Įsibėgėjant eksperimentais pakvipusiam sezonui, jaunąją Kauno valstybinio dramos teatro publiką pradžiugino vaikams skirto spektaklio premjera. Tai - pagal Lewiso Carrollio knygą sukurtas naujas lenkų režisierės Ewos Piotrowskos darbas „Alisa stebuklų šalyje". Kas EWĄ PIOTROWSKĄ paskatino atvykti į Lietuvą, kaip jai sekėsi čia dirbti, ką ji čia atrado ir ką paliko, domėjosi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Jūs anksčiau esate dirbusi Kaune - statėte spektaklį Kauno valstybiniame lėlių teatre. Kas Jus traukia į Lietuvą, kad nusprendėte čia kurti dar vieną spektaklį?
Mėginu suprasti, kas vyksta šioje šalyje, nes Lietuva man atrodo stebinanti. Pirmasis mano susitikimas su lietuvišku teatru įvyko Vroclave, Lenkijoje, kuomet Oskaras Koršunovas teatro festivalyje parodė „Meistrą ir Margaritą". Šis spektaklis man buvo ypatingas: konceptualus ir šaltas. Galbūt tai skambės keistai, bet būtent toks man atrodo visas Lietuvos teatras: šaltas, bejausmis, skirtas mąstymui ir konceptualus. Taip sprendžiu pagal tai, ką esu mačiusi - O. Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno spektaklius, taip pat pastatymus Vilniaus ir Kauno lėlių teatruose. Taigi, mane traukia tai, kas stebina. Noriu suvokti sąryšį tarp teatro ir žmonių, siekiu suprasti, ką tokiame teatre atrandate ir ką toks teatras jums duoda. Mėginu atrasti, kur slepiasi lietuviško teatro emocijos, kodėl aš jų neįžvelgiu.
Būtent emocijos teatre mane domina, tad mano kūriniai yra labiau jutiminiai. Dėl to man įdomu, kaip šį spektaklį „Alisa stebuklų šalyje" priims žiūrovai, kurie tikisi ko nors kito - arba tik intelektualaus, arba tik juokingo pasirodymo. Be šių priežasčių, man norisi žinoti, ką kuria ir kaip mąsto jauni teatro kūrėjai.
Kurdama „Alisą stebuklų šalyje" Jūs bendradarbiavote su Giedre Brazyte ir Antanu Jasenka. Su šiais menininkais iš Lietuvos esate sukūrusi spektaklių ir Lenkijoje. Kokios šių kūrėjų profesinės savybės skatina juos rinktis?
Man smagu, kad jie rimtai žiūri į savo darbą, myli teatrą (tai svarbu, nes ne visi, dirbantys teatre, jį myli - man yra pasitaikę ir tokių), visuomet ieško ko nors įdomaus, nesirenka paprasčiausio kelio. Jie dirba kaip ir aš, ieškodami ne tik pasilinksminimo, bet ir ko nors daugiau. Pasitaiko, kad man nepatinka tai, ką jie pasiūlo, nors jiems jų pasiūlytas kelias įdomus. Tuomet mes kovojame, bet visuomet ieškome spektakliui tinkamiausio sprendimo.
Esu dirbusi ne tik su lietuviais, bet ir su kitų šalių menininkais - lenkais, čekais, slovakais, rusais, norvegais, meksikiečiais. Man įdomu dirbti su įvairiais žmonėmis, nes tenka ieškoti būdų, kaip dirbti kartu; įdomu atsiverti kitai šaliai, reiškiniams, pritaikant įvairias patirtis, atrasti būtent tam spektakliui tinkamą teatro kalbą. Tokiais atvejais negalimas tik mano lenkiškas ar kitos tautybės mąstymas. Kai dirbame tarptautinėje komandoje, negalime apsiriboti vien savo požiūriu į scenos meną. Dėl to man norisi parodyti žmonėms ir lietuvišką teatrą - jis kitoks, nei lenkiškasis.
