Šiaurės ir Baltijos šiuolaikinio šokio tinklą „Keđja" Lietuvos šokio bendruomenei pristatyti nereikia. Per trejus metus įvykę šeši susitikimai jau „supynė" tvirtą bendradarbiavimo, pasikeitimo patiritimi, studijų bei rezidencinių programų grandinę, o produktyvi šio tinklo veikla ne vieną jos dalyvį paskatino vienaip ar kitaip prisidėti prie tolesnės tinklo plėtros.
Islandų kalbos žodis „keđja", visomis skandinavų kalbomis skambantis panašiai ir reiškiantis „grandinę", sužaidė ir šįsyk. Pirmajam ciklui pasibaigus suvažiavimas nenutrūko ir kaip pozityvi grandininė reakcija į jau sunertą bendradarbiavimo tinklą įvyko Danijos mieste Aarhuse. Šįkart tai buvo tarpinis suvažiavimas tarp pirmojo ciklo, nagrinėjusio mobilumo, šokėjų ir choreografų rengimo, šuolaikinio šokio vaikams ir jaunimui svarbą ir kitus klausimus, bei antrojo, ieškosiančio optimalių sprendimų, kaip tobulinti Šiaurės ir Baltijos šalių rezidencines programas menininkams ar kaip sukurti lankstesnį bei inovatyvesnį šokio recenzentų ratą.
Aarhuso „Keđja" kuratoriai, šiuolaikinio šokio centras Dansevӕrket ir Danijos infrastruktūriniai šokio namai Dansens Hus, į amžinas šokėjų ir choreografų problemas rugsėjo pabaigoje stengėsi pažvelgti iš kito kampo. Retoriniai klausimai „Kodėl mes šokame?", „Kam mes šokame?", „Kas šoka?" buvo pateikti kaip suvažiavimo akstinas, o simboliniu pavadinimu „Slenkančios darbotvarkės" (Moving agendas) bandyta atrasti kitokių atsakymų į klausimus „Kokią visuomenę mes stengiamės išugdyti?", „Kokį vaidmenį toje visuomenėje vaidina šokis ir menas apskritai?" bei „Kokį vaidmenį toje visuomenėje ar toje šokio bendruomenėje atliekame mes asmeniškai?". Cituojant suvažiavimo programėlėje pateiktas šokio festivalių kuratoriaus, šokio pedagogo ir žurnalisto Simono Dave´o mintis, apsupti kasdieniškų rūpesčių šokėjai ir šokio pedagogai pamiršta vieną labai svarbų dalyką - „reikia pradėti užsiimti prasminga veikla". Kaip žinia, šiuolaikinis šokis, „pardavinėjantis" savo žanro lankstumą lyg kokią komercinę prekę, iš tiesų turi uždarą savų struktūrų etiką. Būtent ją ir bandė išjudinti suvažiavimo organizatoriai ir jo dalyviai, ieškodami naujų galimybių kuriant tiek meną, tiek jo struktūras, tiek ugdant visuomenės požiūrį ir jos susidomėjimą šiuolaikiniu šokiu.
Kaip jau įprasta, prieš prasidedant oficialiai suvažiavimo daliai buvo surengti prodiuserių, choreografų ir vaikų ir jaunimo šokio pedagogų susitikimai, kurių metu spręstos vienos ar kitos grupės problemos, dalintasi patirtimi ir patarimais, ieškota bendros kūrybinės kalbos tarp jaunimo ir suaugusiųjų bei naujų strategijų, stiprinant nepriklausomų choreografų ir „savamokslių" šokio prodiuserių pozicijas. Diena anksčiau surengta ir „Kritinio atsakomojo proceso" (Critical Response Process) dirbtuvė pagal amerikiečių choreografės Lizos Lerman teoriją. Dirbtuvė buvo įtraukta ir į oficialią „Keđja" programą, kur kiekvienas dalyvis galėjo išmokti konstruktyviai išsakyti kritines pastabas menininkui. „Kritinio atsakomojo proceso" dėka sukuriamas lygiavertis dialogas tarp kūrėjo ir žiūrovų, neutralizuojamos neigiamos emocijos, sukuriamas abipusis pasitikėjimas, o svarbiausia - dekonstruktyvi kritika pakeičiama argumentuota nuomone ir patarimais. Dirbtuvei vadovavę Elizabeth Johnson ir John Borstel džiugiai pabrėžė, jog po šio proceso menininkai, atsižvelgdami į gautas pastabas, dažnai linkę keisti spektaklio detales ir net eigą. Įdomu, ar mūsų šalies choreografai sutiktų dalyvauti tokiose diskusijose, jei po spektaklių rengiami pokalbiai su žiūrovais (kurie itin populiarūs Vakarų Europoje) vis dar atrodo lyg svetimkūnis Lietuvos šokio pasaulyje.
