„Po repeticijos" - knyga tiems, kurie pasiilgo išsamių pokalbių apie teatro meną su aktoriais ir režisieriais. Šios knygos autorė Dovilė Zelčiūtė įžangoje praneša skaitytojams, kad teatrą kuriantys žmonės jai atrodo „šventi, vieninteliai, jiems beveik viskas iš anksto turėtų būti atleista".
Dovilė Zelčiūtė - žinoma poetė, eseistė, nebijanti nerti į sau naujus, nepatirtus žanrus. Ji parašė ne tik devynias poezijos knygas, bet ir dramą „Kūno vartai", romaną „Gastrolės", biografinę knygą apie Jurgą Ivanauskaitę, porą knygų apie fotografiją, pati fotografuoja, yra vedusi pokalbių su menininkais ciklus. Tiems, kurie atsivers knygą „Po repeticijos" (išleido „Alma littera"), svarbu žinoti, kad autorė - teatro vaikas, aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus duktė. „Jei ne mano tėveliai", rašo Dovilė Zelčiūtė, „greičiausiai niekada nebūčiau patyrusi tokio stipraus teatrinės tikrovės svaigulio. Dėkoju jiems, kad vos gimusi atsidūriau slaptingoje kūrybos erdvėje".
Slaptinga kūrybos erdvė ir yra pagrindinė Dovilės Zelčiūtės pokalbių su teatro žmonėmis tema. Šios knygos atsiradimas, sakytum, neturi jokios įprastos progos: nei pašnekovų jubiliejai artėja, nei jie kokios premijos laureatai, nei skaitytojai raginami tapti konkrečių artėjančių premjerų žiūrovais. Čia niekas nereklamuojama ir nešvenčiama! Nebent „aš dabar savo būtį švenčiu", kaip sakė aktorius Vanagas, Dovilės Zelčiūtės romano „Gastrolės" pagrindinis herojus.
Knygoje „Po repeticijos" iki soties atsiskonėjama asmenybėmis, kurių dauguma traukia į teatrą pastaruoju metu. O tai režisieriai Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Gytis Padegimas, aktoriai Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Jūratė Onaitytė, Dainius Gavenonis, Darius Meškauskas, Gytis Ivanauskas, Birutė Mar, iš vyresniųjų - Birutė Raubaitė, Doloresa Kazragytė, autorės tėvai. Trylika aktorių, trys režisieriai. Dovilei Zelčiūtei rūpi, kaip teatras atsirado tų žmonių gyvenime. Kaip aktorius jaučiasi, jei turi būti „molis" režisierių rankose? Ar pateisinamas šiurkštus režisieriaus elgesys spektaklio vardan? Kas yra geras partneris scenoje? Iš ko režisierius supranta, kad aktorius tinka parinktam vaidmeniui?
Autorė klausinėja godžiai, supratingai. Ji mačiusi po keletą kartų spektaklius, apie kuriuos kalbasi. Ji negali nurimti, todėl jai reikia dialogo, savo įspūdžiais ji provokuoja pašnekovus. Tai tarsi spektaklio jausmo pratęsimas. Dėkojimas. Pagarbus nusilenkimas. Tačiau kartais Dovilės Zelčiūtės pagarbumas virsta garbinimu (konkretaus sakinio ir nepacituočiau, tai knygos atmosfera), ir tada pasiilgsti intonacijų, kurias radai jos romane „Gastrolės" - pasiutimo, ironijos, žavingo vėjavaikiškumo, virstančio drąsa ir laisve. Kad viskas nebūtų apibūdinama tik nepaprastai rimtai ir pamaldžiai. Pasigendi ir tam tikrų varžtų: kad asmenybės nebūtų pasirenkamos pokalbiui tik tos, kurios „mielai sutiko ir atsiliepė". Reikėtų galbūt ir žanrinių varžtų. Juk vieni pašnekovai įkvėpė autorę eseistinėms įžangoms, kaip, pavyzdžiui Birutė Mar, Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Oskaras Koršunovas. Kiti kažkodėl neįkvėpė - kaip Jūratė Onaitytė, Gytis Ivanauskas, Doloresa Kazragytė. O juk visi susitinka toje pačioje knygoje.
