Praėjusį penktadienį ir šeštadienį po Vilniaus senamiestį vaikštinėjo Herojus. Jis klausinėjo, kokiu žygdarbiu galėtų palengvinti miesto gyvenimą. Herojų iš tiesų buvo keturi. Visi - su kino kameromis. Senamiestyje jie ištisą valandą kalbino žmones. Persirenginėjo, šoko, provokavo linksmintis arba atsiverti. Ir viską filmavo. Galiausiai keturi pusnuogiai artistai parbėgo į „Menų spaustuvę", kurioje buvo žiūrovų sutikti džiaugsmo šūksniais.
Taip abu vakarus prasidėjo britų ir vokiečių trupės „Gob Squad" performanso „Super Night Show" seansai, kuriais baigėsi aštuntasis tarptautinis teatro festivalis „Sirenos".
Politika iš karikatūrų
„Sirenų" užsienio programą pradėjo vengrų trupės „HOPPart" „Koriolanas" pagal Williamo Shakespeare´o, Bertolto Brechto ir Heinricho von Kleisto tekstus.
Režisierius Czaba Polgaras su muzikaliais artistais, galima sakyti, pamitingavo, tačiau politikos figūras pavertę karikatūromis. Scenoje sklandė studentiškojo Linksmųjų ir išradingųjų klubo dvasia.
„HOPPart" apnuogino valdžios ėmimo schemą - lyg numovė kelnes. Mūšio laimėtojas, agresyvus bukas vaikinas Koriolanas (Zoltanas Friedenthalis), užsimanęs pelnyti liaudies balsų, būtent tai ir darė: veiklios motinėlės patartas nusileido kelnes, kad būsimiems rinkėjams „parodytų karo žaizdas". O tada inkštė arba reikalavo: „Duok balsą!"
Pagrindine „Koriolano" heroje, spektaklio žvaigžde ir tapo ne pats Koriolanas, o jo motina, jo gyvenimo tamada (Nora Diana Takacs) - persirpusi, netelpanti neskoninguose drabužiuose. Ta, kuriai, kaip sakoma, labiausiai reikia. Ir kad sūnus nusiskintų visus vaisius, ir kad ji būtų priekyje.
Maištingoji liaudis - su šlepetėmis iš kioskų ir lietuviško prekybos centro maišu. Aktyvumui nuslopinti jų atstovai buvo pakviesti prie valdžios. Bet kai teko spręsti reikalus, buvo matyti, jog tai žioplių banda. Užtat švęsti - visada. Gauna po butelį, ir ramu. O kas gi tarpininkai tarp valdžios ir liaudies? Kažkokie mandagūs ir pilki gerų šeimų palikuonys. Irgi tikslu.
Kiek sutrikau bandydama prisiminti, kuo tas valdžios dalijimasis, t.y. spektaklis, baigėsi. Gal jis ir nesibaigė. Vengrų trupė atskleidė mechanizmą, kuris veikia nuolat. Schema tiksli ir smagi, bet tai ir tėra schema, o ne drama.
Italų trupė „Muta Imago" pabandė atskleisti vieną emociją - įniršį netekus įprasto gyvenimo. Jų spektaklis „Displace 1. Raudonasis įtūžis" truko apie 40 minučių. Jie mėgino geometriškai išdėstyti judesius, šviesas, garsus, teatrą susieti su vaizduojamuoju menu.
Gausios programos festivalyje toks etiudas galėtų dalyvauti kaip prieskonis, kaip informacija, kokie būna spektaklių tikslai ar formatai. Kompaktiškose trijų užsienio vaidinimų „Sirenose" tas ilgo pavadinimo trumpas ir monotoniškas vakaras atrodė lyg ne itin įdomi keistenybė.
Spektaklis kaip filmas
Baigiamieji „Sirenų" vakarai su „Gob Squad" vaizdo performansais sukūrė šventės atmosferą. Tai - jų pasirodymo dalis. Surežisuota, ne savaime atsirandanti.
Savo „Super Night Shot" grupė kaskart kuria iš naujo įvairių žemynų festivaliuose nuo 2003 metų. „Sirenos" jų kantriai laukė. „Super Night Shot" - intriguojama galimybė pamatyti savo miestą ir jo žmones atvykėlių akimis iškart keturiuose ekranuose.
