„Karjeros nedarau ir nesvarstau, kaip man kokį medalį užsikabinti", - teigė režisierius Cezaris Graužinis, kurio suburta aktorių trupė „Cezario grupė" pelnė garbingą premiją. Penktadienį Varėnoje „Cezario grupė" už C.Graužinio režisuotą vaidinimą „Nutolę toliai" pagal Pauliaus Širvio poeziją buvo apdovanota Dalios Tamulevičiūtės premija. Vaidinti apdovanotąjį spektaklį Varėnoje „Cezario grupei" teko dieną, nes vakare jau seniai buvo numatytas spektaklis „Drąsi šalis" Kauno dramos teatre.
C.Graužinį šis apdovanojimas džiugina dėl dviejų priežasčių. D.Tamulevičiūtės premija už „Nutolusius tolius" tarsi patvirtina, kad Lietuvos teatre reikalinga P.Širvio poezija, lietuviška tematika ir pati benamė penkių aktorių trupė, ištvermingai dirbanti aštuntą sezoną. Be to, D.Tamulevičiūtę 43 metų režisierius vadina savo profesine krikštamote, nes būtent ji pakvietė Cezarį, dar Maskvos teatro instituto trečiakursį, atvažiuoti į Lietuvą ir statyti spektaklį Jaunimo teatre.
C.Graužinio likimas susiklostė įdomiai. Jis dirba ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tenka pripažinti, kad būtent svetur režisierius yra labiau vertinamas. Nemažai metų režisavęs Skandinavijos šalyse, dėstęs Suomijos ir Švedijos teatro mokyklose, C.Graužinis jau kelerius metus stato spektaklius ir Graikijos teatruose.
„Graikijoje turiu galimybę įgyvendinti savo sumanymus, - kalbėjo režisierius. - Esu dirbęs Graikijos nacionaliniame teatre, Atėnų festivalyje, Salonikų teatre, pats prodiusavau spektaklį. Dabar sumanėme bendrą spektaklį su keliais graikais, meksikiečiais ir „Cezario grupe". Apie pasaulio pabaigą. Man nesvarbi karjera ir medaliai. Ne juose slypi gyvenimo žavesys. Reikia daryti tai, kas tau rūpi. Mūsų profesijos žmonėms labai svarbu galėti rinktis, su kuo ir ką dirbti.
Graikijoje teatro gyvenimas - daug intensyvesnis. Vien Atėnuose įvyksta 400 premjerų per metus. Pats teatras ten - svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Apie teatrą diskutuojama. Žiūrovai po spektaklio ateina į grimo kambarį, pasako aktoriams ir gerų, ir blogų žodžių. Atvirai, be baimės. Graikijoje labai gyvas grįžtamasis ryšys. Be to, nė vienas Graikijos aktorius nesijaučia amžinai įsidarbinęs teatre."
- Lietuvoje ši problema vis neišsprendžiama. Kaip tvarkosi Graikijos teatrai?
- Sutartys sudaromos vienam sezonui. Esu dalyvavęs aktorių atestacijoje Salonikų nacionaliniame teatre. Tai visiškai neformalus dalykas.
Vasaros pabaigoje pakviečiami režisieriai, kurie statys spektaklius būsimą sezoną. Susirenka aktoriai, iki šiol vaidinę tame teatre, norintys vaidinti. Visi su sportiniais kostiumais. Jų paprašoma padeklamuoti, padainuoti, pašokti. Išimtis - tie, kuriems per 60.
Aktoriams, kurių nepasirinko nė vienas režisierius, tiesiai pasakoma: jūsų sutarties šiemet negalime pratęsti. Net jei tai aktorius, sukūręs labai įdomų vaidmenį praėjusį sezoną. „Laukiame jūsų po metų" - toks atsisveikinimas. Lieka tie, kurie tikrai dirbs.
- Artimai bendradarbiaudamas su skirtingų šalių teatrais jūs esate susidūręs ir su populiarėjančiu požiūriu, kad mažos kultūros turi jungtis, orientuotis į daugeliui suprantamą anglų kalbą ir bendrus kriterijus. Ką jūsų patirtis apie tai sako?
- Vieną kartą reikia aiškiai pasakyti, kad iš Europos Sąjungos ateina vidutinybių kultūros banga. Daug dirbau Skandinavijos šalyse. Dabar man neįdomu dalyvauti jų kultūroje. Nebent galiu nuvažiuoti į Helsinkį ir pastatyti spektaklį su aktoriumi Dicku Idmanu - dėl to, kad jis unikalus ir ypatingas. Kitoks nei visi.