Tai, ką pasakysiu, gali pasirodyti keista. Teatro srityje Lietuva šiandien yra truputį mieganti, atsilikusi nuo to, kas vyksta kitose šalyse. Teatras čia uždaras, tarsi užsilikęs nuo XIX amžiaus. Kas atsitiko, kodėl jis toks? Nors kuriant „Alisą stebuklų šalyje" neturėjau daug laiko, bet man pavyko aplankyti keletą spektaklių Vilniuje. Tai, ką pamačiau, mane nustebino: aš tokiu teatru domėjausi prieš daugelį metų! Jaučiu, kad žmonės čia nėra atviri naujovėms. Su tuo susidūriau ir kurdama „Alisą stebuklų šalyje": kai kas sakė, kad toks teatras kaip mano neegzistuoja, kad taip daryti negalima, nes kiti taip nedaro!
Kuo skiriasi dramos teatro aktoriai Lietuvoje ir Lenkijoje?
Abiejose šalyse aktoriai gana panašūs. Bet yra keletas dalykų, dėl kurių čia dirbti buvo malonu.
Pirmiausia, nebuvo jokių sunkumų repetuoti, nes aktoriai dalyvaudavo repeticijose visą nustatytą laiką - nuo vienuolikos iki dviejų ar nuo penkių iki dešimtos, jei reikėdavo - ir ilgiau. Žinoma, buvo vakarų, kai jie vaidindavo spektakliuose, bet tai visuomet žinodavau iš anksto. Nežinau, galbūt taip yra tik šiame teatre? Lenkijoje situacija kitokia - aktoriai dramos teatre yra užimti. Jie ateina į repeticijas barškindami į laikrodį: nuo dviejų turiu repeticiją, bet netrukus man reikės eiti į televiziją, paskui turiu filmuotis seriale... Ypač žvaigždės, kurios niekada neateina repetuoti, net spektakliuose sutinka vaidinti su sąlyga, kad į repeticijas vaikščios tik savaitę iki premjeros. Su tokia problema neseniai susidūrė nacionalinis teatras: vietoj to, kad vaidintų spektaklyje, aktorė nuėjo filmuotis į televizijos šou, o teatro vadovas turėjo atsiprašinėti žiūrovų, kad aktorė pasirinko televizijos šou, o ne teatrą. Tai - kraštutinė situacija. Režisieriams sunku pasirinkti komandą, kuri sugebės dirbti kuriant spektaklį. Ši problema sprendžiama išleidžiant naują įstatymą, kuriame nustatyta, jog teatro aktorius, siekiantis turėti dar vienas pareigas, naujajam darbdaviui turės pateikti teatro vadovo sutikimą.
Gaila, kad spektakliai vaikams Lenkijoje yra prastesni, čia vyrauja nuomonė, kad vaikams galima kurti bet kaip. Nuostabu, kad aktorių grupėje (spektaklyje vaidina Inga Mikutavičiūtė, Giedrė Ramanauskaitė, Saulius Čiučelis, Tomas Rinkūnas, Artūras Sužiedėlis) to nejaučiau. Čia aktoriai supranta, kad, jei vaikams parodysime gerą spektaklį, jie mėgs teatrą ir užaugę. Jei parodysime prastą, jie daugiau niekada nebesugrįš: nenorės vaikščioti į teatrą, nes rinksis televiziją, kiną arba kompiuterinius žaidimus. Vaikai gudrūs: jie iškart pajaus, ar šis aktorius vaidina iš tikrųjų, ar tik uždirba pinigus.
Džiaugiuosi, kad ši aktorių grupė yra jauna ir atvira. Visiems buvo įdomu ieškoti naujų raiškos būdų. Jie dar nebuvo bandę dirbti su lėlėmis, kitokia teatro forma, kitokio pobūdžio scenine išraiška, todėl šis kūrybos procesas jiems buvo įdomus ir lavinantis.
Kuo kitoks yra spektaklis ne lėlių, bet dramos teatre? Kaip tai veikia šį Jūsų darbą?