Dovilės Zelčiūtės herojai pristatomi portretinėmis Zenono Baltrušio nuotraukomis arba jų montažu. Kuklus iliustravimas, ypač turint omeny, kad kalbama apie spektaklius ir vaidmenis. Ar knygą būtų apsunkinę jų vaizdai? Pačiame tekste irgi, sakyčiau, norisi regėti vaizdą, charakterį, nuo kurio pašnekesiai atsispiria. Kokia buvo Onaitytės Heda? Koks Ivanausko Raskolnikovas? Jie dar čia pat ir jų jau nebėra. Kas liko? O kas buvo? Juk Heda - ne vien kerziniai batai ar bedieviškumas, kuriuos mini Onaitytė; Raskolnikovas - ne vien aktoriaus atsiskyrimas per spektaklius ar repeticijų skandalai, beišsitrinantys iš Ivanausko atminties.
Ir kartu, rašydama tokias pastabas, svarstau: ar netraukiu poetės knygos prie teatrologinio standarto? Prie visai kitopasaulio drausmės? Kodėl imu pasigesti nebevaidinamų spektaklių vaizdo - juk ne kiekvienam teatro kritikui pavyksta tai įveikti. Zelčiūtė parašė taip, kaip ji norėjo. Taip, kaip jai jos pasirinkti teatro menininkai šviečia.
Knygoje „Po repeticijos" Zelčiūtė dažnai paklausia apie kolegiškumo ilgesį - kaip be jo gyvenąs iš teatro pasitraukęs aktorius Petras Venslovas? Tai vienas gražiausių ir skaudžiausių knygos pokalbių. Arba Birutė Mar - ar po premjeros ji nesijaučia lyg „išplėšta iš saviškių tarpo"? Ne vienam knygos herojui tenka atsakyti „ar labai gera aktorė gali suderinti teatrinę karjerą su šeimyniniu gyvenimu?" - būtent taip autorė suformulavo problemą savo mamai Danutei Juronytei. Teatro vaikui rūpi, ar motinystė netrukdo kūrybai, kitaip tariant, neapleidžia noras pasitikrinti, ar nebuvai akmuo ant kaklo savo tėvams, kurie nuolat prapuldavo teatro realybėje. Šie du tolydžio iškylantys klausimai yra tarsi Dovilės Zelčiūtės autografai. Jos nerimas.
Ir kaip nuodėmių atleidimas skamba Birutės Raubaitės, ypatingai ištikimos teatrui, atsakymas, kad dukros, o vėliau ir anūkės gimimas - „su niekuo nesulyginamas stebuklas, Dievo dovana".O teatro žmonių kolegiškumas - taip, tai ir ilgesys, ir kryžius, ir „didelė neformali šeima", kaip įvardija režisierius Gytis Padegimas. Teatro vaikai, teatro žmonės, teatro kūrėjai pažįsta šitą su niekuo nesulyginamą atmosferą.
Tėvų ėjimu į teatrą - šviesia esė apie Leonardą Zelčių - knyga „Po repeticijos" baigiama. „Nes tai vienintelė, neatimama, tikra ir saugi realybė, ir būti už jos ribų aš atsisakau", rašo Dovilė Zelčiūtė.
Teatro žiūrovui tokia knyga vertinga. Perskaitai ir nesinori jos atidėti toliau, užkišti lentynoje. Ji turi būti čia pat, prieš akis. Kai vėl eisi į teatrą, atsiversi, ką jie šnekasi „Po repeticijos" ir skaitysi iš naujo - būsi su aktoriumi ar režisieriumi, kurio meną žiūrėti išsirengei.