriaus, specialiai nutraukiančio savo monologą, jis nurodo iš „scenos" geriau matomą tuščią vietą, o po kiek laiko jau kiek klastingiau pakalbinama dar kita žiūrovė. Ši paprašoma „tiesiog pasėdėti, visiškai tylint", tik padedant dviem vyrams aktoriams suvaidinti „romantišką" scenelę ...Į Švediją pas savo vyrą, vieną iš internuotųjų kariškių, pavyksta atvykti jo žmonai, jie nesimatę beveik porą metų, o ji nėščia. Vyras labai tyliai klausia: ar tu mane dar myli? Pasisako, kad jis ją vis tiek myli ir tuoj pat vyriškai įsisiautėja prieš apmirusią scenos talkininkę, o kai kiek aprimsta - pasipila jo ašaros, ir mergina neištvėrusi neria į savo vietą auditorijoje (antrasis aktorius buvo jau spėjęs prie jos pasilenkti ir pasakyti, kad ji gali tai padaryti).
Taip, žiūrovas šiame spektaklyje yra valdomas (tiesiogine angliško žodžio manage, kuriam pasidavėme, prasme), ir jo valdymas yra vienas iš spektaklio metalygmenų, konstruktas, kuris turi būti ryškus, nenustelbiamas net ir psichologiškai įtaigių scenų, kurioms pakanka aktorių meistriškumo. Žiūrovai paprašomi atsistoti ir dainavimu pritarti įsivaizduojamai švedų gyventojų demonstracijai prieš Švedijos sprendimą išduoti legionierius. Ir spektaklio kulminacija - kai žiūrovams pasiūloma balsuoti, kas „prieš" kruvinai nehumanišką sprendimą. Rankos kyla - ir aktorius Karlis Krūminis šypsodamasis klausia: tai ką, norėtumėte pakeisti istoriją? (Salėje pasigirsta kelių atsipalaidavusiųjų kikenimas...)
Apie juoką ne vietoje užsiminė vieną išsamiausių straipsnių apie šį spektaklį laikraščiui „Diena" parašiusi Zanė Radzobė, tačiau mano nuostabai ir ji pati šį spektaklį laiko tik šmaikščia istorijos rekonstrukcija, o atmosferą salėje vadina šilta, atvira, keliančia pasitikėjimą (nors pati pažymi, kad Latvijoje istorija labai radikalizuota). Taip, aktoriai šmaikštauja, bet dar daugiau verkia ar apsiputoję užkimusias balsais rėkia savosios tiesos įrodymus. Palubėje pakabintų stiprių žibintų tvieskiamoje šviesoje labai matomi iš aktorių burnų sklindantys seilių purslai. Kaip niekad fiziologiškai vaizdžiai žiūrovams parodyta, ką reiškia „putotis", paspringti krauju.
 |
| Scenografija iš vėliavų. Ģirto Raģelio (http://git.lv) nuotraukos |
Kolektyvinės pasąmonės terapija
Man, skirtingai nuo Radzobės, atmosfera - ganėtinai šiurpi. Tokios tikriausiai ir turi būti siekiama politiniame spektaklyje, apie kurį aktoriai pačioje pradžioje žiūrovams pasako, kad jis yra „postdraminis". Ir kulminacija šiame spektaklyje, kuris dar vadinamas „diskusija su skerdynių elementais" yra avangardo pretenzijų verta. Tai scena, kurioje suomis aktorius Karlas Almas (likimo ironija, kad ir latvio, ir suomio aktoriaus vardas yra tas pats) su juodu pleistru (išdėstytu svastikos forma) apklijuotu pilvu „kursto" žiūrovus latvius. Atrodo, kad pats aktorius, atsisakęs personažo monologo, šaukia publikai tai, ką dabar galvoja. Ir ko gi jūs esate tokie bebalsiai mėmės? Ko jūs neišrėkiate savo patirties? Žiūrėkite: čia jums dabar pateikiami objektai, į kuriuos galite perkelti savo jausmus, šitaip suprojektuoti visą neapykantą, ir mes padėsime jos atsikratyti. Po šių žodžių pripuola prie tų vėliavų, kurios kabo tarsi uždanga, jas plėšia ir mėto ant žemės. Pirmoji kaip skuduras nukrinta Rusijos vėliava, po jos „tvarkingai" nudreskiamos ir visos kitos. Atsiveria už jų buvusi baltai išklota scena. Absoliuti tuštuma. Ar šito būties ištuštėjimo efekto ir buvo siekta?
Spektaklis - nepridengtas mėginimas imtis meno terapijos, net panaudojant kai kuriuos jos praktinius metodus. Tačiau, nors spektaklio kūrėjai psichoterapijos imasi itin programiškai, net eksplikuoja savo tikslus, tai lieka nepastebėta visuose šiam spektakliui skirtuose straipsniuose ir komentaruose, kuriuos teko skaityti. Radzobė daro išvadą, kad spektaklis skirtas tik „šiai Baltijos pusei" ir tik Rygoje jis daugiasluoksnis, o Stokholme taptų schematišku politiniu šūkiu apie veidmainystę. Kritikė neįžiūri, kad spektaklio kūrėjai tampa kolektyvinės pasąmonės gydytojais. Atrodo, kad racionalioji šiandieninės latvių kultūros pusė stokoja supratimo, kokie kolektyvinės pasąmonės terapijos šaltiniai yra galimi. Spektaklį kaip tik ir reikėtų išskirti iš Rygos teatrinės produkcijos srauto būtent dėl šios priežasties.