Papildant kritinio atskomojo proceso paskaitas suvažiavimas siūlė ir pilotinio projekto „Žiūrėti/rašyti apie šokį" (Re/viewing dance) seminarus, kuriuose tinklo dalyviai galėjo susipažinti ir patirti recenzijų rašymo ypatumus. Dėl nuolatinės profesionalios šokio kritikos stokos sunkiai matomas šiuolaikinis šokis kitų menų fone, lėtai auga meninės idėjos, nevisapusiškai bendraujama su publika. Todėl projekto seminarų metu šokio kritikės Sidsel Pape ir Ine Therese Berg iš Norvegijos ne tik šnekėjo apie šokio kritikos svarbą, bet ir apie naują analitininį žvilgsnį - „grupinę" ar „performatyvią recenziją". Jas kaip ir tradicinį kritinį straipsnį seminaro dalyviai išbandė suvažiavimą lydėjusio to paties pavadinimo festivalyje. Per naktį „gimusios" recenzijos maloniai nustebino originalumu ir įžvalgų gausa ir pozityviai nuteikė pačius choreografus, šokėjus ir net prodiuserius, jog imtis plunksnos gali bet kas, išmanantis ir mylintis šokį (ir meną apskritai).
Įdomų praktinį seminarą „Įrankių dėžė kiekvienam" (Everybodys toolbox) vedė choreografė Mette Ingvardsen, ieškojusi dialogo tarp meninės praktikos ir kitų žinių šaltinių - mokslo teorijų, socialinių ir politinių klausimų. Sujungusi meno ir mokslo diskursus į performatyvų žaidimą choreografė siūlė kurti kitokio tipo diskusijas, kurių metu dalyviai ieškotų naujų kelių ir sprendimų, kaip pateikti turimas žinias ir kaip ieškoti naujų, nekartojant strateginių klišių.
Inovatyvių sprendimų, kaip menininkai gali realizuoti savo kūrybines idėjas verslo pasaulyje, siūlė danų ne pelno organizacija Kunstgreb. Raktiniai žodžiai „originalumas", „meniškumas" ir „drąsa", pasak muzikanto ir kultūros vadybininko Nillerio Wishmanno, gali sėkmingai atrakinti verslo įmonių duris, tereikia juos tikslingai panaudoti. Įdomu tai, kad meninės idėjos ir verslo tikslai jau seniai įsitvirtinę pramogų ir dizaino sferose. Choreografams, režisieriams ir performanso kūrėjams, norintiems su verslo žmonėmis kartu kurti geresnę visuomenę, svabu išmokti įmonių kalbą, kitaip jie nebūsią išgirsti. O tiems kūrėjams, kurie tvirtai pasiryžę išjudinti ekonomikos monopolį, būtina nepamiršti, jog viskas, ko jie besiimtų, esąs verslo, o ne meninis projektas, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų.
