Įspūdžiai iš Estijos teatro festivalio „Draama 2011"
Prieš dvejus metus Estijos teatro festivalio „Draama" organizatoriai (Estijos teatro festivalio fondas) žengė drąsų žingsnį: grįžo prie kasmetinio festivalio formato ir kuratorystės idėjos. Kasmetinis kultūros renginio organizavimas reikalauja ūkinės ir finansinės drąsos, tačiau festivalio pagrindinės programos sudarymo atsakomybės perdavimas vienam, kiekvienais metais besikeičiančiam, kuratoriui pasirodė esąs dar rizikingesnis.
Nuo 1996 m. teatro festivalis „Draama" kas antri metai buvo rengiamas Tartu mieste kaip geriausių estų teatro pasiekimų paroda, kurios pagrindinį tikslą organizatoriai apibūdino lakoniškai, nors ir nekukliai: „mes organizuojame šį festivalį, kad primintume sau ir kitiems, koks geras yra Estijos teatras" (dar ne taip seniai po šio sakinio pasigirsdavo lietuvių delegacijos juokas). Vis dėlto po dvylikos festivalio gyvavimo metų požiūrio platumas ir dirbtinis optimizmas buvo paaukotas intrigos ir gerosios tarptautinės patirties vardan. Pasirinkus subjektyvų festivalio programos formavimo principą, kasmetinėje vitrinoje atsispindėjo nebe pačių teatrų nuomonė, išreikšta paprasta formule - „tai, kas mums atrodo geriausia, ir yra geriausia“, o asmenine atsakomybe nuspalvinta rinktinė - aštuoni konkretaus kuratoriaus pastebėti ir konceptualiai įprasminti dvejų metų laikotarpio spektakliai, žymintys tam tikrą, nebūtinai savimeilę glostančią, dabartinio Estijos teatro charakteristiką. Festivalio formato kaita eliminavo ne tik formalų meilikavimą sau, prizus ir žiuri komisijas, bet ir pačios sąvokos drama grynumą: kuratorių valia į festivalio programą pagaliau pateko šiuolaikinis ir klasikinis šokis, multimedija ir įvairios postdraminio teatro formos.
Pirmasis festivalio „Draama 2010" kuratorius, teatro kritikas ir žurnalo „Teatras. Muzika. Kinas" redaktorius Madis Kolkas, apžavėtas „naujojo nuoširdumo" kerų, suformulavo „besąlyginio teatro" (Unconditional Theatre) koncepciją, išryškinančią šiuolaikinio estų teatro bandymus reabilituoti realizmą ir tyrinėti įvairias teatrinio nuoširdumo formas „scenos intymumo laboratorijose". Šią koncepciją lydėjo solidus kuratoriaus tekstas, festivalio plakatuose drąsiai eksponuojamas jo veidas ir karštos diskusijos apie nepakankamą programos radikalumą. Šiemetinio festivalio kuratorius, alternatyvios meno erdvės „Kanuti Gildi Saal" ir teatro festivalio „Baltoscandal" meno direktorius, Priitas Raudas buvo radikalesnis. Jis pareiškė, kad dramos (literatūrinis) teatras jam iš principo nesąs įdomus, bet spektakliuose jį žavintis atpažįstamas ir drąsus kūrėjų braižas bei tam tikra sceninės bendrystės idėja. Šias estų teatro savybes Priitas Raudas apibūdino sąvoka „teatras su parašu" („Signed Theatre"). Savo koncepciją išdėstęs interviu forma „Draama 2011", kuratorius atrinko vieną šokio (ZUGA šokėjų susivienijimo darbas „Seni bičiuliai") ir septynis dramos spektaklius, du iš jų pastatytus remiantis klasikiniais tekstais - Sofoklio „Antigonė" (R.A.A.A.M.) ir Augusto Kitzbergo „Vėjų sūkury" (Rakvere teatras), kiti gi - šiuolaikinės estų dramos ar postdraminių praktikų („Idiotai", „Von Krahlio" teatras) pavyzdžiai.
