Viešbutyje, kur esu apsistojęs, lifte kabo plakatas, reklamuojantis virtuvės šefą, baigusį mokslus ir Paulio Bocuse´o institute Prancūzijoje. Tai, be abejo, atvykėliams turėtų suteikti žymiai daugiau pasitikėjimo nei tiesiog iš visų turistinių miesto kampų rėkianti „Kuchnia Polska". Šis reklaminis manevras niekuo neišsiskiria iš dagelio kitų, bet man priminė pačių festivalių „ėjimus", kai savo vardais garantuojama čia rodomų trupių kokybė, o jų pakvietimas jau yra festivalio, kaip institucijos, sertifikatas. Juo labiau, kai eina kalba apie Vroclavo „Dialogą" - nepaisant visada pasitaikančių nesusipratimų ir skonių skirtumų, tai vienas iš aukščiausia praba pažymėtų Rytų ar Vidurio Europos regiono teatrinių renginių.
Šis triukas prisiminė ir beveik tiesiogiai: sakykim, vengrų režisierius Zoltanas Balazsas, su savo teatru „Maladype" dabar beveik neišlendantis iš festivalių, renka tuos „sertifikatus" vieną po kito. Nitroje kaip kviestinis svečias jis pastatė spektaklį „Virtuvė" pagal Arnoldo Weskerio 1957 m. pjesę: visos salės grindys padengtos miltais, virėjai kaip dervišai ilgais rūbais sukasi ir dėlioja maistą ant didžiulių auksinių lėkščių-dekoracijų, maišo miltus su miltais. Daro tai taip negrabiai ir taip neišradingai, kad iškart pamanau - Oskaras Koršunovas turėjo baigti nežinia kokį kulinarijos institutą, bet „Romeo ir Džiuljetoje" jis buvo tiesiog virtuvės magas. Nes nepamiršo ir miltų, ir jais kuriamos prasmės, ir dar santykių tarp žmonių. To čia visai nebuvo, visi tik maišė, rėkė, vaikščiojo, bėgiojo. O Balazso „Leonsas ir Lena", pakviestas į Vroclavo VI-ąjį „Dialogą", bene daugiausiai keliaujantis spektaklis, siūlo po keletą kiekvienos scenos versijų („Pamatėme versiją, kurią vadinu „Plepalais",- sako režisierius po vienos scenos.- Norite pažiūrėti versiją „Samurajus"? - Publika, aišku, nori.). Tik jos visos vienodai neįdomios, nes tai gimnastų su kartimis (tiksliau, bambukų lazdomis) pratimai, efektingai ir demonstratyviai varvinantys jų prakaitą, bet su jai Büchneris ir jo pjesė niekuo nesusiję. Žiovaudamas sugalvojau kur kas konceptualesnį meną - paleisti keleto futbolo rungtynių vaizdo įrašą ir uždėti „Hamleto" ar bet kokios kitos svarbesnės pjesės tekstą. Ryšys būtų adekvatus, tik mano mintis man geresnė (patentuoju). Tačiau kol kas šis režisierius kviečiamas į daug kur, tvirtinama, kad pastatė tikrai gerą „Platonovą" (bet festivalinis klausimas - kuo pasitikėti?), tik vietoj biuchneriškos pasakos jis iš tiesų pateikia savo gyvenimo: kaip buvo labai neblogas aktorius, o vėliau tapo režisieriumi. Beje, prie to prisidėjo ir Vilnius: jis prisipažįsta, kad čia dalyvavęs dirbtuvėse „Meno forte" su Arpadu Schillingu, ir tai juos abu taip paveikė, kad Arpadas, grįžęs namo, uždarė savo teatrą „Krétakor", o Balazsas atidarė „Maladype". Dvigubas nuostolis teatro pasauliui.
Bet dabar, regis, atėjo vengrų mada, ir jie zuja po festivalius (kliudydami ir „Sirenas") bei gausiai stato namie. Tiesa, spaudžiami vietinės nacionalistų valdžios: tai ši užsimano, kad Nacionalinio teatro aktoriai pasirašytų lojalumo laiškus, antraip uždarys teatrą (ir pirmiausia atleis iš vadovų Robertą Alfödį su jo nuostabiais spektakliais, tai rugsėjį staiga nustojo finansuoti visus nepriklausomus teatrus. Bet, pasirodo, ne taip ir blogai ten būta: nepriklausomų teatrų itin daug, daugelis jų remiami, o bent penkios kompanijos gaudavo geras metines dotacijas ir administracijai, ir patalpoms, ir projektams. Fašistai, sako jie apie valdžią. Bet apie tokias dotacijas prie mūsų nefašistinės valdžios tik pasvajoti...