Suvažiavimą lydėjusiame festivalyje „Slenkančios darbotvarkės" parodyti Danijos ir užsieniečių kūrėjų performansai taip pat plėtė nusistovėjusias pažiūras į šokį, šokio spektaklio formas ir jo reikšmę visuomenei. Ne kartą tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis" matyta Granhøj Dans trupė čia parodė net du oficialius ir vieną neoficialų kūrinį. „Šok man iki meilės pabaigos" (Dance me to the End on/off Love) buvęs ir atidaromuoju šių metų šokio festivalio Vilniuje spektakliu vertė šypsotis prisiminus gegužę nuskambėjusius žiūrovų priekaištus, jog čia visai nebuvę šokio. Teatralizuotu muzikiniu šokio koncertu buvo ir spektaklis „Linkiu, kad tau puikiai sektųsi" (I wish you to be so well). Perkėlęs muziką kaip pagrindinę temą į šokio spektakio epicentrą, choreografas Palle Granhøjus žaidė žiūrovų lūkesčiais išvysti „klasikinį" šokio spektaklį. Tačiau grynojo šokio mylėtojų jis irgi nenuvylė - jėga ir vyriška konkurencija trykštančiame spekataklyje „2 vyrai pagal Mahlerį" (2men2mahler) jis išjuokė vyrų stereotipimę mąstyseną ir elgseną ir, žinoma, „užkietėjusių" žiūrovų vyrų nebuvo sutiktas liaupsėmis. Čia vėlgi prisiminiau „Naująjį Baltijos šokį´11" ir Pálo Frenáko spektaklį „Vyrų paslaptys" (Fiúk (Les hommes cachés)), provokuojančius vaizdus ir tipinę tradicinio požiūrio padiktuotą reakciją. Vėl teko susimąstyti, ar visuomenėje, kurioje vertybės matuojamos pagal atlyginimo skaitmenis, vairuojamo automobilio markę ir statomo namo dydį ir vietą, vyrai sunkiai arba iš viso neįstengia priimti jiems adresuotos kritikos...
Lyg priešprieša Granhhøjaus vyriškiems stereotipams įdomiai nuskambėjo danų trupės Dadadans monospektaklis „Plunksnos ir aukštakulniai" (Fjer og stiletter). Choreografė ir šokėja Helle Bach daugybę metų šokusi garsiajame Folies Bergere varjetė Paryžiuje į sceną perkėlė linksmus ir melanholiškus prisiminimus ir publiką žavėjo ne vien viešai atskleistais patarimais, kaip žiūrovui švystelti koją, kad ji atrodytų nepaprastai ilga, bet ir savo charizmatišku pasakojimu. Nors spektaklis pristigo aiškesnės dramaturginės linijos, Bach atsisveikinimas su šou scena buvo vertas dėmesio jau vien dėl drąsaus vyresnio amžiaus moters gesto - kūno ir biografijos apnuoginimo.
Kaip jau įprasta, šokio festivaliuose neapsieinama be performansų. Danų choreografė ir šokėja Mette Ingvartsen parodė valandos trukmės vadinamą lecture performance „Grupiniai darbai" (Group works), kurio pasisekimas buvo tiesiogiai proporcingas žiūrovų vaizduotės platybėms. Pirmoji performanso dalis, choreografei pasakojant apie būsimą darbą ir troškimą žodžiu apibrėžti neverbalinę kūno kalbą, nejučia sukūrė intymią atmosferą tarp atlikėjos ir žiūrovų - itin pasisekusi performatyvaus akto interakcija. Antrojoje dalyje, žiūrovams įsivaizduojant ir patiriant neegzistuojančio spektaklio eigą, Ingvartsen sukūrė meninį artefaktą, kuris nuskambėjo kitomis nei įprasta choreografinio performanso natomis.
Įdomesniu vis dėlto pasirodė bendras amerikiečių ir belgų darbas „Investicija" (Investment), puikiai sujungęs visas teatro, šokio ir performanso dalis. Trys kūrėjai ir atlikėjai Davis Freemanas, Jerry Killickas ir Robas Haydenas tyrinėjo potencialaus loterijos laimėtojo pozicijas, apeliavo į žmogiškus jausmus, politizavo, kodėl šiais laikais svarbios investicijos, ir, savaime suprantama, ragino paremti „našlaitę kultūrą". Nepaisant užtęsto vyksmo, atlikėjai gerai valdė kalbą ir kūną, įdomiai jungė šokio, video ir dramos teatro pasažus ir puikiai laviravo tarp absurdo, humoro ir vartotojiškos visuomenės kritikos. Vykęs ne tik spektaklio atlikimas, bet ir jo mintis, lydėjusi viso „Keđja" suvažiavimo metu - „Ar verta investuoti į šokį ir kodėl?" ir apskritai - „Kas yra investicija mene?".
