„Teatrinė Nitra" atšventė savo 20-metį ir pergalingai pasibaigė. Iškart teigti „pergalingai" būtų pavojinga, bet retai kada iškart po festivalio gali pasakyti, kad jis pavyko, kai net nepaisant ne pačios geriausios kai kurių darbų kokybės esi tikras, kad apie juos mąstysi, prisiminsi, ir jau iškart žinai, kad neišspręstos scenos ar finalai neužgoš tam tikrų paties darbo aspektų, įdomių netikėtų teatrinės kalbos akcentų, praturtintos sceninės leksikos ar - kuo Nitros festivalis pasižymėdavo beveik visada - įsimintų naujų vardų ir pagaliau pamatytų senų, ne kartą tik girdėtų.
Šis festivalis, panašiai kaip ir Vroclavo „Dialogas", prasidėsiantis jau kitą savaitę, ar anksčiau klestėjęs Torūnės „Kontaktas", buvo ir aiškus susitikimų taškas: teatriniai Rytai - nuo režisierių iki kritikų - apsikeisdavo informacija su teatriniais Vakarais. Vieni atrasdavo kitus, o dabar išleista įspūdinga dviejų nemažų brošiūrų ataskaita apie 20 festivalio metų tai patvirtina itin išsamia statistika. Iš Vakarų nuo pat pradžių čia skaičiumi pirmavo prancūzai, iš „Rytų", kurie greičiau yra Vidurio Europa - čekai, vengrai, lenkai. Kiti - po keletą kartų. Bet statistika įspūdinga bene pagrindiniais XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios vardais , o kultūrinę ekonomiką mėgstantiems čia pateiktos ir finansinės išklotinės, žyminčios įvairiai pulsuojančią valdžios didesnę ar mažesnę (ne)meilę teatrinei kultūrai. (Beje, norintiems su ataskaita bus galima susipažinti Menų spaustuvės Infotekoje - tai ir puikus pavyzdys, kaip reikia rengti festivalines apžvalgas-studijas).
Prastumo kriterijai
Vis dėlto nors ir pasižadėjau neplėtoti prastų spektaklių temos dėl jos neefektyvumo - kam skaityti, kas prasta? - nuo vienos pagundos nesusilaikysiu. Nes Martino miesto spektaklis „Kubo (remake)" užminė ne vienam solidžiam teatro asui nemažai mįslių.
Slovakų teatro klasiko Jozefo Holly (1879-1912) pjesė „Kubo" (1904) - savotiška pasaka apie Dievo kvailelį, atsidūrusį tarp godžių kaimynų, rezgančių „laimės nutekėjimo" intrigas, kur standartiškai aišku, kas galiausiai juoksis, o kas tik per pjesės laiką nusigers, apsiriks, patikės ir atsiduos ne tam, kam galėjo. O Kubo tik laikysis šone, nors pagrindinė intriga ir pinsis aplink jį.
Tačiau kai spektaklis prasideda, vargu ar gali patikėti, kad po keliolikos minučių publika taip kvatosis iš dramaturgo minčių. „Remake", parašyta pavadinime, ir pagyvenęs režisierius Dodo Gombáras moderniu vien jam žodžiu bando ne tik atjaunėti, bet ir kiek pakoreguoti pjesę, Kubo paversdamas ne tiek kvaileliu, kiek medituojančia asmenybe (čia beveik cituoju katalogą, nes nepaisant paprasto siužeto dėl vertimo painius sandėrius - kas ką ves ir kodėl ir už kokią sumą - sugaudyti spektaklyje nebuvo lengva). Didysis šio spektaklio koziris - aktorių vaidyba. Satyrinė, šaržuota, groteskiška - šių žodžių būtų per maža. Dar pridėkime mėgėjiškumą, klojimo teatro stilistiką, mūsų nacionalinį humoro festivalį „Juokis" ir pašėlusiai lėtą (kaip komedijai) tempą bei aktorių reakciją. To apoteozė - kai durys atveriamos, o aktorė, vaidinanti pasiklausančią pokalbio, tik tada sureaguoja ir krenta ant grindų. Žmonikė savo vyrą moko paėmusi už geros vietos, ir šis šokinėja aukštyn-žemyn. Visi prisigeria ir voliojasi. Vyras iš nugaros liaudiškai tvarko pirmą pasitaikiusią moterį, tada kitą, o po to pereina ir prie savo sėbro. Visose šiose scenose salė „lūžta" Nors - tai taip pat netinkamas žodis. Kvykia, rėkia, staugia. Ir taip iki pabaigos. Ir tai visai ne dėl to, kad Martino miesto kamerinis teatras šiaip jau turėjo „eksperimentinio" teatro etiketę - čia svarbu pati vaidyba, labiau priminusi pačius pjesės parašymo metus. Deja, neplanuotai.