Dirbdamas tose šalyse pastebėjau labai savotišką „demokratiją": gali sumalti šūdą, padaryti chaltūrą - visi pasišypsos ir pasakys, kad tai menininko teisė save išreikšti. Reakcija į tikrą, subrandintą meno kūrinį bus tokia pati: maloni šypsena. Taip atsiranda bendra bala, bendras lygmuo, nes nėra jokių reikalavimų. Visi vertinimai yra korektiški, tolerantiški. O tai ir yra terpė vidutinybėms.
Profesionalusis menas susijęs su atranka, tobulėjimu. Būtina kas kartą nugalėti save, peršokti sau per galvą, tobulėti ir eiti į viršų. Labai didžiuojuosi, kad esu iš Lietuvos ir kad Lietuvoje dar išlaikyta kultūros vertikalės samprata. O dabar mums čia neša horizontalią kultūrą, standartizavimą. Nesu meno istorikas - sakau tik tai, ką jaučiu intuityviai.
Reikia nesigėdyti savo išdidumo ir savo kultūros supratimo. Gero ir teisingo. Mes dar nepripratę toleruoti kompromisų kūryboje - tai reikia branginti.
- D.Tamulevičiūtei atminti įsteigta premija skatina režisierius domėtis lietuvių literatūra. Jei bėgant laikui atsirastų C.Graužinio premija, už ką ji galėtų būti teikiama?
- Lietuvoje vertėtų įdiegti programą, ugdančią savigarbą ir išdidumą.
- Iš Franzo Kafkos kūrybos darbui su „Cezario grupe" jūs pasirinkote „Metamorfozę" - apie žmogų, pavirtusį vabalu. Kaip tai dera su išdidumo skatinimu?
- „Metamorfozė" - labai paslaptinga istorija. Nors apie šį kūrinį daug prirašyta, niekas nežino, apie ką jis. Dažniausiai interpretuotojai gaili žmogaus, pavirtusio vabalu.
Aš turiu savo versiją. Kai mane ima kamuoti depresija, kai nenoriu keltis iš lovos ir eiti atlikti savo pareigų, kartais pajuntu, kad būtų gerai kuo nors pavirsti. Kad ir drambliu. Sėdi sau zoologijos sode ir lauki, kol pašers. Manau, kad tai su motyvacijos stoka susijusi būsena. Neįvardijama, bet daugeliui žmonių artima. F.Kafkos istorija ir yra apie tokį žmogų. Ir ką su juo daryti? Tikrai ne gailėti.
- Kada premjera?
- Tikėjausi išleisti jau dabar, bet mūsų partizaniška grupė neturi patalpų, esame priklausomi nuo to, kada ir kur gausime salę parodyti spektaklį. Mums tiesiog būtinos savos patalpos, kuriose galėtume repetuoti ir vaidinti, prie kurių palengva priprastų žiūrovai. Tegul tai būna kad ir dviem prožektoriais apšviesta erdvė aukštomis lubomis. Dabar mūsų pagrindinis poreikis, „Cezario grupės" išlikimo ir tolesnio vystymosi garantas yra toks.
Dėl apdovanojimo konkuravo daug spektaklių
* Už spektaklį „Nutolę toliai" pagal P.Širvio poeziją „Cezario grupė" buvo apdovanota rugsėjo 30-ąją per D.Tamulevičiūtės vardu pavadinto profesionalių teatrų festivalio atidarymo šventę Varėnos kultūros centre. Premijos dydis - 70 tūkst. litų. Apdovanojimas skiriamas lietuvių literatūrai scenoje puoselėti.
* Į šią premiją taip pat pretendavo Jaunimo teatro spektaklis pagal K.Binkio eiles „Keturiais vėjais", M.Ivaškevičiaus „Mistras" (Vilniaus mažasis teatras), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos spektaklis „Tetos" bei Kauno valstybiniame dramos teatre pagal V.Bartulio tekstą ir muziką pastatytas „Pamokslas žuvims", teatro judėjimo „No Theatre" spektaklis „Mr.Fluxus", G.Morkūno „Blusyno pasakojimai" (Šiaulių dramos teatras), A.Liobytės „Devyniabrolė" (Raganiukės teatras), Šilutės kamerinio dramos teatro pastatymas pagal V.Mačernio prozos kūrinius.