Tarp lėlių ir draminio teatro skirtumų yra daug. Būtent jie mane žavi ir įkvepia. Savo darbe neapsiriboju tik vieno tipo scenine raiška. Kuriant „Alisą stebuklų šalyje" mane domino skirtybių jungimas. Pavyzdžiui, Alisa keliauja į kitą pasaulį, kurį kuria Baltasis triušis ir du jo pagalbininkai. Jie manipuliuoja Alisa, kaip jiems patinka. Todėl, kai Alisa sumažėja ir aktorę pakeičia lėlė, ją valdo ne ta pati aktorė, bet Baltojo triušio pagalbininkai. Analogiškai, kitaip nei klasikiniame lėlių teatre, gyvybė suteikiama ir kitiems šio kūrinio personažams. Kartais su lėlėmis dirbantiems aktoriams sakydavau, kad tokia lėlės forma, jos sudėjimas ir gestas neatitinka akademinių lėlių teatro standartų, tačiau man tai nesvarbu! Ieškau geriausio išraiškos priemonių rinkinio šiam spektakliui, mane domina, kokias prasmes jis įgauna, kuomet jas pritaikome. Taigi čia Alisa yra kaip lėlė, nes ji nieko nežino apie save. Kad kiekvienas tai suprastų, spektaklyje mes sukuriame iliuziją ir nutraukiame ją kada tik norime.
Kas šiame spektaklyje Jums atrodo svarbiausia, ką iš jo turėtų išsinešti vaikai?
Klausimus. Daug klausimų. Apie dabartinę būseną, apie tai, kaip žmonės auga...
Šiame spektaklyje vaidinanti aktorė nėra septynerių metų, jai dvidešimt keli. Taigi pradžioje įvedžiau laikrodį, kad jis sugrąžintų Alisą į vaikystę. Kiekvienas savyje turi vaiką. Ir, kai prisimeni koks buvai vaikas, gali lįsti į triušio olą ir augti savęs klausiant, kas esu aš ir kas yra tas pakvaišęs veikėjas. Aš norėčiau, kad vaikai augtų su klausimais, kad po spektaklio galėtų paklausti tėvų: „O jums atrodo, kad aš pakvaišęs? O gal jūs pakvaišę? O ką reiškia būti pakvaišusiu?" Spektaklis yra skirtas tam, kad tėvai ir vaikai galėtų apie tai pasikalbėti. Kartais atrodo, kad nėra laiko tokiems klausimams ir atsakymams, todėl vaikai auga niekada apie tai nepagalvoję. Atsakius į šiuos klausimus, paprasta suprasti, kad kiekvienas daro savaip, nes tai individualus žmogaus kelias. Ir toks kelias turi teisę egzistuoti net tada, kai jis visiems atrodo pakvaišęs.
Nenoriu vaikams duoti atsakymų - kiekvienas juos turi surasti pats. Todėl spektaklio pabaigoje Alisa pareiškia, kad nuo šiol ji pati spręs, ką nori daryti. Tai bus jos asmeninis kelias.
Galbūt tai gali išgąsdinti tėvelius, kurie galvos, kad po šio spektaklio vaikai jų nebeklausys?
Ne, tai ne apie tai! Protingi tėvai niekada taip nepagalvos. Spektaklis susijęs ne su paklusimu tėvams, o su atsakymu į klausimą: „Kas aš esu?", todėl jiems nėra priežasčių bijoti.
Kodėl pasirinkote statyti būtent „Alisą stebuklų šalyje", kuo šis kūrinys Jums artimas?
Atsakymas yra spektaklio pabaigoje (juokiasi). Ši knyga nebuvo mėgstamiausia mano vaikystėje, nevaikščiojau jos įsistvėrus, kai buvau septynerių, ilgai jos nesupratau. Nesupratau, apie ką ji, kas joje vyksta. Niekas man to nepasakė. Kas yra ta sapno konstrukcija? Ką reiškia tos metaforinės scenos? Aš daug skaičiau apie autorių. Bandžiau suprasti ir sapno konstrukciją. Pirmiausia ją analizavau pagal sapnų simboliką - kokią reikšmę vienas ar kitas reiškinys turi sapne. Bet tai buvo tik pradžia. Galiausiai supratau, kad ši knyga yra apie tai, kaip žmogus auga.
Man ši knyga įdomi, nes padeda sugrįžti į mergaitę, kuria kadaise buvau. Puikiai prisimenu, kaip vyko tas pasikeitimas, kaip nustojau būti maža mergaite savo viduje. Bet žinau, kad ta maža mergaitė manyje vis dar gyvena ir rūpinuosi ja. Kiekvienas išgyvena šį procesą, todėl jis yra įdomus ir svarbus.