Anapus kuratoriaus pasirinkimo likusius teatro trupę „NO99" bei jos projektą „Estijos iškilimas ir žlugimas" ir specialiai „Talino - Europos kultūros sostinės 2011" programai skirtą „Von Krahlio" teatro ir Peeterio Jalako opus magnum „Gilgamešas, arba jungtis su amžinybe" organizatoriai įtraukė į šalutinę festivalio programą, matyt, vis dar sunkiai įveikdami prieštaravimą tarp noro formuoti intriguojantį ir subjektyvų Estijos teatro vaizdinį bei troškimo parodyti tai, ką turi geriausia. Tarptautiniai festivalio svečiai, užsienio kritikai ir kūrėjai, patvirtino, kad festivalio marginalijose likę spektakliai intrigavo labiau nei programinės kuratoriaus provokacijos. Ir tai atsitiko, ko gero, ne tiek dėl festivalio kuratoriaus drąsos, vartojant vaikišką posakį - nepastebėti kambaryje dramblio, kiek dėl savotiško šiaurietiško „kuklumo", vaizdingai atsispindinčio kad ir 2008 metais anglų kalba išleistoje knygoje „Estijos teatras", kurioje ir „NO99", ir „Von Krahlis" aptariami paskutiniame, su priedais besiribojančiame, skyriuje kukliu pavadinimu „Maži teatrai. Mėgėjų trupės. Šokio kolektyvai".
Idėjinis „Von Krahlio" vadas ir totalinio teatro kūrėjas Peeteris Jalakas, dalyvaudamas festivalį „Draama 2009" lydėjusioje konferencijoje „Tarp satyros ir propagandos: visuomenė, politika ir teatras Europoje", paskelbė, kad naujasis avangardas - tai harmonija. Būtent ši bendrystės svaja tvyro virš naujausio P. Jalako darbo „Gilgamešas, arba jungtis su amžinybe". „Įkvėptas" (būtent šį žodį vartoja spektaklio kūrėjai) daugiau nei trijų tūkstančių metų senumo epo apie šumerų miesto Uruko valdovo pusdievio Gilgamešo troškimą tapti nemirtingu ir rasti „jungtį su amžinybe", režisierius mitinio herojaus istoriją perrašo ant šiuolaikinės popmuzikos, fejerverkų, simultaninio veiksmo ir multimedijos plokščių. P. Jalakas grįžta prie prototeksto - visų mitų mito pradžių pradžios ne tam, kad nagrinėtų mitinį antagonizmą tarp žmogaus ir dievybės; spektaklyje sprendžiama autoriaus ir kūrinio, tiksliau, harmonijos kūrėjo dilema. Kai viename iš spektaklio fragmentų deivė Ištarė klausia Gilgamešo, kam šis, nužudęs dievų mišką saugojusį milžiną Humbabą, peržengė ribą tarp dievų ir žmonių pasaulio, o mitinis herojus atsako: „aš norėjau atkurti ryšį tarp signifikato ir signifikanto", supranti, kad P. Jalakas: a) turi humoro jausmą; b) nėra naivus. Kaip Gilgamešo trokštamas nemirtingumas pasirodo besąs neįmanomas, taip ir P. Jalakas puikiai supranta, kad visuotinės sintezės (harmonijos) idėja yra kardinaliai pakitusi - šiais laikais sunku dirbti vienos tiesos režimu. Ekrane projektuojamas Slavojaus Žižeko vaizdinys tik paantrina - į visumą nesulydysi fragmentuotos žmogaus sąmonės. Todėl „Gilgamešas" kalba ne apie globalią prasmę, o apie totalų poveikį. Savo harmonijos troškimą P. Jalakas išskleidžia per grandiozinį reginį - visą erdvę apvaldančio spektaklio vaizdus, garsus ir pojūčius. Įsteigiama totalinio teatro poveikio bendrija, kurios narių akys po spektaklio ašaroja ne dėl graudžios Enkidu ar Gilgamešo istorijos, o nuo dūmų.
 |
| „Idiotų” manipuliacijos. Festivalio nuotrauka |
P. Jalaką mitas įkvepia kalbėti apie save, o trupė „NO99" spektaklyje „Estijos iškilimas ir žlugimas" iš asmeninių patirčių ir atsiminimų rezga tautos didingumo ir nuopuolio versijas. Pasak pačių kūrėjų, šis intymus epas - tai visų trupės spektaklių apie šiuolaikinę estų visuomenę apibendrinimas, kuriam trupė ruošėsi septynerius metus. Kiti šio neformalaus ciklo darbai bylojo apie dabartį, apie esamą Estijos visuomenės būseną („Nafta", „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui", „Vieningoji Estija"), o šis spektaklis gręžiasi atgal į praeitį, į istorinę atmintį, į simbolinę šiuolaikinės Estijos vaikystę, kuri turėtų paaiškinti dabartį.
