Pirma asociacija, paminėjus Vieną, tikriausiai daugeliui ateitų į galvą tais pavidalais, kurie ir pasitinka turistinėse vietose jau materializuoti - kaip kostiumuoti mocartukai, kviečiantys į įvairius muzikos renginius. Bet jei reikėtų rinktis teatrinę Vienos pusę, pirmiausia galėtų išnirti operetės ar Ödöno von Horvátho pjesės, ir tik vėliausiai nukeliautume prie vieniečių ne itin mėgstamų - ir juos pačius niekinančių Elfriedes Jelinek ar Thomo Bernhardo. O šio rudens teatrinėje kelionėje po užsienio scenas tarpstotė Vienoje buvo artimesnė pastariesiems - jungtinis „The Tiger Lillies", pučiamųjų ansamblio „Die Brassisten" ir teatro aktorių spektaklis pagal Georgo Büchnerio „Voiceką" (režisierė Stephanie Mohr). Ir jei 1837 m. nebaigta pjesė pasakoja apie Prūsijos armijos rutiną, ji net idealiai tinka Vienai, o dar puikiau - „The Tiger Lillies" ansambliui, jau išbandžiusiam brechtiškus zongus („Two Penny opera").
Tvarkingas „Voicekas"
Muziejų kvartalo „Salės E" scenoje - beveik matytas vaizdas, tik vietoj apšepusio teatriuko pas mus viešėjusioje „Mergaitėje su degtukais" - greičiau cirko nei karininkų miestelis: daug iškabinėtų spalvotų lempučių, nameliai ant ratų, ateities būrėjo statula, prekybiniai kioskeliai... Bet tai yra ir kareivinių peizažas su Marijos, Daktaro, Tamburmažoro namukais-kioskais. Aludė, beje, prekiauja viskuo, ką gali pasiūlyti šiandien - ir kebabais, ir pepsikola. O Marija tikrai ne vien šoks su vyrais, bet ir duosis taip, kad pro menką langelį regėsime lyg ištraukas iš pornofilmo. Vulgaru - taip, tikrai liaudiškai, grubiai, ir jokių nuogybių. Todėl bent pusę publikos gali sudaryti - ir sudarė vyresnių klasių mokiniai, tarsi suvaryti pagal mokyklinę programą, ir, atrodo, geriau žinantys Büchnerį nei Martyną Jaquesą su jo pamėkliško humoro dainomis.
Jie nebuvo nuvilti, nes režisierė pateikia pjesę taip, kaip ji parašyta, ir tik kartais įsijungia galingas marširuojantis kareivių orkestras ar iš padebesių (nuo namukų stogų ar ir scenoje) pasigirstančios graudžios ar piktos britų trupės dainuškos. Viskas kaip parašyta, nuosekliai, tik moderniau - Marija apsirengusi kaip kekšė su aptemtomis kelnėmis ir marškinėliais („I ♥NY"), aludės šeimininkė nuo jos ne itin skiriasi, ir tik Voicekas (Raphaelis von Bargenas) įtaigiai vaidina pamišusį iš meilės ir karinio muštro užguitą jaunuolį. Tiksliau - jis itin kruopščiai tirta, ir taip tirtės visus du veiksmus.
Akivaizdu, kad režisierei čia pritrūko tos net ir minimalios drąsos, kokią matėme gražiose „Mergaitės su degtukais" metaforose (aukso kasų bangos, dangaus su mėnuliu naivūs vaizdai teatriuko dėžutės scenose), bet ir režisierius ten buvo kitas, ir sumanymas - anaiptol ne tiesiogiai iliustruoti literatūrą. Čia dainos atliekamos tvarkingai, baladės griebia už širdies („Kruvinas mėnulis"), ir tik Martynas Jaquesas kuria beveik Likimo vaidmenį - komentuoja gyvenimą aplink jo kojas besiglaustančiam bejėgiam Voicekui. Paveikiausios vietos - „lelijų" lyrika, susitinkanti su „Die Brassisten" galinga disharmonija („Mirties sirenos gieda - ar jau jas girdi?"), teigiančia, kad šis pasaulis nesurėdytas silpniems, ir reikia kovoti, nepaisant to, kad - kaip žinia iš visos „The Tiger Lillies" lyrikos - visas pasaulis eina po velnių. Tarsi kiek būtų nuėjęs prieš režisierės sumanymą, Jaquesas Voiceką tarsi šėtonas gundo - „jau gali justi pavydo prakaitą", ir reikia veikti. O jau nudūrusiam Mariją, komentuoja - nesigailėti: nes kas bus iš tos tavo banalios šeimyninės laimės su išauginamais vaikais, su paruoštais pietumis, jei visos jos - viena kekšių krūva... Juoba čia praeina dar viena mergina, kuri gali būti kita, gal net geresnė Marija. Deja, netikėtai iškilusią progą bent finalą surežisuoti nebanaliai ir pagal „vienietišką pabaigą" (taip vadinta imperatorės Marijos Terezės reikalauta laiminga pabaiga teatro pasirodymams XVIII a.), kuri galėjo pataisyti sceniškai pašlijusius „Voiceko" reikalus, - t.y. išteisinti Voiceko veiksmus - sutrikdo nuobodi režisūrinė moralė, ir viskas baigiasi taip, kaip norėjo režisierė bei Büchneris ir ką privalu žinoti mokinukams: po įvykdytos žmogžudystės nebent verta „pasikarti po tuo raudonu mėnuliu". Bet kažin ar „The Tiger Lillies" čia pasijuto savo vietoje - jiems juk taip smagu kažką suardyti prieš visų valią ir taisykles.