„Kas čia buvo?", klausia sutrikęs buvęs Tarptautinės kritikų asociacijos pirmininkas Ianas Herbertas. Jis įsitikinęs, kad kažko mes nesupratome - ne spektaklio, bet publikos entuziazmo. Helsinkio „Stage" festivalio direktorius šokiruotas tyli, kažką mąsto (gal pasikviesi juos į festivalį, klausiu?). Tada prisimena festivalio direktorės Darinos Karovos pastabos, kad festivaliui sunkiausia būna parduoti bilietus į užsienio trupes - į slovakų tuoj bilietai išgraibstomi. Ir todėl ji sako neturinti teisės tiek džiaugtis, kad žiūrovas per tuo 20 metų buvo kiek paauklėtas - ką reiškia festivalio savaitinė dozė prieš kasdienę televizijos produkciją ir tėvyninius serialus? Labai pažįstama situacija. Bet akivaizdu, kad teatrinė kultūra šiandien Slovakijoje atsidūrusi ant gan pavojingos ribos. Todėl, net prisiminęs „Domino" teatro ir „Meilės pagal grafiką" žiūrovų juoką, sau pasižadu išvydęs patį blogiausią lietuvišką spektaklį prisiminti Martino miesto „Kubą". Suprantu, kad pažadai greitai pasimiršta, bet vis dėlto kriterijai ir čia keičiasi. Kaip rašė kiek jaunesnis už Jozefą Holly slovakų kaimynas, austrų dramaturgas Ödönas von Horváthas, „Niekas neteikia tokio begalybės pojūčio, kaip kvailybė".
 |
| Kelių istorijų sankirtos |
Sugrįžimai prie istorijų
Paskutinis festivalio spektaklis - prancūzų Théâtre des Lucioles „Paranoja" - sukurta pagal argentiniečių rašytojo Rafaelio Spregelburdo pjesę, šeštą dalį jo dramaturginės septynknygės, inspiruotos Hieronymo Boscho „Septynių mirtinų nuodėmių". Bet tai itin laisvas ir itin šiuolaikinis požiūris į tapytojo vizijas, nes jau turime reikalą su moksline fantastika ir Žemę apgyvenusiais ateiviais. Kaip su jais kovoti, siūlo argentinietis aktorius ir režisierius Marcialis Di Fonzo Bo ir prancūzė Elise Vigier. Šių metų Avonjone šis spektaklis buvo parodytas drauge su paskutiniąja dalimi - „Užsispyrimu" (L´Entêtement).