***
„Oi, su „Dantonu" ji išvažinėjo jau pusę pasaulio, dabar antrąkart į Italiją išsibeldė". Tai taksistas apie savo žmoną, dirbančią Vroclavo Teatr Polski, kuriame Jano Klatos pastatytą „Dantono bylą" turėjome laimės matyti per „Sirenas". Klata ne tik gastroliuoja, jis pašėlusiai daug stato ir Lenkijoje, ir užsienyje (pirmiausia - Vokietija). Tik ką - vėl premjera: Krokuvos Stary teatre pastatyti „Koprofagai, arba nepakenčiami, bet būtini" (Koprofagi, czyli znienawidzeni, ale niezbędni) pagal du Josepho Conrado romanus - „Vakarų akyse" ir „Slaptasis agentas". Abu nagrinėja anarchizmo ir terorizmo genezę, o „Slaptasis agentas" laikomas vienu geriausių tokios analizės ankstyvųjų darbų (1907), žiniasklaidos dažniausiai cituotų po rugsėjo 11-osios atakų Niujorke. Beje, čia tarsi neišryškinamos, bet aiškios ir lenkiškos šaknys - ne vien paties rašytojo (tikroji pavardė - Józefas Teodoras Konradas Korzeniowskis); „Slaptąjį agentą" mėgiamiausia knyga laikė ir Unabomberis, o jau šio pavardė - Theodore´as Kaczynskis. Premjera pasirodė trys dienos iki rinkimų...
 |
| „Koprofagų” mechanizmai. Teatr Stary nuotrauka |
Bet iš tiesų kodėl Klata pasirinko inscenizuoti tai, kas šiaip jau priklauso Hithcocko kamerai, - klausimas. Ir, tiesą sakant, nelabai žinojo, kaip statyti: pirmą dalį - apie sąžinės priekaištus, prabilusius Razumovui Šveicarijoje po to, kai jis išdavė pasikėsinusį į ministrą Haldiną (kiek atvirkštinis „Nusikaltimo ir bausmės" variantas); kitą - apie susimovusį teroristą laikrodininką, kuris norėjo, bet nesugebėjo susprogdinti Grynvičo observatorijos. Priartinti visa tai prie Lenkijos ir pasakyti, kad nuo terorizmo kenčiame visi, pirmiausia tos, kurių vyrai Irake? Ilgėtis paprasto ir idealaus pasaulio, kai teroristai dar būdavo sugaunami, naivūs ir net garbingi, o bombos priklausydavo tik nuo laikrodžio mechanizmo (toks, milžiniškas, sukasi scenos palubėse)? Įtaigai sustiprinti Klata pasitelkė aibes filmuotos medžiagos - nuo „Kubanės kazokų" iki žaliavos iš psichiatrinių ligoninių bei gyvūnų pasaulio, viską leisdamas kaip „kilpas" pirmyn-atgal. Iš pradžių tai teikė scenai XX a. pradžios atmosferos, nespalvotos juostos kontrasto su spalvotais rūbais, bet finale nebeteikė nieko, nes ekranas mirgėjo non-stop ir gerokai vargino akis, o drauge su taip pat leidžiamomis popdainomis prasmės ištrindavo pačios save (o jei ir ne - koks man skirtumas garantuotai apskaičiuota Klatos asociacijų grandinė: skamba fragmentas iš „This is the end", kuri dainuojama ir Coppolos filme „Šių dienų apokalipsė", kuris sukurtas pagal Conrado „Tamsos širdį"?). Bet teatrinis laikrodis ėjo sceniškai gražiai ir tvarkingai. Kaip ir priklauso Stary teatro elegancijai, ir atrodė, kad Klata perėjo į oportunistų stovyklą.
***
Dar vienas - juokais - apskaičiuotas mechanizmas: valanda iki balsavimo punktų uždarymo baigėsi Vroclavo Wspólczesny teatro spektaklis „Rudens atsisveikinimas" (rež. Piotras Siekluckis) pagal Witkiewicziaus apysaką. Ją jaunas režisierius gerokai perdirbo (Witkacio fanai pasipiktinę), išryškindamas kokaininį, sekso ir antireliginį maištą, o žavias provincijos intrigas užaugindamas iki visą šalį apėmusios anarchijos (vėl ano amžiaus pradžia). Sugalvojęs naujus veikėjus - tris senukus, savotišką graikų chorą, režisierius vykusiai išsprendė, kaip pateikti Witkaciaus komentarus - senukai gali iš savojo amžiaus atstumo gelti siužeto personažams - intelektualiai, kandžiai (bet ar jie yra jau pasenę pjesės herojai - neaišku). Tačiau visa kita nupinta iš daug ir itin standartinių klišių: aibės sekso, ir ypač su kunigu; monstrancijų vietoje buteliai ir kiti ne religiniai atributai; kokaino dulkės po visą sceną... O finalui - kad mieli žiūrovai nepasimirštų, kur besą - bus ištraukta Lenkijos vėliava, išvesti šokti bakchanalijų ritmu keli žiūrovai, o veikėjai apsitemps marškinėlius, ant kurių bus išrašyta tai, ką režisierius su dramaturgu rado ant miesto sienų: „Lenkija - lenkams", „Žydus - į dujų kameras", „Dulkint pederastus" ir pan. Pilietinis tonas gali imponuoti, bet dėl teatrinio skonio - būčiau lenkas, balsuočiau už Kaczynskį. Ne Unabomberį.
Kelionę parėmė