 |
| "Atviro rato" austriški personažai. dschungelwien.at nuotrauka |
Teatrinės braškės
Tuo pat metu tiesiog tiesiog priešingame Muziejų kvartalo kampe, vaikų ir jaunimo teatro „Dschungel Wien" scenoje rodosi „The Tiger Lillies" konkurentai - „lūzerių klubas", „The Losers´ Club". Beveik nejuokauju, nes Vienoje kiekvieną vakarą kažkas konkuruoja su vienu ar kitu renginiu - muzikos erdvėje pasaulinis mecosopranas „Musikverein" scenoje rungiasi dėl žiūrovų su Koncertų salėje grojančiu pianistu ar pasauliniu tenoru, miuziklas su kitu miuziklu ir t.t. Todėl „Nevykėlių klubas" taip pat yra konkurentas kitiems. „The Losers´ Club" - tai naujas „Atviro rato" spektaklis, pastatytas „Dschungel Wien" režisieriaus ir vaikų festivalio vadovo Stephano Rablo.
Sužinojus „Atviro rato" darbo sąlygas į galvą ateina nebent palyginimas su braškių skynėjais kur Švedijoje ar Anglijoje: keturios savaitės kruvino darbo nuo ryto iki vakaro beveik be normalesnių pertraukų pietums. Rezultatas - maždaug toks, kokį galima pasiekti per porą savaičių Lietuvoje, nebent tik ... Bet tas „nebent" vis dėlto yra sąlyga, kad spektaklį suvoksime kaip dalį didžiulio proceso, vadinamo pačios trupės gyvenimu, ir kuris žiūrovams, kaip spektaklio vartotojams, visiškai nesvarbus.
Scenoje - aštuoni krepšinio kamuoliai, kuriais vėliau bus žaidžiama, jie varinėjami, pasuojami. Klausimas kyla išsyk: jeikrepinis austrams - turbūt tolimesnis net už kriketą, tai ar spektaklis kurtas lietuvių, ar austrų publikai, ir kas jo veikėjai, kalbantys angliškai - lietuvių paaugliai ar menko Austrijos miestuko problemiški jaunuoliai? Jie ateina į salę-rūsį, ir kiekvienas turi savo liūdną istoriją, bet ne visi jomis dalinasi. Tik išsprūsta vieno pykčio priežastis, kitos nusivylimas ir uždarumas, trečios nepasotinamas libido. O pastarasis nepasotintas visų. Tada jie dainuoja, groja, o po to vėl kalba. Apie tą patį - apie seksą, seksą ir dar sykį seksą, kurio neturėjo. Aktorių anglų kalba (nes taip vaidinama) ne itin blizga net lyginant su austrų mokinių, bet kas rašė dialogus - jau solidus akmuo į Rablo asistentų daržą. „I want to touch her bobs" („Noriu graibyti jos papus"), aimanuoja vienas be jokių užuolankų, kita kalba apie „masturbation" ir „vagina" ir t.t. Paslėptų minčių nėra, viskas paviršiuje, kaip kad tirštas ryškus grimas ir rausvi plastiko auskarai (tiesiog „Voiceko" Marijos antrininkės). O kas paviršiuje ir be paslapties, po minutės atsibosta. Spektaklį neabejotinai gyvina ir gelbsti tik čia pat atliekama muzika ir greitas judesys, šokis, veiksmo, pauzių ir dialogų sampynos. Todėl publika mandagi, pasilieka, pagaliau kai kam (mažesniems) ir įdomu, o po spektaklio jie pareiškia savo verdiktą. Aktorių ir režisieriaus argumentą (pasitaikantį toli gražu ne vien šiuo atveju), kad paaugliai kalba itin atvirai ir žiauriai, atremia ne vien jaunos mokytojos, subtiliai sakiusios, kad gal viskas kiek per atvira. „Ar jūs atpažinote ką nors iš savo gyvenimo?" - paklausė aktoriai septyniolikmečių (nes spektaklis - 13-18 metų jaunimui). „Nieko bendro. Gal mes ir turėjome tokių problemų, bet yra ir aibės kitų, o ir anas kažkaip kitaip sprendėme". Todėl kai Stephanas Rablas bando prabilti apie teatrą, nebūtinai turintį remtis gyvenimu, klausimai apie jo įsivaizduojamą auditoriją tampa dar aktualesni.
Todėl minėtas „nebent" šiame teatriniame procese yra pačios trupės bandymas kurti kitaip, ir tai visiškai kertasi su lietuviška vaidybos tradicija: judesio ir kalbos santykis - kaip miuzikle, kur per intensyvaus šokio pauzę persimetama keliomis frazėmis ir šokama toliau, kur daina persidengia dialogu ir judesiu. T.y. tuo, nuo ko tradicinis lietuvių aktorius tuoj uždūsta. Nes jis pripratęs turėti daug erdvės savo reikšmingumui ir balui. O čia pauzės nelaikomos, jos nesureikšminamos, čia dėl jų kovojama, kad spėtum išrėkti savo tiesą. Bent jau tai yra paaugliška ir pagrįsta kaip spektaklio stilistika. O einant plačiau iš šios teatro salės - tokie ryškūs skirtumai įperša pamąstymus apie aukštesnės kokybės, nei Lietuvoje įprasta, miuziklą: šie aktoriai jau, atrodo, gali pradėti tai bandyti. Ir tai - viena įdomiausių pašalinės (tėvyninės) akies pamatytų scenos pamokų, kokias galėjo išsinešti šie teatrinių braškių skynėjai. Bet jie, tikiuosi, iš tos (e)migracijos išsinešė kur kas daugiau.