„Estijos iškilimas ir žlugimas" vyksta Talino „Nokia" arenoje. Čia į salę besirenkančius žiūrovus pasitinka scenoje stovintys aktoriai. Spektakliui prasidėjus, aktoriai palieka sceną - jie išeina iš arenos į gatvę ir keliauja į savąjį teatrą, esantį už kelių kvartalų. Aktorių „emigraciją" seka filmavimo kameros, o tiesioginius kelionės vaizdus žiūrovai mato „Nokia" arenos ekrane. Atsidūrę savojo teatro pastate aktoriai lipa į sceną ir pradeda vaidinimus. Iš anksto paruoštose dekoracijose sukcesyviai vykstantys veiksmai tiesiogiai transliuojami „Nokia" salėje likusiems žiūrovams. Aktoriai vaidina tuščiame teatre, žiūrovai stebi filmą. Maksimalaus susvetimėjimo ir atsiribojimo efektas perteikiamas ne per scenines metaforas ar simbolius - tiek žiūrovai, tiek aktoriai priversti jį išgyventi tiesiogiai. Scenoje/kino ekrane per asmeninių džiaugsmų, nusivylimų, baimių ir nevilties fragmentus pasakojamas Rytų europiečio epas, besirutuliojantis klaustrofobinėse buitinės kasdienybės erdvėse: virtuvėje, mašinoje, komunalinio buto kambaryje, koridoriuje. Tačiau kiekvienoje scenoje/filmo epizode prasiskverbia asmeniškumo ribas peržengiantys sąlyčio su globalia tautos istorija blyksniai. Okupacija, baimė, teroras, „gauta" pirmoji mašina, buitiniai komunalinės erdvės nepatogumai, išdavystės, stojimas į pionierius, ginčai dėl nepriklausomybės, kaltės jausmas, amžinas skubėjimas lenktynėse dėl materialinės gerovės, pinigų troškulys - visa ši mentalinė kelionė laiku driekiasi per buities mišką ir prasidėjusi disfunkcinės šeimos pusryčiais baigiasi šermenų pietumis. Finalinėje spektaklio scenoje konkretus buitinis veiksmas - valgymas - pamažu virsta siurrealistiniu besaikio rijimo ritualu. Spektaklio kūrėjai sąmoningai pateikia labai aiškias šios mizanscenos interpretacijos gaires: balsas už kadro ramiai konstatuoja, kad rijimas - tai mėgstamiausias šiuolaikinio esto užsiėmimas, kad ryjama / vartojama totaliai ir beatodairiškai (tuo metu vienas aktorius, rodomas stambiu planu, iš burnos krapšto su bulvių koše vos neprarytą degtinės stikliuką), nepaisant nieko, nesižvalgant nei atgal, nei į priekį, nei aplink save. Anot „NO99", tai yra Idėjos žlugimas.