Jei, kaip apibūdina kritikai, Théâtre des Lucioles bando bet ką kurdami patirti malonumą, jo tikriausiai ir gauna. Žiūrovai - klausimas. Arba tai turi būti naujos kartos ir televizijos išauklėta publika, nes stebėti spektaklį primena procesą, kuomet žiūri serialus apie kosmoso erdvėlaivius ir juose esančias pabaisas. Čia jas norėtų nukenksminti slaptųjų tarnybų agentai, Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas ar Karakaso policijos inspektorius. Kaip tai daroma pagal siužetą - ne itin svarbu, nes absurdo scenos lipa ant pastišo, pridėkime dar tarantiniškus ar almodovariškus personažus ir jų vaidybą, o viskas keliauja fantastinio trilerio gairėmis. O dar visa ko pradžia ir pabaiga su pateikta kinų kažkurios dinastijos istorija ir filosofija - kaip iš „Kill Bill"...
Procesas toks, kad po pusės valandos jau norėtum to, kas priklauso prie televizoriaus - reklamos, vakarienės, parūkyti ir pan. Kad ir kiek būtų nuotykių, ir kad ir kaip jie būtų rodomi, pati istorija nuobodi. O rodoma itin išmoningai ir pasitelkiant visas technologijas - čia pat scenos šone profiliu į žiūrovus vaidinama, tai tiesiogiai filmuojama ir en face rodoma jau ant ekrano - išgaubtos kosminio laivo sienos. Scena ir siena sukasi, vaizdas priartinamas, ant jo lipa anksčiau nufilmuoti klipai a la film noire, Lotynų Amerikos estetika iš Rodriguezo šedevrų, vėl scena užkulisiuose, susirėmimai, dūmai, helikopterių garsai... Finale, po pustrečio valandos, detektyvas išsprendžiamas normalia kovinio filmo atomazga, dangoraižiai dega ir įsiveržę į juos realūs aktoriai išgelbsti Žemę - bet taip, kad jau nebesupaisai, kas čia yra „gyvas", o kas iš anksto nufilmuotas. Taip primena Johno Jessuruno „televizinius" principus, kai scenoje būdavo vaidinami teatro serialai („Chang in a Void Moon") ar medijų panaudojimą nepaneigiant teatrinės konvencijos ir nesikertant su ja („Liz One"). Ir jei dar būtų gera istorija, kuri ir pati savaime priverstų žiūrovus sėdėti ir klausytis, o ne traukti eilėmis pro duris, kaip šiuo atveju, - teatrui kaip menui nereikėtų nepagrįstai baimintis, kad kažkas jį nukonkuruos. Prancūzai įtikino tokių priemonių paveikumu, jos stipriai išplečia teatro amplitudę - o drauge ir žiūrovų auditoriją bei jų skonių paletę. Bet būtinas vienas kriterijus, kuris būtinas visada: istorija, kurią reikia mokėti papasakoti.
Čia Nitros festivalis tarsi sudeda visus savo taškus: pasakojimas gali būti medijuotas ir fantastinis, kaip ši prancūzų ar aprašytas britų „Forced Entertainment" fotokomiksas, gali būti minimali vien paskaitos forma („Paralelinių gyvenimų" sekcijoje, tyrinėjusioje slaptųjų tarnybų veiklą postocialistiniame pasaulyje, viešėjęs Wojtekas Ziemilskis su mums jau matytu „Mažu pasakojimu"); scenos meistrai gali imtis kiek senstelėjusio teatrališkumo (Kamos Ginko „Medėja"), vaikiškos knygos estetikos, kur „materializuojasi" paauglės fantazijos ir jos pasaulio matymo būdas (Grzegorzo Jarzynos „Mums viskas gerai"); o galima istorijos primygtinai nesekti, nekurti epiškų distancijų, ji pati tarsi gims savaime, jei tai bus tokia, etnografiškai atkurta ir tuo pačiu - kinematografiškai tiksli, kaip vengrų Roberto Alföldi „Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos". Šis spektaklis, beje, daugeliui liko įsimintiniausias kaip grynojo ir tikro teatro pavyzdys. Bet taip kalbėjo vyresnės kartos kritikai, o kas bus „tikras teatras" ateityje - gal kaip tik duris į jį pabandė parodyti Nitros scenos iš naujų technologijų medžioklės.