Kultūros produktas anai Baltijos pusei
Iš 1945 m. gegužę Švedijoje gyvenusių ir Vokietijos karinėse pajėgose kovojusių 3000 vyrų dalis buvo Baltijos šalių legionieriai. Juos Švedija jau 1946 m. sausio mėn. „grąžino" Tarybų Sąjungai. Švedijos visuomenei sužinojus apie tai, kas vyksta, Užsienio reikalų ministerijos užkulisiuose užvirė kova už šių vyrų išlikimą. Į ją įsitraukė ir Lietuvos atstovas Stokholme Ignas Šeinius, kuriam informaciją tiesiogiai perdavė ministerijos pareigūnas. Istorikės I. Stepukonienės teigimu, Šeinius dėjo ypatingas pastangas, siekdamas, kad kariškiai nebūtų perduoti Tarybų Sąjungai. Tačiau jo diplomatiniai gebėjimai nublanko prieš Švedijos galingųjų norą, kuo paprasčiau ir greičiau baigti dorotis su jau formaliai pasibaigusio karo pasekmėmis. Šeinius 1949 m. švedų kalba parašė romaną „Raudonasis tvanas" - jautė nusivylimą dėl Švedijos viršūnių moralinės degradacijos.
Kaip minėta, artimiausiu metu šis spektaklis bus rodomas Suomijoje, ir atrodo, kad jis itin aktualus Švedijai. Ką gi importuoja ir nusiperka Vakarai iš šios Baltijos pusės kultūros produktų?
„Legionierių" istorinių derybų scenos be jokio rezervuotumo šaržuoja „švedo" mėginimus bet kokia kaina išgauti iš „ruso" pažadą greičiau ir pirmiau nei iš Norvegijos išplukdyti laivu belaisvius. „Rusas" sėdi savo tarnybos poste minkydamas kažkokį primityvų lipdinį, primenantį lyg falą, lyg virvę. Lygiai taip pat „švedas" minko savo principus, siekdamas vieno - atlikti savo užduotį: įkalbėti, - kaip jis tikriausiai įsivaizduoja, diplomatišku būdu - kuo greičiau išgabenti nepatogiuosius Baltijos šalių kariškius, tarnavusius vokiečių suformuotuose daliniuose. Vadinamasis „latviams skausmingas" istorinis įvykis šiandien aktualizuoja mąstymą apie didžiųjų tautų vyriausybių veikimą prieš savųjų tautų valią, demokratijos principų pamynimą ir gėdingą veidmainiavimą mažųjų Baltijos šalių, savo kaimynių, atžvilgiu, kai tik iškyla bet kokia rizika, kad bus sutrikdyti sunkiai subalansuojami santykiai su „baisiąja" Rusija. Ir kodėl gi švedams turėtų patikti žiūrėti į save šiame kreivame veidrodyje? Atsakytume - jiems aktualus kitas terapijos aspektas: kolektyvinėje pasąmonėje slypinčio šešėlio įsisąmoninimas.
Tačiau švedams ar suomiams kai kurios subtiliosios spektaklio prasmės tikriausiai neatsiskleis, ir spektaklis pasirodys kaip žaidimas į vienus vartus. Kalba, tiksliau kelios kalbos, spektaklyje yra viena iš pagrindinių išraiškos priemonių: žiūrovams situacija apibūdinama anglų kalba, o tai, kas atveria giliąsias prasmes, iš esmės yra skirta latviams, latviškai ir išsakoma.
Atsibodęs kraujas
Šio spektaklio kultūrinis kontekstas jau gana solidus (Pero Olovo Enkvisto dokumentinis romanas „Legionieriai", Osvaldo Freivaldo ir Edvino Alksnio studija „Latvių kareivių tragedija Švedijoje", Johano Bergenstråhle´s filmas „Baltijos vyrų atidavimas", taip pat Latvijos okupacijos muziejaus bei Švedijos armijos muziejaus filmų archyvuose esantys vaizdo įrašai). Tačiau kai menininkai susiduria su istorine medžiaga, kuri susiliečia su kolektyvinės pasąmonės archetipais, iškyla šiuolaikiškų ir spontaniškų meninių sprendimų sustingdymo grėsmė. Žinoma, ir šiame spektaklyje deklaratyvumo nepavyko išvengti (nors ar jo apskritai vengia politinis teatras?), bet tai mažiausia blogybė, į kurią tikrai nesutelks dėmesio teatrinės kultūros tyrinėtojai, daugiau siekiantys įžvelgti avangardinio teatro tendencijas.
Nuo sustingimo mitų akivaizdoje Gertrūdos gatvės teatras ginasi dar universalesniu ginklu - archetipais, kurie užvaldo giliausius pasąmonės klodus, susiedami aktorius ir žiūrovus jau neverbalinės komunikacijos saitais. Tai pirmiausia patys aktorių kūnai (apnuoginti tiek, kiek tai priimtina klasikinėje scenoje, o ne striptizą imituojančiuose šou), kurie lapkritį nešildomoje salėje laistomi spiritu ir raudonai nudažytu vandeniu taip, kad šis tikrai teka upeliais. „Ar galite įsivaizduoti, kad šitame buteliuke yra kraujas?" - šypsodamiesi žavia šypsena klausia aktoriai savo publikos. Galvoju, kad taip, tai įmanoma - juk Antrojo pasaulinio karo metais jis lygiai taip pat liejosi upeliais, „istorinio spektaklio" pabaigoje, 1945-aisiais, jau nebedarydamas didelio įspūdžio... Ir kaip tik šis siaubo, atminties išblėsimas, supratimas, kad žmogaus psichika ribinėse situacijose yra „užblokuojama" vidinių apsauginių galių, daro spektaklį iš tiesų aktualų „abiems Baltijos pusėms", visoms jos šalims, visiems - deklaruojantiems ir abejojantiems.