Grįžtant prie pagrindinės festivalio programos galima konstatuoti, kad asmeniškumo, (pseudo)autobiografijų, savirefleksijos ir (pseudo)istorijų joje buvo daug. Ne veltui kai kurie festivalio svečiai kandžiai replikavo, kad estai perdėm susirūpinę savimi, kitaip tariant, kažkodėl domisi tik konkretybėmis, o ne universalijomis. Jauno estų dramaturgo Urmaso Vadi pjesė „Paskutinis Peeterio Volkonskio bučinys" - tai fiktyvus realybės tęsinys, kuriame žinomas Tartu aktorius Peeteris Volkonskis susitinka su savo būsimo spektaklio aktore, o ši pasirodo besanti „Antigonės" vaidmens idėjos apsėsta ir Volkonskį visai kitu aktoriumi palaikiusi teatrologė. Tartu naujojo teatro spektaklyje šis tapatybių detektyvas vyksta minimalistinėje erdvėje, tarsi bokso ringas iš abiejų pusių stebimoje žiūrovų. Volkonskį vaidina Volkonskis, ir tai yra didžiausia šio spektaklio intriga. Kitą „istoriografinę fikciją" spektaklyje „Vidurnakčio saulė" žiūrovams siūlo Talino miesto teatras ir režisierė Anu Lamp. Spektaklį pradeda filmuotas žymios estų teatrologės Leos Tormis komentaras apie XX a. pr. estų rašytoją Arturą Valdesą ir iki šiol „neatrastą" ankstyvąjį estų teatro avangardą. Pasirodo, teatrologei į rankas neseniai pakliuvo Valdeso archyvas, o iš jo dokumentų aiškėja, kad XX a. pr. rašytojas formavo avangardinę ekspresionistinę estų teatro liniją ir buvo sukūręs veik futuristinę sceninę Antono Čechovo „Žuvėdros" versiją. Spektaklyje ir bandoma rekonstruoti Valdeso idėjas. Deja, didžiuotis įsivaizduojamu Estijos teatro avangardu gali tik neišprusęs ar spektaklio programėlės neperskaitęs žiūrovas, nes rašytojas Arturas Valdesas - tai fikcija. Žongliruodama istorinio avangardo vaidybos stiliais, citatomis, pseudomoksline retorika, režisierė žaismingai parodo, kad tradicija gali būti „išgalvotas" ir įtikinamai pateiktas vaizduotės padarinys. ZUGA šokėjų susivienijimas spektaklyje „Seni bičiuliai" apskritai pasakoja apie save - estų šiuolaikinio šokio avangardo vilkus. Kūrėjai skaito neformalią paskaitą apie tai, kaip jie ieškojo finansavimo šiam spektakliui, nesėkmingai bando šokti, geria arbatą, vėl šoka, šį kartą „laisvuoju stiliumi" ir taip pasiekia logišką spektaklio finalą - kviečia žiūrovus gerti arbatą kartu. Daug paveikesne savirefleksija užsiima jaunoji „Von Krahlio" teatro karta. Tartu universiteto Viljandi kultūros akademijos aktorių kurso absolventai savojo spektaklio / tyrimo rėmus pasiskolina iš danų kino režisieriaus Larso von Triero filmo „Idiotai". Padarę išvadą, kad žvelgiant iš visuomenės pozicijų galima atrasti daug panašumų tarp jauno aktoriaus ir bepročio, jie nusprendžia išbandyti von Triero filmo idėją - viešose vietose vaidinti psichikos ligonius. Jaunų aktorių bendruomenės gyvenimą žiūrovai stebi scenoje - mokyklos sporto salėje, jų eksperimentai viešose erdvėse - nuo „idiotų" kelionės į Estijos dramos teatrą iki pasilakstymų Tartu gatvėmis be drabužių - rodomi ekrane, juos lydi aktorių išpažintys ir komentarai. Idėjos įgyvendinimas keičia vidinę grupės dinamiką ir jos santykius su išoriniu pasauliu. Ir nors kaukė čia atrodo neišvengiama - aktoriai vaidina save apsimesdami idiotais, o juos filmuoja kamera - spektaklis sukuria stiprų realybės efektą. Finaliniame filmuotame epizode matome jauną aktorę Kristi Villard, su drauge po ilgos pertraukos grįžtančią į kažkur mažame Estijos miestelyje esančius tėvų namus. Prie šventinio vakarienės stalo Kristi turi tik mums ir jai žinomą užduotį - likti ištikima pasirinktam idioto vaidmeniui. Nors ir nenoriai, bet pasiryžta ją atlikti: iš merginos burnos lyg putos nutįsta kramtomo mamos pyrago baltai nudažytos seilės. Išorinis pasaulis reaguoja žaibiškai - po nejaukios tylos mama trenkia dukrai skambų antausį. Infantilu? Taip. Idiotiška? Jie patys tai pripažįsta. Drąsu? Neabejotinai.