Valandą prieš spektaklį (tiksliau - vaizdo peržiūrą) keturi „Gob Squad" menininkai įsijungė keturias filmavimo kameras ir išsiskirstė po miestą, pasidaliję funkcijomis ir filmuodami save. Pavyzdžiui, Simonas Willas buvo Herojus, Berit Stumpf ieškojo jam Mylimosios. Arba Mylimojo. Kiti du jų partneriai jaukino miestą nuotykiams.
Temperamentingai rutuliojamas nuotykis buvo ir improvizuojamas, ir surepetuotas sekundžių tikslumu. Skirtingose gatvėse menininkai kalbino praeivius, ieškojo miesto savitumo, komentavo, šoko. Koks gražus jų nufilmuotas Vilnius!
Herojaus bučiniai Vilniuje
Esame pratę save ir savo miestą apibūdinti gana prastai. „Gob Squad" artistai pasiūlė keisti nuomonę. Taip, Vilniuje sutikti žmonės jiems iš pradžių atrodė ne ispaniško temperamento. Bet „Gob Squad" visada pasirengę įvairiems variantams.
Jei vakaras būtų buvęs lietingas, o gatvės - tuščios, „Super Night Shot" būtų kalbėjęs apie vienatvę, kaip ir įvyko Vengrijoje arba Krokuvoje prieš rinkimus.
Artistų nuotykį gali nutraukti policija. Milane jie buvo sustabdyti tris kartus už tris skirtingus „nusižengimus". Žiūrėdami „Super Night Show" milaniečiai kvatojo, o artistai suprato, kad įamžino juos visus kamuojančią problemą.
O vilniečiai? Jauni žmonės, paklausti, kokį žygdarbį Herojui reikėtų atlikti, kokias problemas išspręsti, pirmą vakarą atsakė, kad jie laimingi, tik štai seni žmonės pinigų neturi. Kitą vakarą Herojus išgirdo, kad čia reikėtų legalizuoti narkotikus, o visa kita yra puiku.
Pirmąjį vakarą Herojų su triušio kauke bučiuoti sutiko smulkutė mergina - artistas po svajingo bučinio ją kilstelėjo. Antrąjį vakarą Herojus sulaukė Herojaus. Bučiavosi vyrai. Artistą svajingai pakėlė jį bučiavęs vilnietis. Publika plojo.
Galiausiai artistai, nusimetę kostiumus, atbėgo į „Menų spaustuvę", kur jų laukė žiūrovų minia, surepetavusi džiaugsmo šūksnius, serpantinų ir konfeti mėtymą.
Keturiuose ekranuose vilniečiai mokėsi iš naujo pažvelgti į savo miestą ir galbūt gyvenimą. Lygiai kaip ir kompaktiškų „Sirenų" žiūrovai kas vakarą iš naujo mokėsi pažinti teatrą, prarandantį įprastas ribas, virstantį performansu, drama be siužeto, tačiau su idėjomis.
Festivaliui trūksta neformalaus klubo
Keista, kad festivalis „Sirenos" neturi klubo, kuriame jo dalyviai ir aistringi lankytojai galėtų bendrauti. Juk festivalis - ne vien menas, bet ir galimybė sutikti tuos, kurių kasdien nepamatysi.
„Sirenos" po užsienio trupių spektaklių kvietė žiūrovus likti išklausyti svečių ir pačius paklausinėti. Pokalbius moderavo intelektualai - teatrologai, filosofai. Tai iškart lėmė rimtą toną. O kur neoficialus bendravimas? Fojė, kurioje drąsesnis žiūrovas pasigauna aktorių ir pašnekina? Lauke, kol rūkoma laidant sąmojus su savomis kompanijomis?
Lietuvių spektakliai festivalyje neaptariami. Juk jų, vaidinamų net po keletą per dieną, ilgam „Sirenų" savaitgaliui atvyksta žiūrėti dešimtys festivalių rengėjų, teatrų direktorių ir kritikų. Bet tai lyg kažkokia atskira sala.
Tik nereikia ieškoti finansinių priežasčių. Klubas arba erdvė bendrauti - pirmiausia idėja, poreikis.
